Apie D.Trumpo triumfo priežastis galima kalbėti kiaurą parą – atsibudo nuskurdę baltieji rinkėjai JAV periferijoje, už jo varžovę demokratę Hillary Clinton nepanoro balsuoti Amerikos jaunimas, respublikonai gudriai nusitaikė į „mėlynųjų“ tvirtovėmis laikytas svyruojančias valstijas.
Kaip bebūtų, rinkimai – jau istorija. Nuo lapkričio 8-osios praėjus daugiau nei dviem savaitėms, nekilnojamojo turto magnatas toliau sėdi savo dangoraižyje „Trump Tower“ Niujorke ir braižo būsimosios savo administracijos kontūrus.
„Nuo žmonių, kuriuos jis pasirinks, labai daug kas priklausys – ar D.Trumpas bus respublikonų prezidentas, ar labiau nepriklausomas lyderis, kitaip tariant, išliks tuo šlykščiuoju savimi?“ – 15min teigė D.Schultzas.
Amerikietis yra Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas ir neretai užsuka į Lietuvą. Mūsų šalies diplomatus jis ragina nesnausti ir pasistengti iš D.Trumpo komandos bei respublikonų kuo greičiau gauti tvirtų patikinimų dėl saugumo garantijų.
Pasinaudojo visuomenės nuotaikomis
– Profesoriau, „The New Yorker“ redaktorius Davidas Remnickas D.Trumpo pergalę pavadino Amerikos tragedija. Ir iš tiesų iš Lietuvos gali atrodyti, kad kai kuriems amerikiečiams atėjo pasaulio pabaiga. Ar aistros nurims?
– Pradėkime nuo to, kad daugybei žmonių D.Trumpo pergalė tapo didžiule staigmena. Jie tikrai nemanė, kad gali nugalėti asmuo, neturintis visiškai jokios vyriausybinio darbo patirties. Jie nesitikėjo, kad gali laimėti žmogus, kuris sugebėjo įžeisti turbūt absoliučiai visus – moteris, musulmonus, imigrantus.
Bet jis laimėjo. Tragedija? Baisiausia, ką jau nulėmė D.Trumpo pergalė, yra JAV jau seniai regėta rasizmo, neapykantos ir fanatizmo banga. Dabar atrodo, kad kažko neapkęsti bent jau tam tikruose ratuose yra normalu.
Antra, akivaizdu, kad pasaulyje dabar neįtikėtinai daug nežinomybės – ką darys D.Trumpas? Ir trečia, dar toli gražu neaišku, ar būsimieji jo administracijos veiksmai kuo nors padės žmonėms, kurie už jį balsavo. Tiesą sakant, JAV interesai gali nukentėti.
D.Trumpas neatspindi Amerikos, kokią mes pažįstame. Aišku, yra dalykų, kuriuos reikia keisti. Nors aš nesu pasiruošęs sakyti, kad jo pergalė yra tragedija, kol kas yra JAV pavojingų ženklų.
– Per kampaniją D.Trumpas tiesiog spindėjo radikaliu populizmu, be to, patarėju pasikvietė itin prieštaringai vertinamą Stepheną Bannoną. Bet yra analitikų, kurie teigia, kad D.Trumpui pavyko nugalėti būtent pasiskolinus daugybę pažadų iš kairiųjų. Jis daug kalbėjo apie turtinę nelygybę, apie korporacijas, perkeliančias darbo vietas į Kiniją ar Meksiką, žadėjo „nusausinti pelkę“. Kaip manote, kokia buvo D.Trumpo sėkmės paslaptis?
– Manau, kad ne D.Trumpas laimėjo, o H.Clinton pralaimėjo. Ji buvo labai silpna kandidatė. Aišku, už ją iš tiesų balsavo daugiau žmonių – 2 mln. žmonių daugiau. Mūsų rinkimų sistema išties keista. Bet tai nekeičia fakto, kad Hillary žmonės tiesiog nemėgo.
