Rugsėjo 25 d. Rusijos saugumo tarybos posėdyje Vladimiras Putinas pasiūlė pakeisti valstybės branduolinio atgrasymo doktriną, kad branduolinis smūgis būtų galimas net ir atsakant į nebranduolinę grėsmę, pavyzdžiui, į smūgius įprastiniais, bet tolimojo nuotolio ginklais į Rusijos teritoriją. Būtent dėl leidimo Ukrainai suduoti tokius smūgius dabar aktyviai diskutuoja jos Vakarų sąjungininkės. Sekdamas V.Putino pavyzdžiu, Baltarusijos autoritarinis lyderis Aliaksandras Lukašenka rugsėjo 27 d. pareiškė esąs pasirengęs panaudoti savo šalies teritorijoje dislokuotus branduolinius ginklus „NATO puolimo“ atveju.
Viena vertus, dėl to Rusijos „raudonosios linijos“ tampa dar labiau miglotos: niekas negali tiksliai numatyti, kokio pobūdžio smūgis iš principo galėtų lemti Rusijos branduolinį atsaką. Jei Ukrainai būtų panaikintas draudimas Vakarų raketoms smogti į gilų Rusijos užnugarį, Maskva tam tikru metu pati galėtų atsidurti keblioje padėtyje, rašo svoboda.org.
Ar ji pasidrovėtų pradėti branduolinį karą dėl „įprastinio“ smūgio į taikinį giliai jos teritorijoje, o jei taip, ar tai sukeltų klausimų dėl naujos Rusijos branduolinių ginklų naudojimo doktrinos? Branduolinio atsako nebuvimas leistų savo teisumu patikėti tuos, kurie mano, kad visi tokie V.Putino pareiškimai yra ne kas kita, kaip „žvanginimas“ branduoline „kuoka“. Tame pačiame kontekste daugelis ekspertų vertina ir pranešimus, kad Rusija, kaip atsaką į panaikintą draudimą Ukrainai smogti į Rusijos teritoriją tolimojo nuotolio vakarietiškais ginklais, pirmą kartą nuo 1990 m. gali atlikti branduolinius bandymus.
Kita rugsėjo naujiena – katastrofiškai nepavykęs Rusijos tarpžemyninės balistinės raketos RS-28 „Sarmat“ bandymas, kai ji sprogo paleidimo šachtoje, faktiškai sunaikindama Plesecko kosmodromo paleidimo aikštelės „Jubileinaja“ infrastruktūrą, – akivaizdžiai neprideda svorio Rusijos grasinimams.
Nepaisant to, daugelis ekspertų Vakaruose taip pat perspėja, kad nereikėtų nuvertinti Maskvos ketinimų rimtumo dėl galimo strateginių ir mažiau galingų taktinių branduolinių ginklų panaudojimo. Jei Rusija nuspręstų suduoti branduolinį smūgį Ukrainai ar Vakarų Europai, Ukrainos ginkluotosios pajėgos ar NATO šalių kariuomenės vargu ar sugebėtų užkirsti jam kelią ar jį neutralizuoti.
Pavelas Podvigas, Jungtinių Tautų Nusiginklavimo tyrimų instituto (UNIDIR) vyresnysis mokslinis bendradarbis ir projekto „Rusijos branduolinės pajėgos“ vadovas, yra pagrindinis Vakarų ekspertas Rusijos branduolinių ginklų klausimais. Jis sako, jog kol kas nėra jokių požymių, kad branduolinė katastrofa Europoje galėtų tapti realybe. Kartu P.Podvigas piešia niūrų vaizdą, kaip Europos žemyne vyktų branduolinis karas.
„Jei bus atliktas koks nors didelio masto paleidimas arba bus paleistos tik kelios [Rusijos] raketos, beveik neįmanoma garantuoti, kad visos jos bus perimtos“, – sako jis. Laikraštis „Financial Times“, remdamasis žmonėmis, susipažinusiais su praėjusiais metais parengtais konfidencialiais gynybos planais, 2024 m. gegužę rašė, kad NATO šalys yra pajėgios sutelkti mažiau nei 5 proc. oro gynybos priemonių, kurios, kaip manoma, reikalingos apsaugoti Aljanso nares Vidurio ir Rytų Europoje nuo plataus masto puolimo.
Manoma, kad Rusija turi apie 1700 branduolinių kovinių galvučių ir daugiau kaip 500 raketų, kurias per kelias minutes galima paleisti iš bunkerių, mobiliųjų paleidimo įrenginių, povandeninių laivų ir lėktuvų. Pagrindinis potencialus jų taikinys tikriausiai visada buvo ir yra Jungtinės Valstijos, tačiau žinoma, kad daugelis šių raketų taip pat yra skirtos Europai.
Tačiau jei raketų atakų beveik neįmanoma išvengti ar neutralizuoti, ką turėtų daryti civiliai gyventojai branduolinio smūgio atveju? Kai kurios Europos sostinės išsaugojo ir išlaikė Šaltojo karo laikų branduolines slėptuves. Vienas iš tokių bunkerių neseniai buvo atidarytas ir pradėjo veikti Kyjive.
Čekijos sostinės Prahos gyventojai, 2022 m. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, taip pat susidomėjo ten išsaugotu Šaltojo karo laikų bunkerių tinklu. Šios slėptuvės „tebeveikia po socializmo žlugimo ir prireikus gali būti aktyvuotos“, „Laisvės radijui“ patvirtino Prahos 2 rajono krizių valdymo skyriaus vadovas Janas Mikešas.
Čekijos priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos atstovė „Laisvės radijui“ teigė, kad jo atstovaujama tarnyba nuo 2023 m. pradėjo naujinti „reikalavimus slėptuvių sistemai“, tačiau nepateikė išsamesnės informacijos.
