Šeštadienio diena mums turėjo būti gana įtempta, tačiau įdomi ir mes tikrai neklydome, tikėdamiesi vaikų su knygos vertomis gyvenimo istorijomis.
Nusipirkę visus reikiamus kanceliarinius reikmenis ir, svarbiausia, pasaulio žemėlapį, grįžome į Lajee centrą, kad galėtume apsiprasti darbo erdvėje bei paversti ją šiek tiek jaukesne.
Mūsų politinės situacijos tyrinėtojas Mantas išvyko į Jeruzalę pasitikti iš Vilniaus atskrendančio Lino – labai tikėjomės, kad jis spės prisijungti prie darbo grupėje dar pirmo užsiėmimo metu, tačiau situacija susiklostė kiek kitaip.
Taigi, apie viską nuosekliai – vaikų iš dviejų pabėgėlių stovyklų (Aida ir Azza) į mūsų grupę susirinko 15 – tiek ir buvo numatyta vietų pagal projektą, teiktą Užsienio reikalų ministerijos vystomojo bendradarbiavimo konkursui. Taigi, turime 6 jaunuosius filmų kūrėjus iš Vakarų Kranto ir penkiolika paauglių – visi gyvenime patyrę daugiau, nei kuris nors iš mūsų norėtų.
Lajee centras yra atsakingas už darbo vietą, vaikų sąrašus, užkandžius ir gerą nuotaiką – darbo turinys yra mūsų penketo.
Pirmas užsiėmimas, kaip ir dirbant su visomis grupėmis, yra įžanginis, skirtas susipažinimui, deja, mums trūko Lino, bet, pasirodo, tas visai netrukdė išgirsti puikių paaugliškų perliukų (be ironijos). Atskirame kambaryje visą laiką veikė įjungta video kamera – visi vaikai po vieną galėjo bet kuriuo metu nueiti „pasikalbėti“ su kamera apie tai, ką tik norisi. Užbėgant įvykiams už akių – vakare peržiūrint įrašą – vietomis drėko akys.
Pirmojo užsiėmimo metu pažindinome paauglius su Lietuva, rodydami filmą „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“, buvo itin jautru ir gražu, kai viena iš dalyvių, aptardama savo įspūdžius sakė, kad vaizdai skriejo tarsi iš jos įsivaizduojamo rojaus – visiška mistika ir už realybės ribų.
Kiti gi, būdami paprasti smagūs guvūs paaugliai, klausė, kodėl Lietuvoje beveik nėra žmonių, kas dainuoja ir kaip sužinoti rodomų vietovių pavadinimus. Pasikalbėjom su daug nuoširdžių šypsenų apie tai, kad mums ne tik grupėje, bet ir gyvenime labai svarbu pirmiausia įsiklausyti, tada pajusti, pergalvoti ir tik po to kalbėti, dalintis mintimis. Nuoširdžiai prisipažįstame, vietomis sukaustė jų įžvalgumas, atvirumas ir greitas suvokimas apie tai, ko iš jų norima.
Kaip tik tuo metu, kai Jonas darbavosi tarp videokameros ir grupės darbo nuotraukų darymo, vaikai, kaip geri sekliai, puolė uždarinėti langus – jūs, ramiai ir saugiai skaitydami šias eilutes, gal ir nusišypsosite ar nepatikėsite, bet kai už sienų ima griaudėti sprogimai (ašarinių dujų ir garsinių sprogmenų), o pro langus vėl intensyviai veržiasi dusinantis kvapas – nėra labai paprasta išlaikyti ramybę, susikaupimą ir pozityvią darbo nuotaiką.
Pirmojo užsiėmimo metu pažindinom paauglius su Lietuva.
Ką gi daro Gabrielė, kai tokia situacija už lango, o Mantas ir Linas kaip tik turi bet kurią minutę įžengti į stovyklą? Puola skambinti ir tikisi, kad telefono garsas nebus išjungtas...:
– Labas, Mantai, kur jūs?
– Mes jau visai šalia, kaip sekasi?
– Mantai, skubiai apsisukite ir eikite atgal. Į miestą.
– Taip, o ką, vėl tas pats?
– Aha. Paskambinsiu, kai baigsis ir bus saugiau grįžti.
– Na ką, einam Betliejun! (Visiškai nesutrikęs Manto balsas praneša kiek sutrikusiai Gabrielei).
Puiku, du komandos nariai kol kas saugesni už likusius pastato viduje, nes pasižiūrėjus pro langus, tesimato žaliai apsirengę, pilna ekipuote „pasipuošę“ Izraelio kariai.
O jūs, mieli skaitytojai, dabar pasakykit mums – ar tęsti darbą su vaikais ir jei taip, tai kaip? Kvėpuoti šiek tiek įmanoma, girdėti vienas kitą tarp sprogimų irgi. Loreta, vedanti grupę, nesutrinka ir sako – piešim autoportretus su svajonėmis apie tai, kuo norime būti užaugę.
Visa tai gal skamba kiek paradoksaliai, net groteskiškai, galbūt kaip iš prasto filmo scenarijaus, tačiau, jau panašu į tai, kad taip ir toliau vyks darbas su vaikais visą likusią savaitę, o mes patys net nekrūptelėsime išgirdę sprogimą ir tik ant nosių užsikelsime skaras.
Baigiame darbą jau sutemus ir atsisveikinę su paskutiniais vaikais bei sužiūrėję, kad niekas neitų po vieną namo – kiek susirūpinę, bet vis dar gerai nusiteikę (nes pirmos trys valandos su vaikais buvo gera žadančios) išgirstame Manto ir Lino balsus. Tiesą pasakius, projekto koordinatorė daug lengviau atsikvėpė – visi vietoj.
Smurtas Vakarų Krante vėl traukia viso pasaulio dėmesį. Žiniasklaidos pranešimuose dominuoja naujienos apie susirėmimus ir aukas, tačiau beveik nematyti, kas slypi už to. Lietuvių specialistai Betliejaus mieste esančioje pabėgėlių stovykloje vykdo projektą, kurio metu bando Palestinos vaikams padėti išmokti pažinti save ir susitvarkyti su savo emocijomis. Projektų dalyvių dienoraščius skelbia portalas 15min.lt.