H.Clinton taip pat nukentėjo nuo seksizmo, kuris Amerikoje vis dar giliai įsišaknijęs. Galiausiai pastaraisiais metais JAV išaugusi neapykanta elitui, neapykanta Vašingtonui. Tad didžiausios Hillary stiprybės – darbas Senate ir JAV valstybės sekretorės pareigos – tapo jos ydomis.
Pagalvokime apie pastaruosius 40 metų Amerikos politikoje. Nuo 1976-ųjų iki šių dienų Baltieji rūmai po lygiai 20 metų priklausė tiek respublikonams, tiek demokratams. Tas pats ir su Kongresu.
Labai daug amerikiečių eidami balsuoti sau sakė: „Dievaži, 10-20 metų balsavau už respublikoną arba demokratą, ir niekas nesikeičia.“
Per visą šį laiką JAV ekonominis dominavimas pasaulyje nuosekliai blėso. Šalyje taip pat išaugo praraja tarp turtingųjų ir skurstančiųjų – situacija primena trečiąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Vidutinis amerikietis šiandien uždirba mažiau nei prieš 20 metų.
Kodėl tai sakau? Labai daug amerikiečių eidami balsuoti sau sakė: „Dievaži, 10-20 metų balsavau už respublikoną arba demokratą, ir niekas nesikeičia.“ Kairėje tokius žmones patraukė Bernie Sandersas, bet jis nesugebėjo įveikti Hillary.
Tuo metu D.Trumpas – jūs neklystate – irgi sumaniai kalbėjo apie tą nesaugumo jausmą, apie baimę, apie jausmą, kad pagrindinių partijų atstovai neklauso paprasto žmogaus.
D.Trumpas pasinaudojo visuomenės nuotaikomis. Kaip ir „Brexit“ stovykla Jungtinėje Karalystėje, jis siūlė labai paprastus sprendimus: esą Amerikai nesiseka dėl imigrantų, dėl Sirijos, dėl musulmonų. Jis siuntė ekonomine prasme populistinę, taip pat nacionalistinę ir kažkiek rasistinę žinutę.
Rinkikų kolegija – anachronizmas
– Minėjote JAV prezidento rinkimų sistemą – balsuoja rinkikų kolegija. Be jokios abejonės, sistema tikrai nepasikeis, bet ar sutiktumėte, kad galima kelti klausimą dėl netolygaus rinkikų balsų paskirstymo? Juk net pačios mažiausios valstijos pagal gyventojų skaičių vis tiek gauna mažiausiai tris rinkikų balsus.
– Tikrai sutinku. Jei turėčiau burtų lazdelę, iškart atsikratyčiau rinkikų kolegijos. Kodėl buvo sugalvota tokia sistema? Ji yra rezultatas 229 metų senumo kompromiso tarp laisvųjų valstijų ir valstijų, kuriose galiojo vergovė.
Davidas Schultzas: „Jei turėčiau burtų lazdelę, iškart atsikratyčiau rinkikų kolegijos.“
Pastarosios valstijos bijojo, kad įvedus tiesioginį nacionalinį balsavimą vergovė būtų panaikinta. Tad rinkikų kolegija supurvinta jau seniai. Be to, 1787 metais, kai buvo parašyta JAV Konstitucija, jos autoriai toli gražu nepasitikėjo vidutiniu rinkėju.
Dabar, po 229 metų, turėtų būti akivaizdu, kad būtent piliečiai, o ne rinkikai privalo rinkti valstybės lyderį.
Rinkikų kolegija yra anachronizmas, kuris niekada neveikė taip, kaip turėtų. Kaip jūs teisingai pastebėjote, labai neteisinga, kad mažosios valstijos pagal šią sistemą turi tokią didelę įtaką.
Be to, dėl rinkikų kolegijos ypatumų kandidatams į prezidentus per kampaniją net nereikia važiuoti į tam tikras valstijas. Juk žinome, kad Teksasas visada balsuos už respublikonus, o Kalifornija – už demokratus. Ten niekas nebevažiuoja.
Tikrai panaikinčiau šią sistemą. Tačiau JAV Konstituciją pakeisti labai sunku. Pataisai turėtų pritarti du trečdaliai Kongreso narių ir trys ketvirtadaliai valstijų. Tai neįmanoma.
