Nulio valandų sutartis – tai darbdavio ir darbuotojo susitarimas, reiškiantis, kad vadovas neprivalo siūlyti pavaldiniui darbo ar iš anksto nustatyti darbo valandų skaičių. Savo ruožtu darbuotojas neįsipareigoja priimti kiekvieną darbdavio pasiūlymą, tad gali dirbti tik tada, kai jam patogu.
Įstatymai nurodo, kad pagal nulio valandų sutartį dirbantys asmenys turi tokias pat teises, kaip ir kiti darbuotojai, jiems turi būti suteikiamos atostogos bei mokama bent minimali alga. Tačiau daugiausiai šurmulio kelia susirūpinimas finansiniu tokių žmonių saugumu bei garantijų dėl darbo trūkumu.
Darbdaviams uždėti pančiai negelbsti
Darbdavys taip dirbantį pavaldinį į darbą gali pakviesti bet kada, o taip pat bet kada nekviesti neribotą laikotarpį, tad darbuotojas turi būti nuolat pasiruošęs ir niekad nežino, kiek uždirbs per mėnesį.
Stabilių pajamų nebuvimas kai kuriems visuomenės nariams nėra toks svarbus, kaip lankstaus grafiko privalumai. Pavyzdžiui, studentai, sudarę nulio valandų sutartis, darbo valandas gali suderinti su paskaitų laiku. Taip pat toks susitarimas naudingas vaikus auginantiems ar neįgaliuosius prižiūrintiems žmonėms, kurie laisvą laiką gali išnaudoti papildomoms pajamoms gauti.
Darbuotojas turi būti nuolat pasiruošęs ir niekad nežino, kiek uždirbs per mėnesį.
Kadangi daugybę metų šios rūšies įdarbinimo taisyklės nebuvo reglamentuotos, darbdaviai bei įdarbinimo agentūros dažnai apribodavo darbuotojus drausdami jiems susirasti kitą pajamų šaltinį. Į nulio valandų darbo sutartis įtrauktas punktas įsipareigoti vienam darbdaviui paskatino vyriausybę griežčiau apibrėžti taisykles. Nuo 2015-ųjų gegužės darbdaviai nebegali taikyti „išskirtinių sąlygų“, o tai reiškia, kad vienas žmogus nulio valandų sutartis gali pasirašyti su keletu skirtingų darbdavių.
Nors įstatymai numato darbuotojo laisvę rinktis, šalies Patarimų, sutaikymo ir arbitražo tarnyba, besirūpinanti nulio valandų sutarčių turėtojais, skelbia, kad realybėje situacija kitokia. Darbdaviai tuos, kurie nepriima visų siūlomų darbų arba praneša turintys ne vieną sutartį, baudžia savais metodais, pavyzdžiui nebeduodami jokio darbo arba skirdami tik naktines pamainas ir panašiai.
Nulio valandų sutartys naudojamos tais atvejais, kuomet neplanuotai pritrūksta darbuotojų, neatvyksta nuolatinis darbuotojas ar kitais skubiais atvejais. Dažniausiai tokias sutartis pasirašo dideliuose renginiuose dirbantis personalas bei specialistai, skirtingose įstaigose trumpam laikui pakeičiantys nuolatinius darbuotojus, tačiau naujausių tyrimų duomenimis, tokios darbo sąlygos pradėtos siūlyti ir socialinės rūpybos bei sveikatos priežiūros sektorių specialistams.
Darbdaviai vis dažniau nulio valandų sutartis siūlo tiems, kurių darbo valandos numatytos ir atitinka pusės ar pilno etato, tačiau į sutartį tai neįtraukiama. Įstatymai draudžia nuolatos dirbantiems žmonėms siūlyti šias sutartis, tačiau darbdaviams taip patogiau, mat prireikus jie gali darbuotoją išsiųsti namo nors ir po pusės darbo dienos arba neatleisdami ir „laikydami atsargoje“ nemokėti jam atlyginimo.
Kaltina darbuotojų išnaudojimu
Nacionalinio statistikos biuro duomenimis, per pastaruosius metus nulio valandų sutartis sudarančių žmonių šalyje padaugėjo 100 tūkst. Skaičiuojama, kad šiuo metu taip dirba 801 tūkst. žmonių arba 2,5 proc. visų Jungtinės Karalystės darbuotojų. Kadangi iš viso tokių sutarčių per metus sudaryta 1,7 mln., tai rodo, kad vienas darbuotojas yra pasirašęs net po kelias to paties tipo sutartis.
Vienas žmogus nulio valandų sutartis gali pasirašyti su keletu skirtingų darbdavių.
Didėjančios tendencijos priešininkai tvirtina, kad tokiu būdu darbdaviai išnaudoja žmones ir stengiasi sutaupyti stabilų atlyginimą bei nuolatines darbo valandas iškeisdami į laikinus darbuotojus. Taip, esą, bandoma išvengti įsipareigojimų pavaldiniams bei sumažinti išlaidas atlyginimams.
Nepastovaus darbo sutarčių oponentai tvirtinai, kad šios siūlomos pažeidžiamiausiems asmenims, nesugebantiems derėtis ir reikalauti tinkamų sąlygų. Dažniausiai tokiomis sąlygomis dirba jaunimas, moterys bei besimokantys studentai.
Dirbant pagal tokią sutartį per savaitę vidutiniškai dirbama 26 valandas, bet trečdalis šių darbuotojų norėtų dirbti daugiau. Tuo tarpu tik 10 proc. nuolat įdarbintų žmonių prašo vadovų leisti papildomai padirbėti.
Darbuotojų profsąjungų teigimu, nepastovaus darbo sutartis turintys žmonės per savaitę vidutiniškai uždirba 188 svaro sterlingų (239,95 euro), kai nuolat įdarbintieji per tą patį laikotarpį gauna apie 479 svaro sterlingų (611,35 euro). Profesinių sąjungų kongreso generalinė sekretorė Frances O'Grady stojasi piestu ragindama vyriausybę dar labiau apriboti šią dažnai ydingą darbdavių praktiką.
„Nulio valandų sutartys – išlaidas mažinančių darbdavių svajonė, tačiau darbuotojams tai košmaras. Dauguma taip dirbančių žmonių negali kurti ateities planų, negana to, jie susiduria su problemomis apmokant sąskaitas ar suteikiant orų gyvenimą savo šeimoms“, – skelbė profsąjungų atstovė.
F. O'Grady pabrėžė, kad lankstus grafikas šiuo atveju nėra joks privalumas, mat dauguma darbuotojų bijo atsisakyti pasiūlymų dėl to, kad neteks papildomų pajamų, arba dėl to, kad darbdaviai daugiau jiems nieko nebesiūlys. Pasak moters, taip išnaudojami menką pasirinkimo teisę turintys žmonės.
Direktorių institutas, aktyviai pasisakantis už nulio valandų sutarčių nekeitimą, tvirtina, kad būtent dėl jų nedarbo lygis Didžiojoje Britanijoje – toks žemas.
„Viena iš priežasčių, dėl kurios Jungtinėje Karalystėje nedarbo lygis žemas nepaisant finansų krizės, yra šios sutartys. Darbdaviai jas pritaikė vietoje to, kad atleistų darbuotojus“, – sakė instituto įgūdžių ir įdarbinimo skyriaus vadovas Seamusas Nevinas.
