Šią savaitę paskelbta nauja „Freedom House“ ataskaita apie interneto laisvę rodo, kad Kinija išlieka efektyviausia interneto cenzore ir, kas dar labiau gąsdina, vis sėkmingiau eksportuoja savo modelį visame pasaulyje.
Pekinas nesunkiai paneigė visas prognozes apie nesustabdomą demokratijos sklaidą ir nesuvaržomą interneto laisvę. Kinijos cenzoriai užvaldė tinklaraščius, socialinius tinklus, net JAV paieškų internete gigantus ir užkardė bet kokius bandymus perlipti sukurtą didžiąją Kinijos ugniasienę naudojantis virtualiais privačiais tinklais (VPN).
Vienos iš VPN kompanijų „Golden Frog“ generalinis direktorius Sunday Yokubaitis CNN patvirtino, kad įmonė fiksuoja milžinišką bandymų blokuoti jų paslaugas Kinijoje augimą.
„Mes buvo įpratę stebėti blokavimą kartą per šešias savaites. Dabar tai vyksta daugybę kartų kasdien“, – teigė jis.
S.Yokubaitis, išleidęs knygą „Didžioji Kinijos ugniasienė: kaip sukurti ir kontroliuoti alternatyvią interneto versiją“, įsitikinęs, kad Pekino išbandytas interneto cenzūros modelis jau seniai nebėra tik Kinijos reikalas.
„Pekino interneto modelis sparčiai sklinda už Kinijos sienų. Kinijos cenzoriai aktyviai bendradarbiauja ne tik su partneriais Rusijoje, Ugandoje, bet ir daugybėje kitų šalių diegia savo interneto kontrolės principus“, – sakė „Golden Frog“ vadovas.
Skaitmeninio autoritarizmo link
Nauja „Freedom House“ – JAV Vyriausybės finansuojamos visuomeninės organizacijos – ataskaita eksperto žodžius patvirtina. Anot „Freedom House“, interneto laisvės dėsningai mažėja jau aštuntus metus iš eilės.
„Būrys valstybių juda skaitmeninio autoritarizmo link diegdamos kinišką visiškos cenzūros modelį ir automatines sekimo sistemas“, – teigiama naujame organizacijos dokumente.
Būrys valstybių juda skaitmeninio autoritarizmo link diegdamos kinišką visiškos cenzūros modelį ir automatines sekimo sistemas.
Kinija, žinoma, su tuo nesutinka. Šalies užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Lu Kangas pareiškė, kad ataskaita yra sufabrikuota.
„Jie neprofesionalūs, neatsakingi ir sukurti remiantis slaptais motyvais“, – apie „Freedom House“ teiginius pasisakė jis.
Vis dėlto, kas nutiko, kad net žymiausi nuomonės lyderiai, politikai, filosofai apsiriko manydami, kad internetas savaime skleis pasaulyje demokratiją ir stiprins žodžio laisvę?
„Išsitvytinti“ laisvės nepavyksta
Atrodo, rašytojas Jevgenijus Morozovas buvo teisus. Toks mąstymas buvo paremtas tuščiu optimizmu ir neteisinga Šaltojo karo laikų informacijos kontrabandos ir slaptų užsienio radijo laidų transliacijų taktikos interpretacija.
Jei Sovietų Sąjunga negalėjo įveikti kuopelės pamfletininkų, kaip Kinija galės išlikti prieš armiją tinklaraštininkų?
„Žvelgiant per Šaltojo karo prizmę buvo galvojama, kad internetas beveik magiškas įrankis, kuriuo Vakarai pagaliau galutinai nugalės savo autoritarinius priešininkus. Kitaip tariant – leiskime jiems „tvytinti“ ir jie „išsitvytins“ savo kelią į laisvę. Remiantis šia logika, autoritarizmas tampa nebetvarus tą pačią akimirką, kai tik panaikinami barjerai informacijai judėti laisvai. Jei Sovietų Sąjunga negalėjo įveikti kuopelės pamfletininkų, kaip Kinija galės išlikti prieš armiją tinklaraštininkų?“ – klaidingo mąstymo pavyzdį pateikė rašytojas.