– Be to, situacija dabar tokia, kad žmonės nori gyventi valstijose, kurios jiems tinka pagal politines pažiūras. Balsuojantys už demokratus kraustosi į Kaliforniją ar į Koloradą, o kadangi rinkikų skaičius nesikeičia, demokratų kandidatams tai neišeina į naudą.
– Jūs visiškai teisus. Viena geriausių knygų apie Amerikos politiką man yra Billo Bishopo „The Big Sort“, kurioje atskleidžiama, kad amerikiečiai nebenori gyventi šalia žmonių, kurių politinės pažiūros skiriasi.
Mes save išskirstėme politine prasme. Dabar jau reikia kalbėti ne tik apie mėlynas ir raudonas valstijas, bet net apie mėlynas bei raudonas gatves. Amerika tokia susiskaldžiusi, kad demokratų ir respublikonų rėmėjai valgo skirtinguose restoranuose.
Jūs neklystate – Amerika labai susiskaldžiusi, ir padėtis blogėja. Kalifornija vis mėlynesnė, o Teksasas vis raudonesnis. Nepanašu, kad kažkas keisis. Tiesa, yra viena išimtis – JAV vyksta didžiuliai demografiniai pokyčiai.
Per artimiausią dešimtmetį JAV politika labai pasikeis. Senoji karta sunyks, o ją pakeis jaunimas.
Dabar Respublikonų partijos rinkėjų daugumą dar sudaro vadinamoji „Tylioji karta“ – žmonės, gimę 1925-1944 metais. Kalbu apie baltuosius krikščionis, kurie yra labai konservatyvūs. Bet šią kartą keičia tūkstantmečio kartos rinkėjai, gimę 1982-2000 metais. Jie yra nereligingi ir liberalūs.
Per artimiausią dešimtmetį JAV politika labai pasikeis. Senoji karta sunyks, o ją pakeis jaunimas. Demokratai per šią rinkimų kampaniją viską ir statė ant to, kad dėl demografinių pokyčių rinkėjai balsuos už juos. Jų šūkis buvo „Demographics is destiny“.
Tačiau, pirma, tie pokyčiai dar neatėjo, antra, kandidatas vis tiek turi būti profesionalus ir mėgstamas, o H.Clinton tokia nebuvo. Laukia milžiniškos permainos, tiesą sakant, man primenančios ir situaciją Lietuvoje. Pas jus į politiką irgi ateina jaunosios kartos atstovai, kurie į pasaulį žvelgia kitaip nei jų tėvai ar seneliai.
– Aišku, į Ameriką imigruojama, o iš Lietuvos jaunimas emigruoja.
– Taip, tiesa. Išvažiuojantys žmonės yra jūsų problema. Amerikoje imigracija tik sustiprina demografinius pokyčius – šalis jaunėja. Jūsų šalies visuomenė žilsta, nes jaunimas išvažiuoja.
Daug prieštaringų signalų
– Grįžkime prie D.Trumpo. „The Washington Post“ neseniai pastebėjo, kad D.Trumpas iš tiesų gali būti nepriklausomas prezidentas. Per pirminius rinkimus jis susitvarkė su Bushų dinastijos atstovu Jebu Bushu, lapkričio 8-ąją įveikė vieną Clintonų. Ar jis gali būti nepriklausomas?
– Taip, manau, kad D.Trumpas tiesiog bus D.Trumpas. Nemanau, kad jis uoliai laikysis respublikoniškos linijos, nors, žinoma, kai kurie jo pasiūlymai, pavyzdžiui, dėl ekonomikos gaivinimo mažinant mokesčius, yra konservatorių klasika.
Pirmieji jo komandos nariai? Kas dėl nacionalinio saugumo, D.Trumpas renkasi iš klasikinių respublikonų. Bet kai kuriais kitais klausimais jo ir respublikonų vadovybės pozicijos išsiskiria.
