Gruzinas Vasia sako, kad nuolat artėjanti spygliuota viela apraizgyta tvora, žyminti valstybių sieną, verčia jį baimintis, jog vieną rytą jis atsibus Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje.
Kartais per naktį „praryjami“ keli akrai. Kai kur kasami tuneliai, įtaisomos stebėjimo kameros, dygsta įspėjamieji ženklai: „Dėmesio! Valstybės siena! Eiti draudžiama!“
Nuolat besikeičiančios sienos 3,7 mln. gyventojų turinčioje Gruzijoje, kuri tikisi vieną dieną tapti NATO nare, jau suskaldė bendruomenes ir tiesiog prarijo namus.
Daugelis gyventojų tai laiko Europos pakraštyje vykstančia tylia okupacija, kurią remia Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
„Ką aš turėčiau daryti? Jei rusai prisiartins, nieko negalėsiu padaryti“, – gūžtelėjęs pečiais sakė 51 metų amžiaus Vasia. Jis nenori atskleisti savo pavardės – bijo netoliese dislokuotų pasieniečių keršto.
Kitą savaitę bus praėję lygiai 10 metų nuo trumpo, tačiau žiauraus Rusijos–Gruzijos karo pradžios. Šešias dienas trukusio konflikto metu žuvo 850 žmonių, 192 tūkst. asmenų turėjo palikti savo namus. Žmogaus teises ginančios grupės karo nusikaltimais kaltina abi puses.
Nutraukus ugnį, Rusija Gruzijos pajėgas išvarė iš dviejų nuo šalies teritorijos atsiskyrusių provincijų – Pietų Osetijos ir Abchazijos. Vien Pietų Osetijoje Maskva įkūrė 19 karinių bazių.
Sudarydama paliaubas Rusija sutiko išvesti pajėgas, tačiau to nepadarė. Vietoj to rusų kariai ar jų sąjungininkai šiose provincijose pastūmėjo separatistų kontroliuojamų teritorijų sienas giliau į Gruziją.
Anot Europos Sąjungos (ES) stebėtojų misijos, situacija dėl sienų perkėlimo ir stiprinimo tik blogėja.
ES misijos vadas Erikas Hoegas teigė, kad sienų apsauga buvo sustiprinta, jos tapo dar „labiau neperžengiamos“.
„Nuo 2009-ųjų situacija pablogėjo, matome kur kas mažiau lankstumo palyginus su tuo, kas buvo prieš trejus ar ketverius metus“, – teigė E.Hoegas.
Anot vietos gyventojų ir Vašingtone įsikūrusio tyrimų centro „Heritage Foundation“, nuo 2011-ųjų užfiksuoti mažiausiai 56 atvejai, kai Gruziją ir Pietų Osetiją skirianti 418 km ilgio siena buvo perkelta.
„Nieko negalime padaryti“
Tik Rusija, Sirija, Venesuela, Nikaragava ir Ramiojo vandenyno salų Nauru tauta pripažįsta separatistų kontroliuojamas Pietų Osetiją bei Abchaziją kaip nepriklausomas valstybes.
Pranešama, kad neturtingoji Nauru, kurios populiaciją sudaro 11 tūkst. žmonių, pripažino separatistines teritorijas tik po to, kai Rusija pasiūlė 50 mln. dolerių (43,2 mln. eurų) vertės humanitarinę pagalbą.
Visos kitos valstybės tokius sienų pokyčius laiko žemių užgrobimu pažeidžiant tarptautinę teisę.
Vis dėlto dauguma ekspertų ir vietinių sutinka, kad dėl to mažai ką galima padaryti.
„Nieko negalime padaryti, kad apsisaugotume... Negalime pradėti prieš juos karo“, – teigė į pensiją išėjęs 59 metų amžiaus policijos pareigūnas Temuri Churošvilis. Jo namas stūkso viename iš 52-iejų palei sieną įsikūrusių kaimų.
T.Churošvilis: „Nieko negalime padaryti, kad apsisaugotume... Negalime pradėti prieš juos karo.“
T.Churošvilio namą iš trijų pusių supa aneksuota teritorija.
