J.Kirchickas teigia, kad jis, visą praeitą dešimtmetį rašęs apie Kremliaus įtakos operacijas Vakaruose, puikiai supranta demokratų pyktį. Autorius mano, kad respublikonai išlieka gana abejingi Rusijos pastangoms sutrikdyti ir diskredituoti demokratiją.
Toks Maskvos bandymas – vienas baisiausių procesų, sukrėtusių pastarųjų laikų JAV politinę istoriją.
Nors demokratai, kalbėdami apie respublikonų abejingumą, yra teisūs, jie, panašu, spėjo pamiršti ankstesnį savo požiūrį į Rusiją.
Tai paaiškina, kodėl konservatoriams liberalų pyktį dėl Rusijos sunku priimti rimtai: dauguma demokratų, kaltinančių respublikonus pasidavimu V.Putino manipuliacijoms, pastaruosius aštuonerius metus aklai palaikė demokratą prezidentą Baracką Obamą, Maskvos atžvilgiu taip pat demonstravusį silpną poziciją.
Miglota Magnickio akto istorija
J.Kirchickas siūlo prisiminti paskutinę D.Trumpo ir Rusijos istorijos dalį – praeitą vasarą įvykusį Donaldo Trumpo jaunesniojo susitikimą su rusų teisininke Natalija Veselnickaja, pažadėjusia kompromituojančios informacijos apie Hillary Clinton.
Dar prieš paviešindamas elektroninius laiškus, atskleidusius entuziastingą norą gauti jo tėvo oponentę kompromituojančios informacijos, D.Trumpas jaunesnysis teigė, kad susitikimo metu buvo kalbėtasi tik apie „įvaikinimą“.
Aktas taip įsiutino V.Putiną, kad šis uždraudė amerikiečiams įsivaikinti Rusijos našlaičius. Net ir praėjus penkeriems metams, šis įstatymas vis dar erzina Kremliaus vadovą.
Demokratai teisingai nurodė, kad toks D.Trumpo jaunesniojo teiginys tebuvo gudrybė.
Kai Rusijos vyriausybė ar jos agentai kalba apie „tarptautinį įvaikinimą“, jie iš tiesų kalba apie Magnickio aktą. Juo 2012-aisiais JAV Maskvai skyrė sankcijas dėl žmogaus teisių pažeidimo, kadangi Rusijos kalėjime buvo žiauriai nukankintas teisininkas Sergejus Magnickis.
Aktas taip įsiutino V.Putiną, kad šis uždraudė amerikiečiams įsivaikinti Rusijos našlaičius. Net ir praėjus penkeriems metams, šis įstatymas vis dar erzina Kremliaus vadovą.
D.Trumpo teigimu, antrojo ir anksčiau neskelbto pokalbio, įvykusio Didžiojo dvidešimtuko (G-20) viršūnių susitikimo metu, JAV ir Rusijos vadovai taip pat aptarė įvaikinimo klausimą.
Nors Magnickio aktas buvo priimtas vadovaujant B.Obamai, jo pareigūnai ir rėmėjai bandė užkirsti kelią įstatymo priėmimui bijodami, kad jis pakenks brangiajam santykių su Maskva „perkrovimui“.
Pasigirdo pasiūlymų Jacksono-Vaniko pataisą pakeisti Magnickio įstatymu, tačiau B.Obamos administracija tokiam žingsniui smarkiai priešinosi.
Pavyzdžiui, 2012-aisiais B.Obamos administracija panaikino Jacksono-Vaniko pataisą – Šaltojo karo laikų įstatymą, dėl žmogaus teisių pažeidimų apribojantį prekybos ryšius su Rusija.
Pasigirdo pasiūlymų Jacksono-Vaniko pataisą pakeisti Magnickio įstatymu, tačiau B.Obamos administracija tokiam žingsniui smarkiai priešinosi.
Vos paskirtas JAV ambasadoriumi Rusijoje, Michaelas McFaulas (šiuo metu vienas labiausiai cituojamų kritikų D.Trumpo ir Rusijos istorijos klausimu) viešai paskelbė, kad Magnickio aktas yra „nereikalingas“.