Pavyzdžiui, jis kalba apie didžiules investicijas į infrastruktūrą, o tokie projektai būdingesni demokratams. Be to, prieš kurį laiką D.Trumpas pasirodė populiarioje laidoje „60 Minutes“ ir pareiškė, kad klausimas dėl homoseksualų santuokų jau išspręstas. Respublikonai jam tikrai nepritartų.
Žiūrėsim. Jis taip pat yra viešai pamąstęs apie NATO prasmę, o tokios idėjos tikrai nepriimtinos nei respublikonams, nei demokratams. Nesu toks tikras, kad jis ką nors darys dėl Aljanso. Konfliktų su Paulu Ryanu ir Mitchu McConnellu, kurie valdo Kongreso respubikonų daugumą, tikrai gali kilti.
– D.Trumpas per rinkimų kampaniją pasakė daug dalykų, bet nuo skambiausių pažadų jau, regis, atsitraukia – jis nebekalba apie imigraciją, apie draudimą patekti į JAV musulmonams. Optimistai viliasi, kad kandidatas D.Trumpas ir prezidentas D.Trumpas bus skirtingos asmenybės. Bet jei mes patys tikimės tos transformacijos, ar tai nereiškia pripažinimo, kad su tokiomis rinkimų kampanijomis, kokią vykdė D.Trumpas, viskas tvarkoje? Kad purvas ir rasizmas – nieko tokio?
– Taip, tendencija kelia susirūpinimą. Dabar daug kalbama apie pasaulį po tiesos, kad faktai ir tiesa nieko nebereiškia. Aš pridėčiau, kad ši kampanija sukūrė pasaulį po prasmės.
Turiu omenyje vis pasigirstančias mintis, kad D.Trumpas galbūt neturėjo to ar ano omenyje, kad siena su Meksika yra tik metafora.
Kyla klausimas, ar mes apskritai galime tikėti kandidatais į prezidentus, ar turėtume tiesiog susitaikyti su realybe ir balsuoti už įvaizdį, o į žodžius nekreipti dėmesio.
Ir taip, jis traukiasi nuo kai kurių idėjų. Bet tada kyla klausimas, ar mes apskritai galime tikėti kandidatais į prezidentus, ar turėtume tiesiog susitaikyti su realybe ir balsuoti už įvaizdį, o į žodžius nekreipti dėmesio.
Sutinku, kad daugelis tikisi kitokio D.Trumpo. Man kažkiek neramu, kad jis, rodos, rimtai nusiteikęs spjauti į laisvą prekybą.
Aišku, nežinia, kiek erdvės jis turės, bet jau dabar aišku, kad jis nesieks kaltinimų H.Clinton, kad jis nestatys sienos. Gal ateityje nebeliks ir rasistinės retorikos.
– Iškart po rinkimų komentare vylėtės, kad Amerikos politinės institucijos apribos D.Trumpo veiksmų laisvę. Dabar jau formuojama administracija ir skamba įvairios pavardės – Jameso Mattiso, Mitto Romney, Nikki Haley. Ką jums sako šios pavardės ir ką jos liudija?
– Svarstydamas M.Romney kandidatūrą į JAV valstybės sekretorius, D.Trumpas greičiausiai bando rasti bendrą kalbą su respublikonų lyderiais, nors jo gerbėjai dėl to neabejotinai pyksta.
Kas dėl N.Haley (jai numatytas JAV ambasadorės Jungtinėse Tautose postas, – red.), man neramu. Pietų Karolinos valstijos gubernatorė neturi visiškai jokios patirties užsienio politikoje – ar tikrai norime atiduoti svarbius postus naujokams?
D.Trumpas siunčia nemažai prieštaringų signalų. Panašu, kad bandoma pasiekti daug skirtingų stovyklų, bet bendros strategijos aš nematau. N.Haley į JT aš tikrai nesiųsčiau. Jei Vašingtonas norės kažką pasiekti, šiai naujokei nepavyks – ją suvystys kur kas labiau patyrę diplomatai.
– Ką manote apie Rudy Giuliani? Chrisas Christie jau išmestas iš žaidimo.
