Tuomečiai siaubingi įvykiai Niujorke ir Vašingtone sukrėtė JAV visuomenę ir išprovokavo atsakomąjį „karą su teroru“, kuris išklibino šios šalies teisinės sistemos pamatus, siuntė amerikiečius karius žūti musulmoniškose šalyse ir galiausiai susilpnino JAV pasaulinę galią.
Pirmosiomis kančios ir gedulo pažymėtomis dienomis po rugsėjo 11-osios atrodė, kad žodžiai „viskas pasikeitė“ skamba kiekvieno amerikiečio lūpose. Šalis susivienijo, vėliau pradėjo karą – pradedant nuo O.bin Ladeno irštvos Afganistane.
Praėjus dešimtmečiui Afganistane tebėra apie 100 tūkst. JAV karių. Beveik 7 500 JAV ir sąjungininkų karių žuvo šioje šalyje ir Irake per karus, kurie buvo finansuojami lendant į skolas, nusmukdžiusias Amerikos ekonomiką.
Taigi kyla klausimas, ar O.bin Ladenas, kuris po ilgo slapstymosi tapo nebe tokiu reikšmingu veikėju ir galiausiai buvo nukautas JAV karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų komandosų, laimėjo savo dvikovą su Jungtinėmis Valstijomis?
Ar įžūli ataka, įtraukusi Ameriką į karus Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje, nutraukė šimtmetį trukusį JAV dominavimą?
Dar 2001 metų rugsėjo 10-ąją vienintelė likusi supervalstybė netrikdoma ilsėjosi ant laurų, pertekusi pinigų po ekonomikos pakilimo, kuris dabar atrodo kaip viliojantis aukso amžius.
Tačiau ši epocha akimirksniu nutrūko, kai oro bendrovės „American Airlines“ laineris rėžėsi į Pasaulio prekybos centro šiaurinį bokštą.
Naudodamasis Amerikoje gyvuojančia laisve, O.bin Ladenas pasiuntė savo mirtininkus, ginkluotus peiliukais popieriui pjaustyti ir fanatišku tikėjimu, užgrobti keleivinius lėktuvus ir nukreipti juos tarsi degalų pripildytas bombas į JAV ekonominės ir politinės galios centrą.
Tai buvo visų laikų įspūdingiausias išpuolis. Pasaulis negalėjo patikėti savo akimis, stebėdamas, kaip vienais iš Niujorko simbolių laikyti statiniai griūva, pažerdami pragaištingą dulkių debesį ir betono bei plieno nuolaužų krušą, o Pentagonas liepsnoja nuo kito tiesioginio pataikymo.
Didvyriški keleiviai nukreipė į žemę kitą lainerį, veikiausiai turėjusį smogti Vašingtonui.
Ši nauja nešlovės diena nusinešė beveik 3 tūkst. žmonių gyvybių, o Amerikos brangintas saugumo pojūtis akimirksniu tapo istorija.
Baimė, atsispindėjusi tuomečio JAV prezidento George'o W.Busho veide, kai jis sužinojo apie šiuos išpuolius, lankydamasis vienoje Floridos mokykloje, įkūnijo jo šalies patirtą sunkią traumą.
Kai kurie analitikai mano, kad staigus pasaulinio karo su teroru paskelbimas sukėlė pasekmių, kurios Amerikai padarė daugiau žalos negu pačios rugsėjo 11-osios atakos.
„Momentas, sukeltas nacionalinio potrauminio sukrėtimo, paskatino Jungtines Valstijas priimti klaidingą ir perdėtą Busho administracijos atsaką, – sakė Carnegie fondo už tarptautinę taiką mokslininkas Davidas Rothkopfas. – Panika, per stiprus atsakas ir rizikavimas mūsų vertybėmis... padarė daugiau žalos Jungtinėms Valstijoms negu Bin Ladenas.“
„Toks yra terorizmo tikslas: atlikti vieną veiksmą ir tikėtis, kad jis sukels tokį tavo priešo atsaką, kuris padarys dar daugiau žalos negu pirminis aktas“, – pridūrė jis.