M.McFaulas taip pat atsisakė įvardyti ir gėdinti rusų žmogaus teisių pažeidėjus, jiems skirti finansines sankcijas.
Tuometinis ambasadorius net pasitelkė Rusijos opoziciją, sutikusią su B.Obamos administracijos požiūriu.
Tiesa, pilietinė Rusijos visuomenė ir žymiausi lyderiai palaikė Jacksono-Vaniko pataisos panaikinimą tik tuo atveju, jei ją pakeistų Magnickio aktas.
„Leisti (Jacksono-Vaniko pataisai) pranykti nepakeičiant jos niekuo kitu... Yra dovana ponui Putinui“, – tuomet Rusijos disidentai Garis Kasparovas ir Borisas Nemcovas rašė laikraščiui „The Wall Street Journal“.
Aktyvistas Aleksejus Navalnas, siekiantis dalyvauti kitąmet vyksiančiuose Rusijos prezidento rinkimuose, sakė palaikąs Jacksono-Vaniko pataisos panaikinimą.
„Nėra abejonių, kad dauguma Rusijos piliečių bus laimingi matydami, kaip Senatas neleidžia labiausiai korumpuotiems Rusijos pareigūnams patekti į JAV ir vykdyti finansines operacijas. Tai juk yra Magnickio akto esmė“, – rašė A.Navalnas.
Nepaisant B.Obamos administracijos protestų, Kongresas patvirtino Magnickio aktą, kurį tuometinis prezidentas nenoriai pasirašė.
Po dvejų metų Billas Browderis, kuriam dirbo S.Magnickis, „Foreign Policy“ sakė: „Administracija, pradedant Hillary Clinton ir baigiant Johnu Kerry, padarė viską, ką galėjo, kad sustabdytų Magnickio aktą.“
Politinė amnezija
Šiandien Rusiją kritikuojantys demokratai bando priversti patikėti, kad jie visada aiškiai suvokė Kremliaus klastą ir piktadarystes. Juos apėmė amnezija ne tik Magnickio akto, bet ir visos B.Obamos užsienio politikos klausimu.
Santykių „perkrovimas“ buvo paskelbtas 2009-ųjų pradžioje, praėjus keletui mėnesių po Rusijos invazijos Gruzijoje. Tuomet B.Obama atsisakė planų dislokuoti priešraketinės gynybos sistemas Čekijoje ir Lenkijoje, pro pirštus pažiūrėjo į Rusijos karinę intervenciją Sirijoje.
Santykių „perkrovimas“ buvo paskelbtas 2009-ųjų pradžioje, praėjus keletui mėnesių po Rusijos invazijos Gruzijoje. Tuomet B.Obama atsisakė planų dislokuoti priešraketinės gynybos sistemas Čekijoje ir Lenkijoje, pro pirštus pažiūrėjo į Rusijos karinę intervenciją Sirijoje.
Todėl J.Kirchickas B.Obamos vadovavimą vadina aštuonerius metus besitęsusiu nuolaidžiavimu Maskvai.
Abiejų kadencijų metu B.Obama ignoravo Rusijos keliamą grėsmę JAV sąjungininkėms, interesams ir vertybėms, taip pat juokėsi iš tų, kurie laikėsi kitokios nuomonės.
„Tradicinis susiskirstymas tarp tautų pietuose ir šiaurėje šiame glaudžiai susijusiame pasaulyje nebeturi prasmės. Taip pat ir tautų bendradarbiavimo susitarimai, sudaryti seniai pasibaigusio Šaltojo karo laikais“, – 2009-aisiais B.Obama kalbėjo Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje.
Šis pareiškimas – kitais žodžiais išsakyta D.Trumpo kritika, skirta tariamai pasenusiam NATO aljansui.
2009-aisiais B.Obamos administracija atsisakė planų Lenkijoje ir Čekijoje įdiegti priešraketinės gynybos sistemas. Šis sprendimas buvo paskelbtas Sovietų Sąjungos invazijos Lenkijoje metinių dieną.
