Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams nuo 1994 metų gegužės 6-osios, kai tas tunelis sujungė Didžiąją Britanijoą ir Prancūziją, daugelis abejojančių balsų šiaurinėje Lamanšo pusėje buvo nutildyti.
Šio projekto priešininkai skambino pavojaus varpais dėl grėsmių, tokių kaip galinti suaktyvėti narkotikų kontrabanda, bulvių maro „Anglijos sodu“ vadinamoje Kento grafystėje išplitimas, prancūziškų vorų antplūdis arba bites naikinančių vapsvų invazija.
Kiti baiminosi pražūtingos konkurencijos automobilių keltams, kursuojantiems tarp Doverio ir Kalė uostų, taip pat Eurotunelį eksploatuojančios bendrovės galimo bankroto.
Niūriausių pranašysčių autoriai skelbė apie tikėtiną tunelio griūtį dėl užliejimo, žemės drebėjimų arba sprogdinimų.
1986 metų vasarį Britanijos susisiekimo sekretorius Nicholas Ridley stengėsi nuraminti susirūpinusius įstatymų leidėjus.
„Ar pasklis pasiutligė? Ar rusai įsiverš per tunelį? Ar Britanija turėtų likti sala? – sakė jis. – Prijaučiu šiems jausmingiems argumentams, bet nemanau, kad jie racionalūs.“
Kai kurie parlamento nariai ragino užtikrinti vagonų sandarumą, kad nerūpestingi keleiviai nemėtytų šiukšlių, galinčių pritraukti lapių ir kitų nepageidaujamų gyvūnų.
Iš tiesų viename pietų Anglijos paplūdimyje rastas pasiutlige sergantis gyvūnas buvo pirmasis šios ligos atvejis šalyje nuo 1922 metų.
Mūsų dienomis Eurotunelio šalininkai, kalbėdami apie šio projektų šalininkų skelbtas gąsdinančias istorijas, dažnai kartoja dramaturgo Williamo Shakespeare'o frazę – „daug triukšmo dėl nieko“
Tačiau veterinarai nustatė, kad tas vandeninis pelėausis – vabzdžiaėdis šikšnosparnis, labai paplitęs Prancūzijoje – buvo užsikrėtęs kitokios atmainos virusu, nepersiduodančius šunims, arkliams arba lapėms.
Tačiau svarbiausia, kad jis Lamanšo sąsiaurį įveikė oru.
Eurotunelio viešųjų ryšių direktorius Johnas Noultonas taip pat stengėsi nuraminti klaustrofobiją jaučiančius kritikus, kad nors tunelio vidus neabejotinai tamsus, kelionė traukiniu nelabai skirtųsi nuo skrydžio „erdviu laineriu naktį“.
Daug triukšmo dėl nieko
Mūsų dienomis Eurotunelio šalininkai, kalbėdami apie šio projektų šalininkų skelbtas gąsdinančias istorijas, dažnai kartoja dramaturgo Williamo Shakespeare'o frazę – „daug triukšmo dėl nieko“.
Žinoma, reikalai ne visuomet klojosi sklandžiai.
1996 metų lapkritį viename prekiniame traukinyje kilo gaisras, o šimtai imigrantų, įkurdintų Kalė mieste esančiame Sangato centre, mėgino įsiveržti į tunelį per 2001 metų Kalėdas.
Traukinių reisai retkarčiais atšaukiami ir neretai vėluoja, tačiau bendra padėtis atrodo gera.
Viename sename anekdote sakoma, kad Lamanšo sąsiaurį apgaubus rūkui, anglai skelbia, kad Europa tapo atkirsta nuo pasaulio.
Tačiau laikai pasikeitė, o žinios apie streikus ir eismo sutrikimus Eurotunelyje sukelia nepasitenkinimą.
2009 metais, kai dėl itin rūsčios žiemos teko sustabdyti traukinių reisus, žiniasklaida skelbė, jog britai liko „užspeisti“.
1994 metais 75 proc. britų sakė, kad jie neplanuoja važinėti į Prancūziją po Lamanšo sąsiauriu.
Netgi psichologai ir psichiatrai įžvelgdavo traumų galimybę dėl to, kad sala bus susieta su žemynu tarsi milžiniška bambagysle.
Tačiau 2012-ųjų spalį, po Londone vykusios vasaros olimpiados, Eurotunelis iškilmingai paskelbė pervežęs jau 300 milijonų keleivių.
Tunelio, iškasto po Lamanšo sąsiauriu, idėją pirmasis pasiūlė Napoleonas Bonapartas 1802 metais. Ta žinia buvo su siaubu sutikta Londone, kur Prancūzijos imperatorius laikytas didžiausiu Britanijos priešu.
1858 metais Britanijos premjeras lordas Palmerstonas atmetė kitą panašų planą, klausdamas: „Kam trumpinti atstumą, kuris mums jau dabar atrodo per mažas?“
Tačiau 1887 metais žurnalas „Revue-Magasin de Normandie“ vis dar stebėjosi „netikėtomis ir fantastinėmis Didžiosios Britanijos karinės vadovybės baimėmis“.
Mūsų dienomis Britanija ir Prancūzija palaiko glaudžius gynybos ryšius, nors Londonas vis dar nelabai linkęs atsisakyti šimtmečius trukusios „puikios izoliacijos“.
Jeigu premjeras Davidas Cameronas bus perrinktas ateinančiais metais, jis žadėjo surengti referendumą dėl Britanijos narystės Europos Sąjungoje (ES), per kurį rinkėjai gali nuspręsti pasitraukti iš Bendrijos.