„Ką tu gali padaryti prieš Rusiją? Jie daro tai, ką nori. Rusams visiškai nerūpi“, – pridūrė jis.
Tiesa, panašu, kad kai kuriems JAV pareigūnams šis procesas rūpi. Jie kalba apie tai, kad Rusija „valgo“ Amerikos sąjungininkę, kuri į Afganistaną yra išsiuntusi maždaug 870 karių.
Šią savaitę 1 170 amerikiečių karių išvyko į Gruziją, kur kartu su 1 300 gruzinų ketvirtą kartą dalyvauja bendrose karinėse varžybose „Noble Partner“. Jos tęsis iki rugpjūčio vidurio.
Gruzija yra įsikūrusi tarp Vidurio Rytų, Rusijos, Irano ir Turkijos. Ji tapo svarbiu koridoriumi tiems, kuri siekia iš Kaspijos jūros išgauti naftos.
JAV kasmet Gruzijai skiria 100 mln. dolerių (86,43 mln. eurų). Šiomis lėšomis siekiama skatinti JAV verslą, stiprinti demokratiją ir kariuomenę, kad šalis greitu metu galėtų tapti NATO nare.
Nepaisant pinigų ir griežtos retorikos, dauguma ekspertų sutinka, kad Vakarai iš esmės yra bejėgiai siekiant sustabdyti sienos perkėlimo ir stiprinimo procesus.
Nors kol kas nėra aišku, kieno įsakymu vykdomi sienos perkėlimo procesai – Maskvos ar de facto Pietų Osetijos sostinės Cchinvalio vadovybės – akivaizdu, kad jokie veiksmai nebūtų leidžiami be V.Putino sutikimo.
„Kremlius per šiuos metus turėjo daugybę progų sustabdyti sienos perkėlimą. Mažų mažiausiai Kremlius nesikiša ir neliepia jiems sustoti“, – teigė Olesia Vartanijan, pelno nesiekiančios organizacijos „International Crisis Group“ analitikė.
O.Vartanijan: „Kremlius per šiuos metus turėjo daugybę progų sustabdyti sienos perkėlimą. Mažų mažiausiai Kremlius nesikiša ir neliepia jiems sustoti.“
Nedidelė ir skurdi Pietų Osetija tikina esanti nepriklausoma valstybė, tačiau jos administracija išsilaiko tik dėl Rusijos vyriausybės teikiamos paramos.
Karo metu ir po jo iš šios teritorijos pabėgo tūkstančiai žmonių. Skaičiuojama, kad penktadalis iš likusių 30 tūkst. gyventojų yra saugumo tarnybų darbuotojai.
Pernai Pietų Osetijos prezidentas Anatolijus Bibilovas teigė norįs surengti referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos, tačiau jis dar neįvyko.
Per naktį užgrobta teritorija
Krizės priežastys siekia dar dešimtąjį dešimtmetį, kai subyrėjus Sovietų Sąjungai Gruzija paskelbė nepriklausomybę.
Anot O.Vartanijan, XX a. etniniai gruzinai ir osetai gyveno taikiai.
„Žmonės buvo puikai integravęsi, jų ryšiai buvo labai artimi, buvo daugybė šeimų, kurias sudarė gruzinai ir osetai ar abchazai“, – sakė ji.
O.Vartanijan: „Žmonės buvo puikai integravęsi, jų ryšiai buvo labai artimi, buvo daugybė šeimų, kurias sudarė gruzinai ir osetai ar abchazai“.
Valstybės griūtis paskatino žmones daugiau dėmesio kreipti į etninius skirtumus, kurie nebuvo akivaizdūs anksčiau. „Kai valstybės sistema žlunga, labai lengva pradėti ieškoti priežasčių, kodėl ji nebeveikia“, – tikino O.Vartanijan.
Anot analitikės, sienų perkėlimas regionui turėjo siaubingą poveikį.