2009-aisiais B.Obamos administracija atsisakė planų Lenkijoje ir Čekijoje įdiegti priešraketinės gynybos sistemas. Šis sprendimas buvo paskelbtas Sovietų Sąjungos invazijos Lenkijoje metinių dieną.
Baltieji rūmai tuomet tikino, kad toks žingsnis – ne nuolaidžiavimas Maskvai, o stiprėjantis pasiruošimas atremti augančią Irano keliamą grėsmę.
Nepaisant tokio administracijos argumento, Vidurio ir Rytų Europoje buvo manoma, kad JAV apleidžia draugus tam, kad patenkintų jų priešą.
Panašiai B.Obamos prezidentavimo metais jautėsi ir kitos JAV sąjungininkės. Pavyzdžiui, Izraelis ir arabai sunitai nerimavo dėl JAV politikos posūkio Irano link. O japonai reiškė susirūpinimą dėl JAV nenoro konfrontuoti su revizionistine Kinija.
„Daugiau lankstumo“
Demokratai turi visišką teisę kritikuoti D.Trumpą todėl, kad jis apleido JAV sąjungininkes. Tačiau jie pamiršo, kaip prieš tai elgėsi B.Obama.
2014-aisiais, manydamas, kad su tuometiniu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu kalba privačiai, B.Obama pažadėjo „daugiau lankstumo“ po rudenį įvyksiančių prezidento rinkimų.
Įsivaizduokite, koks triukšmas kiltų, jei tokia frazė būtų nugirsta D.Trumpo ir V.Putino pokalbyje!
B.Obama: „Skambina devintasis dešimtmetis, prašo grąžinti jų užsienio politiką.“
Kai 2012-aisiais respublikonų kandidatas į prezidento postą Mittas Romney pavadino Rusiją JAV „geopolitiniu priešu nr. 1“, B.Obama iš tokio pareiškimo juokėsi.
„Skambina devintasis dešimtmetis, prašo grąžinti jų užsienio politiką“, – sakė buvęs JAV prezidentas. Tokią kritiką pakartojo daugybė demokratų politikų, užsienio politikos ekspertų ir B.Obamą palaikančių žurnalistų.
Tuomet būsimasis valstybės sekretorius Johnas Kerry M.Romney perspėjimą pavadino „absurdišku“. Jo pirmtakė Madeleine Albright sakė, kad M.Romney „nelabai suvokia, kas iš tiesų vyksta XXI amžiuje“.
Demokratų užsienio politikoje sumenkinti Rusijos keliamą grėsmę buvo įprasta iki praėjusių metų, kai paaiškėjo, kad Rusija bandė paveikti JAV prezidento rinkimus ir veikė prieš demokratus.
Tai pateisino B.Obamos žingsnį 2013-aisiais priimti cinišką Rusijos pasiūlymą padėti iš Sirijos pašalinti cheminius ginklus.
Net tuomet, kai 2014-aisiais V.Putinas įvykdė Krymo aneksiją, B.Obama ir toliau menkino Rusijos grėsmės rimtumą.
Toks susitarimas ne tik neleido užtikrinti, kad būtų pašalintos visos Basharo al Assado branduolinio ginklo atsargos (kurias, kaip žinoma, režimas vėliau panaudojo), bet ir po dvejų metų atvėrė duris karinei Rusijos intervencijai Sirijoje.
Net tuomet, kai 2014-aisiais V.Putinas įvykdė Krymo aneksiją, B.Obama ir toliau menkino Rusijos grėsmės rimtumą.
Po aneksijos praėjus keletui savaičių, žurnalistas paklausė B.Obamos, ar 2012-aisiais išsakytas M.Romney teiginys buvo teisingas. Tuometinis Baltųjų rūmų vadovas atsakė, kad „Rusija, kaip regioninė galia, kelia grėsmę kai kurioms artimoms kaimynėms ne iš stiprybės, bet silpnumo“.