Savo jausmingame kreipimesi į Kongresą G.W.Bushas pareiškė, jog nuo šiol joks teroristas nebebus saugus niekur pasaulyje. Šis pažadas tapo prevencinio karo doktrinos ašimi.
„Kiekviena šalis, kiekvienas regionas dabar turi apsispręsti. Arba jūs su mumis, arba su teroristais“, – sakė JAV vadovas.
Kokie šių žodžių rezultatai? Afganistano liūnas, iš kurio Amerika neišsikapsto jau dešimt metų; invazija į Iraką, pagrįsta masinio naikinimo ginklų buvimu, nors jų šioje šalyje taip ir nebuvo rasta, taip pat supriešinusi Vašingtoną su jo sąjungininkais; kalinių kankinimas Abu Graibo kalėjime, apjuodinęs JAV įvaizdį užsienyje.
Griežti įtariamų teroristų tardymo metodai, kuriuos kritikai prilygina kankinimams, smarkiai pakenkė JAV konstitucinei teisės sistemai.
JAV politinė sistema iki šiol neturi aiškaus atsakymo, kaip teisti „priešo kombatantus“ ir įtariamuosius, laikomus Gvantanamo įlankos kalėjime, kurį naujasis prezidentas Barackas Obama bergždžiai mėgino uždaryti.
Karai, kurių finansavimui buvo skirti trilijonai dolerių, susilpnino Jungtines Valstijas, kai sprogo skolų burbulas ir prasidėjo didžiausia recesija nuo Didžiosios depresijos laikų.
Tačiau O.bin Ladeno ilgalaikis palikimas iš tikrųjų yra sudėtingesnis: nors „al Qaeda“ sukėlė didelių kančių, jai nepavyko „pakeisti visko“.
Vis dėlto JAV politinė sistema negriuvo – bent jau ne dėl O.bin Ladeno, nors kai kas argumentuoja, kad antiteroristinis Patriotinis įstatymas pamynė esmines žmogaus teises.
Nors žmonės skundžiasi, kad oro uostų apsaugą dabar tenka praeiti nusiavus batus, Amerika nuo 2001 metų užsitikrino didesnį savo saugumą, smaugdama „al Qaeda“ slaptuoju bepiločių lėktuvų karu ir pertvarkydama savo žvalgybos aparatą.
Pažymėtina, kad Jungtinėse Valstijose nebuvo įvykdyta jokios kitos įspūdingos teroro atakos, nors kai kurie susiję sąmokslai nebuvo realizuoti tik dėl sėkmingų atsitiktinumų, o baimė, kad į teroristų rankas gali patekti masinio naikinimo ginklai, išlieka.
Bin Ladeno svajonės apie tarptautinį džihadą neišsipildė. Arabų pavasaris taip perša mintį, jog daugelis musulmonų atmeta „al Qaeda“ ideologiją.
Jungtinės Valstijos tebeturi pajėgumų naudoti jėgą užsienyje, tačiau, kaip parodė įvykiai Libijoje, noras tai daryti susilpnėjo.
Tuo tarpu didžiausią pavojų Amerikos dominavimui turbūt kelia ne O.bin Ladeno idėjos, o ilgalaikės nuosmukio tendencijos, išryškėjusios dar prieš iškylant „al Qaeda“ vadovui.
Iš tikrųjų Kinijos, Indijos ir Brazilijos ekonominis, diplomatinis ir strateginis stiprėjimas gali daug labiau susilpninti JAV įtaką nei tai pavyko O.bin Ladenui.
Pastarąjį dešimtmetį, pažymėtą recesijų ir didelio nedarbo, Vakarų šalių dominavimui taip pat kelia grėsmę dideli jų biudžetų deficitai ir senstančios visuomenės.
„Didžiausia grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui yra mūsų skolos“, – pernai pareiškė Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas admirolas Mike'as Mullenas .