– Taip, Ch.Christie žaidime jau nebėra, jis nemažai prisidirbęs Naujajame Džersyje. Bet aš, tiesą sakant, niekada nemaniau, kad jis turėjo kokią nors ateitį naujojoje administracijoje. D.Trumpas juo tiesiog naudojosi.
R.Giuliani kažkokį postą galbūt gaus. Bet abejoju, kad jam galėtų atitekti valstybės sekretoriaus postas.
Man atrodo, kad R.Giuliani pervertina savo svarbą. Be to, D.Trumpas, skirtingai nei manoma, nėra toks lojalistas – jis rinksis tuos, kuriuos norės rinktis.
D.Trumpą ribos trys dalykai. Pirmasis – patirties stoka. Antrasis – faktas, kad dažnai nesutampa jo ir Kongreso respublikonų vizijos. Trečiasis yra dar viena JAV politikos keistenybė – trukdymo (filibuster, – red.) procedūra. Jei Senate nėra didesnės nei 60 iš 100 vietų daugumos, opozicija šia procedūra gali stabdyti balsavimus dėl įstatymų projektų.
Demokratai Senate tikrai galės stabdyti svarbiausias ir prieštaringiausiai vertinamas iniciatyvas.
Demokratai Senate tikrai galės stabdyti svarbiausias ir prieštaringiausiai vertinamas iniciatyvas, pavyzdžiui, pataisas Baracko Obamos sveikatos apsaugos reformos įstatyme. Jie gali neleisti atlaisvinti reguliavimo pančių finansų sektoriui ir bankams.
Aš galiu įsivaizduoti scenarijus, kai Kongresas ir Baltieji rūmai žiūrės į skirtingas puses. Artimiausius 2-4 metus D.Trumpo veiksmų laisvę gali riboti politinės ir konstitucinės priežastys.
Politiką kontroliuoja korporacijos
– Girdėti kalbų, kad demokratai gali stoti į D.Trumpo pusę kai kuriais klausimais, ypač dėl investicijų į infrastruktūrą. Respublikonams tai gali labai nepatikti, bet po dvejų metų, 2018-aisiais, per vidurio kadencijos rinkimus demokratai galės sakyti, kad prezidentui lengviau dirbti su jais. Ar įsivaizduojate tokią galimybę? Aišku, respublikonai dar turi būsimąjį viceprezidentą Mike'ą Pence'ą, kuris yra tipinis konservatorius.
– Visiškai teisingai, respublikonų laukia nemenkas iššūkis. Jie kontroliuoja Baltuosius rūmus ir Kongresą, tad dabar jiems reikės kažką nuveikti. Atsiminkime, kad nuo 2010 metų respublikonai balsavo prieš „Obamacare“ net 60 kartų.
O kas dabar? Juk kai kurie „Obamacare“ aspektai tikrai labai populiarūs. Jei respublikonai balsuos už socialinių lengvatų panaikinimą, kas toliau? Kaip reaguos jų rinkėjai? Dabar jiems jau reikės galvoti apie veiksmų pasekmes.
Demokratai galės sakyti: „Puiku, darykite ką norite su savo kvailais sprendimais, o 2018-aisiais pažiūrėsime.“ Arba jie gali ryžtis bendradarbiauti su D.Trumpu ir jau būtent taip priversti respublikonus karščiuotis ir klysti.
Iš tiesų matau daug įdomių variantų demokratams, kurie turi pradėti ruoštis 2018 metų rinkimams. Tačiau dar reikia sumanumo, o jo demokratai per kelerius pastaruosius metus neparodė.
– Kas galėtų būti naujasis demokratų lyderis ir galbūt kandidatas į prezidentus 2020-aisiais? Elizabeth Warren? B.Sandersas?
– E.Warren jau dabar galima vadinti pagrindine demokratų atstove Senate. Tiesa, ji Senate populiaresnė nei B.Sandersas, o šis yra tapęs visuomenės favoritu. Savotišku prezidentu, kurio nebuvo.
Taip, juk dauguma apklausų dar gerokai prieš rinkimus rodė, kad B.Sandersas būtų įveikęs D.Trumpą didžiule persvara, jei būtų laimėjęs demokratų nominaciją.
