Vieniems ugniagesiams baigus darbą ir einant pailsėti, gatvėse vis pasigirsdavo liudininkų plojimai, kuriais gyventojai dėkojo drąsiems gelbėtojams. Aplinkinės kavinės jiems siūlė nemokamų gėrimo ir maisto, kad jie greičiau atgautų jėgas po kovos su ugnimi.
Ugniagesiams, gesinusiems daugiaaukščio gaisrą, suteikiama ir psichologinė pagalba. Vadovybės teigimu, daugelis jų matė tokius dalykus, kokių nėra gyvenime regėję. Ekspertai sako, kad daug gyvybes gelbėjusių asmenų patyrė milžinišką stresą ir kitas psichologinės sveikatos problemas – jie buvo išsekę ir fiziškai, ir psichologiškai.
„Liepsnojantis pragaras“, Rugsėjo 11-oji ir karo zona
Vienas gaisrą malšinęs ugniagesys trumpa žinute „Twitter“ tinkle daugelį privertė suvokti, kaip stipriai patys gelbėtojai rizikavo savo gyvybe. Jis įkėlė nuotrauką, kurioje – šalmas su ant ranka užrašytu vardu ir kodu A33.
„Žinai, kad nebus gera diena, kai tau pasako prieš einant ant šalmo užsirašyti savo vardą“, – parašė jis.
Tačiau neriant į pragarišką ugnį jiems vis tiek svarbiausia buvo žmonių gelbėjimas. Deja, nors jiems iš gaisro pavyko išgelbėti šimtus namo gyventojų, mažiausiai 58 laikomi mirusiais. Prie apdegusiu karkasu virtusio namo rasta ir jaudinanti ugniagesių palikta žinutė: „Niekada nesame dirbę sunkiau. Atidavėme viską. Atsiprašome, kad to neužteko. Ilsėkitės ramybėje. Ugniagesiai“.
Ugniagesys Terry BBC prisipažino, kad nieko panašaus nebuvo matęs per 27 tarnybos metus. Jis 8 valandas gesino dešimtis gyvybių nusinešusį gaisrą, kurį vyras apibūdino kaip filmo „Liepsnojantis pragaras“ ir Rugsėjo 11-osios išpuolių JAV samplaiką.
„Mes, bėgdami į pastatą, tiesiogine tų žodžių prasme turėjome prisidengti policijos riaušių malšinimo skydais nuo krintančių nuolaužų“, – BBC sakė jis.
Vyras pasakojo, kad tebuvo vieni siauri laiptai, kuriais visi turėjo kilti aukštyn. „Tai buvo tarsi vaizdai iš Rugsėjo 11-osios“, – sakė ugniagesys.
„Lipome laiptais aukštyn, o žmonės leidosi iš dūmų. Nežinau, kaip jie kvėpavo“, – prisiminė Terry. Jo teigimu, vieną jo kolegą kliudė žmogus, kuris iššoko pro langą, mėgindamas pabėgti nuo liepsnų.
Kitas ugniagesys Damianas Magee'as gaisro vietą prisimena kaip karo zoną – jam tebevykstant malšinti ugnies jau už poros kvartalų buvo girdėti vaikų pagalbos šauksmai. Interviu „Sky News“ jis sakė nuolat prisimenantis vieno vaiko klyksmą, kuris aidėjo skardžiau nei kitų.
„Jie tikriausiai turėjo vilties, matydami ugniagesius apačioje. Kaip ir visi turėtų“, – sakė jis.
D.Magee'as sakė, kad skubėdami į įvykio vietą jie meldėsi, kad gaisras būtų kilęs šalia esančiame remontuojamame name, o ne daugiaaukščiame su daug gyventojų. „Tiesiog negalėjome patikėti, ką matėme. Nė vienas iš mūsų. Visi buvo šoke, nors dar buvome už mylių nuo gaisro“, – prisiminė ugniagesys.