Rusija, neva būdama „regionine galia“, sugebėjo paveikti rinkimus kitoje Atlanto pusėje. Šiandien demokratai tai vadina sėkmingiausia įtakos operacija istorijoje.
„Silpnas ir neryžtingas lyderis“
Labai retai Kremliaus agentu D.Trumpą laikantys demokratai permąsto savo hipokritiškumą ir atsiprašo M.Romney.
B.Fallonas: „Mes, demokratai, suklydome 2012-aisiais juokdamiesi iš Romney.“
Autorius svarsto, kad jei 2012-aisiais prezidentu būtų išrinktas M.Romney, galbūt V.Putinas nebūtų daręs to, ką darė vadovaujant B.Obamai, kurį laikė silpnu ir neryžtingu lyderiu.
Didžiausią atgailą matėme tuomet, kai buvęs H.Clinton kampanijos atstovas spaudai Brianas Fallonas „Twitteryje“ rašė: „Mes, demokratai, suklydome 2012-aisiais juokdamiesi iš Romney.“
B.Obamos kalbų rašytojas Jonas Favreau droviai pripažino, kad juokdamiesi iš M.Romney demokratai „šiek tiek suklydo“.
J.Kirchickas mano, kad jei B.Obama ir gailisi, tą gailestį išreikš nebent rašydamas memuarus. Tačiau net jei demokratai galiausiai nusižemins ir pripažins siaubingai klydę dėl M.Romney, to neužteks siekiant įrodyti Rusijos situacijos rimtumą.
Demokratai turėtų ne tik atsiprašyti dėl B.Obamos įžeidimo, bet ir paneigti kone visą jo užsienio politikos palikimą.
Demokratai turėtų ne tik atsiprašyti dėl B.Obamos įžeidimo, bet ir paneigti praktiškai visą jo užsienio politikos palikimą.
Antraip jų griežti pasisakymai apie „aktyvias priemones“, „kompromatą“ ir kitus sovietinės eros fenomenus toliau skambės oportunistiškai. O kaltinimai, esą, D.Trumpas yra Rusijos marionetė, ir toliau atrodys tarsi bandymai apjuodinti priešininkų partiją.
Vis dėlto atrodo, kad demokratai Rusiją puola tik todėl, kad per V.Putiną jų kandidatė H.Clinton pralaimėjo prezidento rinkimus. Neatrodo, kad jiems pyktį kelia Kremliaus agresija prieš kaimynes ar karinė intervencija Sirijoje remiant B.al Assado režimą.
Buvęs George'o Busho kalbų rašytojas Mattas Latimeras teigė, kad jei Rusija prezidento rinkimuose būtų padėjusi nugalėti demokratų kandidatei, jie šiandien būtų tokie pat ciniški ir oportunistiški kaip respublikonai.
Isteriški komentarai
Demokratų introspektyvos apie savo praeities užsienio politikos nesėkmes trūkumas kartu su naujuoju mėgėjišku Rusijos puolimu neleidžia įtikinti JAV visuomenės, kad Rusijos kišimasis į šalies demokratiją yra rimtas dalykas.
Šioje diskusijoje patikimiausi balsai yra tie, kurie iš tikrųjų suvokia Rusijos strategiją pakenkti Vakarų demokratijai. O D.Trumpo atvejis tėra vienas šios ilgalaikės globalios kampanijos elementas.
Šioje diskusijoje patikimiausi balsai yra tie, kurie iš tikrųjų suvokia Rusijos strategiją pakenkti Vakarų demokratijai. O D.Trumpo atvejis tėra vienas šios ilgalaikės globalios kampanijos elementas.
Ne sutapimas, kad tie žmonės nuosekliai laikėsi savo nuomonės prie visų prezidentų administracijų, jie buvo pasiruošę dėl užsienio politikos nesėkmių konfrontuoti su B.Obama taip, kaip šiandien kritikuoja D.Trumpą.
Tačiau daugiausia dėl žiniasklaidos noro vaikytis sensacijas šie balsai nutildomi, o palaikantieji demokratus ir internetiniai konspiracinių teorijų mėgėjai švaistosi kaltinimais apie „išdavystę“.