Šiuos rinkimus apskritai galima vadinti antirinkimais. D.Trumpas buvo silpniausias kandidatas tarp respublikonų, o H.Clinton – silpniausia tarp demokratų. Tiksliai pasakyti neįmanoma, bet B.Sandersas ar Joe Bidenas būtų pasirodę sėkmingiau nei Hillary.
– „The New Yorker“ žurnalistė Jane Mayer šiemet išleido puikią knygą „The Dark Money“, kurioje rašo apie augančią didžiulių korporacijų įtaką JAV politikoje. Daug dėmesio skiriama 2010 metų Aukščiausiojo Teismo sprendimui dėl „Citizens United“, kuris prilygino korporacijas žmonėms ir iš esmės leido joms per ne pelno siekiančias organizacijas finansuoti rinkimų kampanijas, o tada rūpintis savo verslo interesais. Dabar, kai respublikonai kontroliuoja ir Baltuosius rūmus, ir Kongresą, šis prieštaringas sprendimas tikrai nebus atšauktas, nors H.Clinton apie tai ir kalbėjo. Amerikos politikoje dabar sukasi milijardai dolerių, dažnai – slaptai. Ar ką nors keistumėte? Ar įžvelgiate problemą?
– Be jokios abejonės, esu tikras, kad 2010-ųjų sprendimas dėl „Citizens United“ buvo neteisingas. Mintis, kad korporacijos ir oligarchai turi teisę kištis į politinį gyvenimą, yra klaidinga.
Korporacijos dabar gali finansuoti ir finansuoja savo pačių kandidatus. Iš esmės turime trečiąją didžiąją partiją.
Jei aš turiu jachtų ir noriu jas parduoti didžiausią kainą siūlančiam pirkėjui, puiku. Bet demokratija ir politinė galia neturėtų būti priklausoma nuo pinigų. Aišku, D.Trumpas dabar galės paskirti konservatyvius teisėjus į Aukščiausiąjį Teismą, tad padėtis nesikeis.
Todėl dabar situacija tokia, kad JAV politinė sistema yra pardavinėjama suinteresuotoms korporacijoms. Tamsūs pinigai iš esmės pakeitė Amerikos politiką per pastaruosius 6 metus, todėl su jumis visiškai sutinku.
Vienoje savo knygų cituoju Archibaldą Coxą, kuris kaip specialusis prokuroras kovojo prieš Richardą Nixoną. A.Coxas yra sakęs: „Taisyklės dėl pinigų politikoje nulemia viso žaidimo taisykles.“
Tai puikus pastebėjimas. Kai tik nusprendžiame, kas gali duoti ir kas gali imti, žinome viską, ką reikia žinoti. O mes prieš šešerius metus pakeitėme žaidimo taisykles.
Yra Demokratų partija, yra Respublikonų partija, bet korporacijos dabar gali finansuoti ir finansuoja savo pačių kandidatus. Iš esmės turime trečiąją didžiąją partiją.
Abi partijos nebekontroliuoja politinių procesų. Dabar šeimininkauja tamsūs pinigai, išorinis finansavimas.
Žiniasklaidos laukia krizė
– Šią savaitę D.Trumpas iš pradžių susitiko su didžiausių televizijų atstovais ir žurnalistais, kuriuos iškoneveikė, tuomet apsilankė dienraščio „The New York Times“ redakcijoje, kur kalbėjo gerokai švelniau. Kokie, jūsų manymu, bus naujosios administracijos santykiai su žiniasklaida?
– Taisyklės, žinoma, keičiasi. Įprasta sakyti, kad modernią JAV prezidento instituciją apibrėžia televizija – viskas prasidėjo nuo pirmųjų tiesiogiai transliuotų prezidentinių Richardo Nixono ir Johno F.Kennedy debatų.
Dabar jau reikia kalbėti ne apie televizijos prezidentą, o apie socialinių tinklų prezidentą. „Twitter“, „Facebook“ ir kiti tinklai pakeitė rinkimų kampaniją, o D.Trumpas ir po inauguracijos jais naudosis.