Jis su savo komanda turėjo palikti savo automobilį toliau ir bėgti gaisro link, nes gatvės buvo visiškai užsikimšę – iš įvykio vietos bėgo klykiantys žmonės.
45-erių ugniagesys Benas Holehouse'as BBC pasakojo, kad pastatas jau beveik visas skendėjo liepsnose, kai jis atvyko. Tačiau jam pavyko iš pastato išgelbėti žmonių.
„Apmokymai yra labai svarbūs tokių incidentų atvejais, bet niekada negali būti visiškai pasiruošęs tokiems dalykams. Tai tikras išbandymas – ir psichologiškai, ir fiziškai. Mūsų komandos tikrai peržengė visas savo ribas“, – apie sunkią kovą su ugnimi pasakojo ugniagesys.
Pagalba patiems gelbėtojams
B.Holehouse'as džiaugėsi, kad po gaisro gesinimo grįžus į gaisrines, ten jų laukė psichologai. „Jeigu tau reikėjo su kuo nors pasikalbėti, tam buvo žmonių“, – teigė jis.
Tačiau nepaisant to, kad buvo išsekę ir traumuoti psichologiškai, nemažai ugniagesių po trumpo poilsio grįždavo į nelaimės vietą, kad toliau ieškotų dingusiųjų.
Milžinišką gaisrą gesino keli šimtai ugniagesių. Londono ugniagesių komisarė Dany Cotton gyrė juos, kad jie sustodavo tik tada, kai jau fiziškai beveik negalėdavo pajudėti. „Jie lakstė į pastatą ir iš jo, kaskart pasiryžę išgelbėti žmonės, kurie, žinojome, ten dar yra. Nebuvo nė akimirkos abejonių“, – sakė ji.
Ypatingai daugelį paveikė šokiruojantis vaizdas, kai viena nevilties apimta šeima pro langą išmetė kūdikį, taip mėgindama išgelbėti jį nuo liepsnų.
„Tai, kas mane dabar neramina, yra psichologinės pasekmės. Daug ugniagesių patyrė tokius dalykus, kurių iki šiol niekada nebuvo matę. Kalbėjau su kai kuriais jų, ir jie buvo apimti sielvarto. Jie žinojo, kad ugnies siaubiamame pastate vis dar yra žmonių, ir jie brovėsi per liepsnas, kad juos pasiektų. Tai, kas nutiko, traumavo tikrai daug žmonių“, – sakė ji žurnalistams.
Ypatingai daugelį paveikė šokiruojantis vaizdas, kai viena nevilties apimta šeima pro langą išmetė kūdikį, taip mėgindama išgelbėti jį nuo liepsnų.
„Kalbėjau su vienu pareigūnu, kuris buvo visai prie pat šios scenos, ir jis skendėjo ašarose. Jis yra profesionalus ugniagesys, bet negalėjo susilaikyti. Mums patinka galvoti, kad jie yra kietuoliai ir didvyriai, bet pamirštame, kad ir jie turi jausmus. Daugelis jų buvo visiškai sugniuždyti šių įvykių“, – sakė Londono ugniagesių komisarė.
Psichologinės sveikatos labdaros organizacija „Mind“ turi programą, skirtą žmonėms, dirbantiems pagalbos tarnybose. „Istoriškai šiose tarnybose vyraudavo mačo kultūra. Yra įsitikinimas, kad jeigu nuolat susiduri su traumuojančia situacija, įgyji imunitetą psichologinės sveikatos problemoms. Tačiau tai netiesa“, – BBC sakė organizacijos atstovas.
„Iš tiesų, mūsų apklausa rodo, kad beveik 9 iš 10 pagalbos tarnybų darbuotojų yra patyrę stresą ir kitas psichologines problemas darbo vietoje. Šokiruoja, kad net vienas iš keturių sakė, jog yra galvojęs apie savo gyvybės atėmimą“, – sakė jis.