„Mus puolė ir puola priešiškos užsienio jėgos... Mes turėtumėme diskutuoti, kiek sankcijų turėtumėme skirti Rusijai, ar turėtumėme kovoti su KGB, GSU ar GRU“, – neseniai CNN sakė demokratų įgaliotinis Paulas Begala, minėdamas sovietinių laikų žvalgybos tarnybą, neegzistuojančią tarnybą ir Rusijos karinę žvalgybą.
Neseniai tviteryje televizijos „MSNBC“ laidų vedėja Joy Reid iš niekur nieko pareiškė, kad „Donaldas Trumpas vedė vieną amerikietę (jo antrąją žmoną) ir dvi moteris iš buvusios Jugoslavijos: Ivaną iš Slovakijos, Melanią iš Slovėnijos“.
Nepaisant keistos išvados, kad vien santuoka su dviem moterimis iš Rytų bloko atskleidžia D.Trumpo bendradarbiavimą su Rusija, J.Reid viename sakinyje padarė tris faktines klaidas.
Visų pirma, Ivana Trump gimė dabartinėje Čekijoje, ne Slovakijoje. Antra, Slovakija niekada nebuvo Jugoslavijos dalis. Galiausiai, Jugoslavija, nors ir socialistinė valstybė, niekada nepriklausė Sovietų Sąjungai.
Palikimo paneigimas
Tokia demokratų isterija Rusijos klausimu gali pakenkti jiems patiems. Panašu, kad daug demokratų nuoširdžiai tiki, jog V.Putinas yra vienintelė priežastis, kodėl H.Clinton netapo pirmąja JAV prezidente moterimi.
Dėl nesėkmės rinkimuose kaltindami tik Rusijos kišimąsi, demokratai ignoruoja daugybę kitų faktorių, pavyzdžiui, netinkamą kandidatę, neįkvepiančią ir neįtikinančią platformą, daugeliui amerikiečių svetimą kairiojo sparno politiką.
Dėl nesėkmės rinkimuose kaltindami tik Rusijos kišimąsi, demokratai ignoruoja daugybę kitų faktorių, pavyzdžiui, netinkamą kandidatę, neįkvepiančią ir neįtikinančią platformą, daugeliui amerikiečių svetimą kairiojo sparno politiką.
Šie faktoriai užkirto kelią tam, kas atrodė lengva pergalė prieš nuodingiausią ir mažiausiai kvalifikuotą kandidatą prezidento rinkimų istorijoje.
Nors daugumą amerikiečių neabejotinai reikia apšviesti apie Kremliaus įtakos operacijas ir Rusijos keliamą grėsmę laisvajam pasauliui, vien Rusijos kaltinimas nepadės nugalėti rinkimuose.
Hipokritiškumas politikoje nėra svetimas, be to, žmonėms nevėlu suvokti, kad Rusija kelia pavojų.
Nuolat peikti D.Trumpą dėl jo keisto palankumo V.Putinui ir įtartinų ryšių su Rusija nepakanka. Ankstesnės administracijos Rusijai padarytos nuolaidos JAV interesams padarė tiek pat ar net daugiau žalos. Ar liberalai yra pasiryžę pripažinti, kad „perkrovimas“ iš pat pradžių buvo didžiulė klaida?
Ar jie pasiryžę Ukrainą remti ginklais? Dislokuoti priešraketinės gynybos sistemas visose Rytų Europos sąjungininkėse? Pripažinti, kad B.Obamos politika Sirijoje buvo tragedija, leidusi Rusijai Vidurio Rytuose iškilti kaip karinei galiai?
Kitaip tariant, ar jie pasiryžę išsižadėti vieno populiariausių jų visų laikų lyderio užsienio politikos palikimo? Nes tik tokie veiksmai pademonstruos, kad demokratai yra rimtai nusiteikę konfrontuoti su Rusija. Visa kita tėra tiesiog aklas savo partijos palaikymas.