Vokietijoje, Aro upės slėnyje, Arveilerio miestelyje netoli Bonos, branduolinės slėptuvės, kuri dabar veikia kaip dokumentacijos centras ir muziejus, direktorė Heike Hollunder sako, kad lankytojų skaičius labai išaugo.
„Susidomėjimas išaugo, ypač jaunų žmonių, dėl karo Ukrainoje, – sako H.Hollunder „Laisvės radijui“. – Ar bunkeris gali būti vėl naudojamas pagal pagrindinę paskirtį? Ar Berlyno vyriausybės nariai taip pat turi tokį? Tai pagrindiniai klausimai, kuriuos jie užduoda.“
Tačiau net tokios atsargumo priemonės, kaip senų Šaltojo karo laikų branduolinių slėptuvių eksploatacijos atnaujinimas, tikriausiai yra bevaisės. P.Podvigas sako, kad Rusijos branduolinis smūgis paliktų per mažai laiko žmonėms pasiekti bunkerį. P.Podvigo skaičiavimais, nuo paleidimo iki susidūrimo su taikiniu Vidurio Europoje praeitų „apie 10 minučių“.
Jungtinės Valstijos turi palydovų tinklą, galintį akimirksniu pastebėti paleistos raketos pėdsaką, tačiau ši sistema greičiausiai bus nenaudinga šalims, esančioms beveik šalia Rusijos.
„Jungtinės Valstijos turi įvairias perspėjimo sistemas, tačiau abejoju, ar iš jų gaunama informacija gali būti greitai perduota JAV sąjungininkams Europos valstybėse“, – sako P.Podvigas.
Interaktyvūs modeliai, rodantys, ką šiuolaikiniai branduoliniai ginklai padarytų miestams, įkvepia niūrių minčių. Vos viena rusiška raketa „Topol-M“ su branduoline kovine galvute, ją susprogdinus, suformuotų kilometro skersmens ugnies kamuolį, kuris sudegins kiekvieną gyvą daiktą, su kuriuo susidurs. Septynių kilometrų spinduliu daugybė civilių gyventojų mirs nuo sunkių nudegimų ir bus sutraiškyti po smūginės bangos sugriautų pastatų griuvėsiais. Tada prasidės radiacija, kuri užnuodys orą ir vandenį.
Britų karo istorikas Basilis Henry Liddellis Hartas buvo 1955 m. karo žaidimų, kuriuose NATO simuliavo viso masto branduolinio karo su Sovietų Sąjunga scenarijų, liudininkas. NATO laimėjo apsikeitimą smūgiais, bet kai dulkės nusėdo, beveik visos Vakarų pasaulio brangenybės gulėjo griuvėsiuose. Vėliau B.H.Liddellis Hartas šią patirtį apibūdino kaip „labai sukrečiančią“.
Pergalė pagal tokį scenarijų, rašė jis, „prarado prasmę“.
1958 m. gegužę Kinijos Liaudies Respublikos įkūrėjas Mao Dzedongas Kinijos komunistų partijos suvažiavime išreiškė norą „paaukoti du trečdalius žmonijos, kad likusieji gyventų komunizme“, rašė rusų istorikas Konstantinas Dušenka. 1962 m. pasaulis buvo atsidūręs ant karo slenksčio dėl Kubos raketų krizės. 1963 m. vasarą Nikita Chruščiovas, tuo metu jau susipykęs su Mao, pareiškė, kad [branduolinio karo atveju] „Žemės atmosfera bus taip užteršta, kad nežinia, kokios būklės bus išgyvenusieji – ar jie nepavydės mirusiesiems?“. 1963 m. lapkritį Jungtinėse Valstijose buvo nužudytas prezidentas Johnas F.Kennedy. Jo našlė Jacqueline vėliau rašė N.Chruščiovui, kad jos vyras dažnai prisimindavo šiuos jo žodžius.
P.Podvigas vengia atskleisti savo skaičiavimus apie galimą branduolinio karo Europoje baigtį.
„Tiesiog stengiuosi apie tai negalvoti, nes žinau keletą gana blogų ir katastrofiškų scenarijų“, – sako jis.
Kaip ir Šaltojo karo įkarštyje, šiandien vienintelė tvirta atgrasymo priemonė yra abipusiai užtikrintas susinaikinimas, kurį užtikrina Vakarų ir Rusijos sukauptos šimtų branduolinių kovinių galvučių ir raketų atsargos, taip pat prieštaringai vertinama „Paleidimo po perspėjimo“ (angl. Launch on warning, LOW) politika, pagal kurią atsakomasis smūgis suduodamas gavus perspėjimą apie priešo branduolinę ataką, kai jo raketos dar yra ore. Šis principas palieka galimybę suklysti, o tai gali lemti žmonijos civilizacijos pabaigą, kaip atsitiktų ir tuo atveju, jei Rusija per klaidą atsakytų branduoliniu smūgiu į jos teritorijon paleistus dronus ar raketas.
P.Podvigas sako, kad nepaisant vis didėjančios įtampos tarp Rusijos ir Vakarų, branduolinė apokalipsė išlieka tik tolima perspektyva.
„Tikiu, kad prieš priartėjant tokiai realiai galimybei, pamatysime dar nemažai eskalacijos žingsnių“, – mano ekspertas. Kartu su sustiprėjusia branduoline retorika, prognozuoja P.Podvigas, „pamatysime realų kovinių galvučių judėjimą [į paleidimo vietas]“. Jis sako, kad mažai tikėtina, jog branduolinis karas būtų „kažkas netikėto“.