„Mažai vyriausybių deda tiek pastangų, kad apsaugotų nuo pavojų savo piliečius taip, kaip tai daro Švedija. Kai šalį pasiekė koronaviruso pandemija, dauguma gyventojų, kaip įprastai, jautėsi gerai apsaugoti. Išskirtinį Švedijos būdą susidoroti su krize neįvedant ribojančių priemonių jie laikė saugiu ir protingu“, – rašo D.Pieperis.
Tačiau į senolių ir neįgaliųjų globos namus įsisukęs virusas kai kuriose įstaigose plito beveik nekontroliuojamai. Todėl Švedijoje mirštamumas nuo koronaviruso yra beveik 10 kartų didesnis nei kaimyninėse Suomijoje ir Norvegijoje.
Anot autoriaus, požiūris į pagyvenusius asmenis – atskira ir mažai nušviečiama besitęsiančios koronaviruso krizės dalis, kuri daug pasako apie visuomenės vidinę būseną ir vertybes.
Nesistengė gelbėti?
Giminaičių pasakojimai ir tyrimai rodo, kad daugybė COVID-19 aukų Švedijoje galėtų vis dar būti gyvos. „Jų gyvybių nesistengė išgelbėti“, – „Der Spiegel“ sakė Karolinskos instituto Švedijoje profesorius Andersas Thalme.
Pasak D.Pieperio, pandemijos pradžioje vyriausioji slaugytoja viename iš socialinės apsaugos organų įspėjo, kad gali atsirasti „aktyvios eutanazijos“ atvejų.
Esą Stokholmo gydytojui Bengtui Hildebrandui vos pavyko išgelbėti savo 78 metų amžiaus tėvą, kuris COVID-19 užsikrėtė slaugos namuose: „Jie jam išrašė morfino, jis būtų tyliai miręs.“
Tačiau senolis vis tiek pateko į ligoninę ir išgyveno, rašo „Der Spiegel“.
78 metų Rita Hemsen iš Jevlės miesto slaugos namuose gavo morfino ir mirė – esą ligoninėje nebuvo laisvų lovų. Remiantis vieno televizijos kanalo tyrimu, senolės giminaičiams buvo pateikta melaginga informacija, nes Jevlė ligoninėje tuo metu buvo kelios laisvos lovos.
Tai, kad kalbama ne apie pavienius likimus, liudija ir oficialūs duomenys. Net pandemijos piko metu šalyje buvo pakankamai laisvų vietų intensyvios terapijos skyriuje, pareiškė socialinės apsaugos ministrė Lena Hallengren. Ji tai pateikė kaip sėkmingo sveikatos apsaugos sistemos valdymo įrodymą, rašo „Der Spiegel“.
Gydymo prioritetai
Toks požiūris – ne visai klaidingas. Per pandemiją buvo ruošiamas planas, ką daryti tuo atveju, jei būtų perkrauta sveikatos apsaugos sistema: ką gydyti pirmiausia, ką gydyti vėliau, o ko visai negydyti?
Čia įsigalėjo iš karo medicinos atėjusi medicininio triažo – rūšiavimo – samprata, rašo D.Pieperis. Švedijos pacientų gydymo prioritetų politikoje nurodytos kelios grupės, kurioms nebūtų suteikiamas gydymas intensyvios terapijos skyriuje, jei sveikatos apsaugos sistema pasiektų savo ribas. Vienas iš kriterijų – „biologinis amžius“, kitas – egzistuojančios ligos.
Žmogus, kurio biologinis amžius, gydytojų nuomone, siekia 60–70 metų, ir kuris turi problemų su dviejų organų veikla, pavyzdžiui, širdies ir inkstų, neturi prioriteto. Neturi ir asmuo, kurio biologinis amžiaus siekia 70–80 metų, turintis problemų su vienu organu. Žmogus, neturintis rimtų ligų, tačiau kurio biologinis amžius viršija 80 metų, taip pat neturi prioriteto, rašo „Der Spiegel“.
Kadangi Švedijos klinikos nebuvo perkrautos, tokios instrukcijos galėjo likti nepanaudotos. Tačiau tai neįvyko.
Gydytojai sako negalėję tinkamai ligoninėse gydyti kai kurių COVID-19 pacientų.
Vienas iš jų žurnalui „Dagens Nyheter“ sakė: „Buvome priversti palikti žmones mirti mūsų akyse, nors žinojome, kad intensyvios terapijos skyriuje jie būtų turėję gerus šansus išgyventi.“ Kitas gydytojas patvirtino: „Tai vykdavo kelis kartus per dieną.“
Atsakingi asmenys paneigė tokius kaltinimus, buvo pradėta tyrimas, tačiau rezultatai kol kas nežinomi.
Tampa aišku: mirtis Švedijoje buvo lauktas svečius. Ir visa tai prasidėjo nuo rimtų problemų slaugos namuose. Ten buvo priimtas sprendimas skirti paliatyvią slaugą vietoj to, kad pacientai būtų siunčiami į klinikas. Tiesa, ir ligoninėse gydytojai atsisakydavo tuos pacientus gydyti, rašo „Der Spiegel“.
Švedijoje tikėtina moterų gyvenimo trukmė siekia 85 metus, vyrų – 81, tačiau visuomenėje išsilaiko pasenęs bejėgių senolių įvaizdis.
Pasaulinės Vertybių apklausos duomenimis, Švedija patenka tarp šalių, kuriose pagyvenę žmonės yra mažai vertinami. Vos daugiau nei 20 proc. gyventojų gerbia vyresnius nei 70 metų amžiaus žmones. Tai – mažiau nei daugumoje kitų šalių.
„Klausimas, kiek ilgai gyvena senoliai ir kada jiems geriau numirti, kyla ne tik koronaviruso pandemijos metu. Ateityje jis bus užduodamas vis dažniau. Galiausiai ekonominiuose sveikatos apsaugos modeliuose, kuriuose skaičiuojami sveikatos apsaugos sistemos pajėgumai, vienaip ar kitaip bus kalbama apie tai, kam skirti medicinos resursus, o kam ne“, – rašo D.Pieperis.