Be to, D.Trumpas puikiai supranta, kad žiniasklaida, kuri siekia pelno, yra labai priklausoma nuo skaičiukų, žiūrovų ir skaitytojų skaičiaus. Per visą kampaniją jis gudriai žaidė su žiniasklaida, kuri iš esmės skelbė tai, ko jis norėjo.
Manau, kad šios savaitės susitikimais jis irgi norėjo pasakyti žurnalistams, kaip jiems reikėtų dirbti. Ar žiniasklaida ištrūks iš tokių D.Trumpo spąstų ir pagaliau imsis sarginio šuns funkcijos, dabar dar neaišku.
– Be abejo, dabar netrūksta pranešimų apie suklastotų, melagingų naujienų bangą, kuri, tikėtina, suklaidino šimtus tūkstančius, jei ne milijonus rinkėjų. Tačiau yra ir nuomonių, kad kaltinti dezinformaciją dėl rinkimų baigties yra nebrandu, net vaikiška – esą jei profesionalia žiniasklaida dar būtų pasitikima, nesąmonėmis nebūtų tikima, o dabar surastas savotiškas atpirkimo ožys. Problema turbūt gilesnė?
– Žiniasklaida jau prieš daug metų prarado kontrolę. Anksčiau apie įvykius kitoje šalies pusėje sužinodavai per televiziją, radiją ir laikraščius. Interneto plėtra reiškia, kad žiniasklaidos žmonėms net nereikia. Žurnalistais gali būti visi.
Taip, tikri, profesionalūs žurnalistai bent teoriškai turi laikytis etikos – tikrinti šaltinius, faktus. Internete to nereikia.
Davidas Schultzas: „Naujieji informacijos srautai neišvengiamai pakeis visą didžiąją tradicinę žiniasklaidą“.
Žiniasklaida neteko monopolistinės teisės apibrėžti, kas yra žinios, naujienos. Dabar apstu pavienių tinklaraštininkų, „Twitter“, „Facebook“ paskyrų.
Iššūkis didžiulis – ne tik JAV, bet ir viso pasaulio žurnalistikai. O aš net nematau, ką būtų galima padaryti – naujieji informacijos srautai neišvengiamai pakeis visą didžiąją tradicinę žiniasklaidą. Problemų kils visame pasaulyje – suklastotos naujienos jau dabar tapo problema.
Tiek D.Trumpo, tiek H.Clinton komandos į virtualią erdvę siuntė trolius ir robotukus, kurie skleidė melus. Kažkuriuo metu grius ir socialiniai tinklai, į kuriuos irgi bus pradėta žvelgti ciniškai. Kas laukia toliau, neaišku.
Su V.Putinu draugaus iki pirmojo akibrokšto
– Kalbėdamas apie užsienio politiką, D.Trumpas yra pasakęs daug įdomių dalykų apie Vladimirą Putiną ir Rusiją, Siriją. Škotas istorikas Niallas Fergusonas neseniai sukritikavo pasyvią B.Obamos užsienio politiką ir pavadino ją visiška nesėkme. Anot jo, D.Trumpas vien kažką pakeisdamas nuveiks daugiau nei B.Obama. Ką naujasis prezidentas galėtų pakeisti?
– Visų pirma, atsimenu 2008 metus, kai lankiausi Lietuvoje, ir kažkas manęs paklausė, kaip B.Obamos užsienio politika skirsis nuo George'o W.Busho vizijų. Atsakiau, kad realybė tokia, jog iš tiesų bent šioje srityje didelių permainų niekada nelaukiama. Atvirkščiai, yra labai nemažai tęstinumo.
B.Obamos užsienio politika nuo G.W.Busho iš tiesų nelabai ir skyrėsi. Taip, jis norėjo užbaigti du karus Irake ir Afganistane? Ar viskas pavyko? Ne. Jis bandė, bet neuždarė Gvantanamo kalėjimo. Jis bandė rasti sprendimą dėl taikos Vidurio Rytų regione, dėl Sirijos. Nesėkmingai.