O išties paaiškėjo, kad internetas yra puikus įrankis socialinei kontrolei ir tokiam sekimui, kuris niekada iki šiol nebuvo įmanomas.
Dar daugiau, jis tapo iki šiol neregėta sfera netikroms naujienoms ir propagandai platinti, net įrankiu klastoti ir paveikti kitų valstybių rinkimus. Ir čia autoritariniai režimai dedasi kovojantys prieš tą patį priešą, kaip JAV ir kitos demokratijos.
„2018-aisiais autoritarai naudojo terminus „netikros naujienos“ ir duomenų skandalus kaip pretekstą judėti arčiau Kinijos. Vyriausybės tokiose šalyse kaip Egiptas ir Iranas perrašė žiniasklaidą reguliuojančius teisės aktus taip, kad jie būtų taikomi ir socialinių tinklų vartotojams, o tuomet už neva melagingą informaciją sodino kritikus už grotų, blokavo užsienio socialinius tinklus ir komunikacijos paslaugų tiekėjus“, – rašoma „Freedom House“ ataskaitoje.
2018-aisiais autoritarai naudojo terminus „netikros naujienos“ ir duomenų skandalus kaip pretekstą judėti arčiau Kinijos.
Cenzūra virto eksporto preke
Vos į Didžiąją Kinijos ugniasienę įmūrijus pirmąsias virtualias plytas, Kinija ėmėsi veikti kaip internetinio cenzoriaus pavyzdys, nuolat skambėjęs diplomatų ir net dainininkų lūpose. Pastaruoju metu, ypač Kinijos prezidentu tapus Xi Jinpingui, Kinija ėmėsi aktyviai ieškoti bendrininkų. Ne vienai užsienio Vyriausybei ji talkina kuriant savas ugniasienes, o tarptautinėse organizacijose gynė poziciją, kad internetas negali būti nekontroliuojamas.
Štai šią savaitę vykstantis Jungtinių Tautų Tarptautinių telekomunikacijų sąjungos posėdis Dubajuje neabejotinai vėl taps arena kalboms ir siūlymams suteikti valstybėms teisę savo teritorijoje kontroliuoti bet kokią veiklą internete. Kartą Kinijai su Rusija pasaulį jau pavyko įtikinti, kad nacionalinės Vyriausybės pačios gali nustatyti savo interneto politiką. Ir nors, terminai „žodžio laisvė“ ir „demokratija“ dokumente liko, tai buvo nemenkas pasiekimas.
O dabar norisi dar daugiau – iškovoti teisę kurti bet kokias nacionalines interneto saugumo sistemas, kontroliuoti interneto erdvę savo šalies teritorijoje, net, jei joje veikia užsienio šalių įmonės ir asmenys.
Kinija eksportuoja savo blokavimo technologijas į kitus represinius režimus.
Kibernetinio savarankiškumo doktrina dar aiškiau bus išdėstyta kitą mėnesį vyksiančioje Kinijos pasaulinėje interneto konferencijoje. Ir ten Kinija bus ne viena visiškos interneto kontrolės pusėn stojanti valstybė.
„Golden Frog“ vadovas S.Yokubaitis teigia, kad kiniško stiliaus taktika jau sėkmingai pritaikyta Rusijoje ir Viduriniuose Rytuose. Ir, pasak jo, ne be pačios Kinijos pagalbos.
„Kinija eksportuoja savo blokavimo technologijas į kitus represinius režimus“, – neslepia S.Yokubaitis.
„Freedom House“ ataskaitoje taip pat nurodoma, kad Kinija ne tik užsienyje propaguoja savo modelį, tačiau ir vykdo plataus masto mokymus užsienio pareigūnams, suteikia cenzūros ir sekimo technologijas ir spaudžia tarptautines kompanijas taikytis prie kiniškų taisyklių ne tik Kinijoje.
„Freedom House” suskaičiavo, kad net 57 pasaulio valstybės iš Kinijos pirko telekomunikacijų infrastruktūrą, sekimo įrankius arba dalyvavo Kinijos cenzorių ir propagandos specialistų mokymuose.