„Nelegalus procesas padarė tiesioginės žalos kiekvienam Gruzijos piliečiui, gyvenančiam netoli okupuotų teritorijų“, – teigė Gruzijos saugumo tarnybos atstovė spaudai Nino Giorgobiani.
Tuo tarpu šalia Pietų Osetijos sienos vaikšto ginkluoti gruzinų pasieniečiai.
Net ten, kur nėra spygliuota viela apraizgytos tvoros, gyventojai gali būti suimti už tai, kad vaikštinėja po aneksuotas teritorijas.
Ištisos bendruomenės buvo suskaldytos į dvi dalis. Panašu, kad kiekvienas vietos gyventojas turi istorijų apie šeimos narius ir draugus, kurių nematė jau kelis metus.
„Ten turiu daug giminaičių, labai artimų giminaičių, – sakė T.Churošvilis. – Skambiname vieni kitiems telefonu... Tačiau negalime jų aplankyti.“
T.Churošvilis: „Ten turiu daug giminaičių, labai artimų giminaičių. – Skambiname vieni kitiems telefonu... Tačiau negalime jų aplankyti.“
Savo ruožtu ūkininkas Vasia tikina, kad negali apsilankyti greta esančiose kapinėse, kur palaidoti jo giminaičiai ir melstis vietos bažnyčioje.
Pasak ūkininko, daugelis jo kaimynų apleido savo namus.
Netoliese esančiame kaimelyje šokių mokytoju dirbantis Nikolos Korašvili pasakoja, kad prieš keletą metų jo brolis buvo priverstas bėgti: atsibudęs ryte pamatė, kad per naktį siena buvo perkelta į jam priklausančią teritoriją.
„Jie jo neįspėjo, – pasakojo 30 metų amžiaus N.Korašvili. – Vieną dieną jis atsibudo ir pamatė, kad siena buvo jam priklausančioje teritorijoje. Jis su žmona ir vaikais turėjo bėgti.“
Jokio progreso?
JAV, Rusijos, Gruzijos ir separatistų kontroliuojamų teritorijų atstovai dalyvauja derybose, tačiau praėjus 44-iems jų ratams, nėra beveik jokių progreso ženklų.
NATO pažadėjo Gruzijai narystę likus keliems mėnesiams iki 2008-aisiais kilusio karo. Šių metų liepą generalinis Aljanso sekretorius Jensas Stoltenbergas teigė, kad visos 29 narės „patvirtino, jog Gruzija taps NATO narė“.
Vis dėlto karas ir jo padariniai apsunkino įstojimo į Aljansą procesą.
Praeitą mėnesį V.Putinas įspėjo, kad jei NATO prie savo pietinio flango prijungs Gruziją, Maskva „į agresyvius žingsnius, keliančius tiesioginę grėsmę Rusijai, reaguos atitinkamai“.
Kol daugelis už neveiksnumą kritikuoja Gruzijos vyriausybę, aktyvistas Davidas Katsarava ėmėsi veiksmų: subūrė savanorių grupę, padedančią palei sieną gyvenantiems žmonėms.
„Tie žmonėsi jaučiasi palikti vieni. Jiems atrodo, kad jie niekam nerūpi“, – teigė D.Katsarava.
Jo organizacija „Stiprybė vienybė“ pasienyje rengia protestus ir susitinka su šeimos nariais tų žmonių, kurie buvo sulaikyti kirtę sieną. Kad padidintų susidomėjimą šiuo klausimu, jis rengia tiesiogines transliacijas „Facebook“ ir kituose socialiniuose tinkluose.
D.Katsarava mano, kad jei pakankamai gruzinų „atsibus“ ir suvoks problemos mastą, tai gali pakeisti Rusijos elgesį.
„Žinoma, nemanome, kad mūsų maža grupė privers Rusiją pasitraukti. Tačiau jei visa visuomenė susivienys, esu įsitikinęs, kad galime sustabdyti sienos perkėlimą. Esu įsitikinęs, kad galime priversti juos atsitraukti“, – pridūrė jis.