Kai tik V.Putinas iškrės pirmąją nemalonią staigmeną, o taip tikrai bus, D.Trumpas įsius ir sugrįšime prie dabartinio status quo JAV ir Rusijos santykiuose.
Ne, B.Obamos administracija negali pasigirdi reikšmingais laimėjimais šioje srityje. Bet ar būtų pavykę respublikonų prezidentui? Nemanau. JAV užsienio politika jau daug metų nėra labai sėkminga. Ar pavyks D.Trumpui? Aš skeptiškas.
Pirma, JAV prezidento veiksmų laisvė nėra neribota, tad milžiniškų pokyčių nelaukčiau. Antra, ar D.Trumpas tikrai turi paruošęs efektyvius sprendimus? Antai kova dėl „Islamo valstybės“ – ar daugiau bombarduoti, ar siųsti sausumos pajėgas? Ar įmanomas diplomatinis sprendimas?
D.Trumpo ir Rusijos santykiai? Įtariu, kad D.Trumpas mano, jog gerai pažįsta V.Putiną, jog galės su juo draugauti, nors to nebus. Jau dabar matyti, kad D.Trumpą apsups kietosios linijos šalininkai, kurių politika Rusijos atžvilgiu yra agresyvi. Apie jokias draugystes nė negali būti kalbama.
Taip, jie vienas su kitu flirtuoja, bet kai tik V.Putinas iškrės pirmąją nemalonią staigmeną, o taip tikrai bus, D.Trumpas įsius ir sugrįšime prie dabartinio status quo JAV ir Rusijos santykiuose.
– Rusijos portale „LifeNews“ D.Trumpo komandos nariai šią savaitę jau buvo išvadinti „koviniais šunimis“.
– Be jokios abejonės, aš pritariu sakantiesiems, kad Kremlius ne laukė D.Trumpo pergalės, o norėjo susilpninti H.Clinton startines pozicijas.
Prieš savaitę kaip tik daviau interviu radijo stočiai „Sputnik“, kurią valdo Rusijos valstybė. Žiniasklaidoje jau skambėjo R.Giuliani ir kitų vanagų pavardės. Jaučiau, kokie nusiminę rusai. Jie tikėjosi Maskvai draugiškų asmenybių, o dabar greičiausiai gaus antirusiškus pareigūnus.
– Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys turi daug klausimų D.Trumpui, ypač dėl jo komentarų apie NATO ir flirto su V.Putinu. Gruodį grupė Baltijos šalių parlamentarų jau vyksta į Vašingtoną, kur bendraus su Senato respublikonų daugumos lyderiu Mitchu McConnellu. Kaip mums reikėtų prieiti prie naujojo prezidento? Ar reikia skambinti pavojaus varpais?
– Manau, kad nerimas dėl galimos Rusijos agresijos prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes buvo pagrįstas ir valdant B.Obamos administracijai. Tas nerimas dėl JAV įsipareigojimų NATO ir karinės pagalbos puolimo atveju visada buvo ir tikrai išliks.
Viskas vis tiek susiveda į vienintelį klausimą: ar Lietuva Jungtinėms Valstijoms atrodo verta karo? Šis klausimas visiškai logiškas, tad parlamentarams Vašingtone reikia kuo greičiau išsiaiškinti tikrąjį D.Trumpo požiūrį į NATO.
Išrinktojo prezidento komandos užsienio politikos klausimais patikinimas, kad įsipareigojimų bus laikomasi, būtų daugiausia, ką įmanoma parsivežti namo. To negana, puikiai suprantu, bet po Krymo ir Rytų Ukrainos sunku ką nors pasakyti.
Galima viltis, kad D.Trumpas nedarys tokių klaidų kaip B.Obama. Juk prisimenate, kaip jis kalbėjo apie „raudonas linijas“ dėl Sirijos ir Basharo al Assado. Žodžio B.Obama nesilaikė. Reikia tikėtis, kad bet koks D.Trumpo įsipareigojimas bus toks tvirtas, kad rusams neliks abejonių, ar amerikiečiai reaguos.
