Net ir suvokiant, kad tai tiesiogiai nesusiję nei su mumis, nei su Palestina, nei su mūsų projektu – norisi dar kartą kalbėti apie tai, kad išties mes visi esame vienis ir būtų gana naivu izoliuoti(s).
Šią savaitę gedime Bagdado, Beiruto ir Paryžiaus sprogdinimų, gedime ir palestiniečių, kurie buvo nužudyti, suimti, sužeisti, kurie pasodinti į kalėjimą be jokios priežasties (suprantu, kad jums sunku patikėti, jog taip būna ir mes neišsigalvojame...) ir t.t.
Priežasčių gedėti yra daug, už visą pasaulį, jų visada buvo ir bus, tačiau, mūsų supratimu (ir dėl to mes esame čia), priežasčių protingai ir apgalvotai, vieningai ir su taikos tikslu veikti – yra daug daugiau ir jos daug svarbesnės.
Tikėdami tuo, dirbame dėl to.
Vakar mums buvo puiki diena. Retai kada taip galima pasakyti apie penktadienį pabėgėlių stovyklos gyventojams ir, šįkart, tenka pripažinti, kad puiki diena buvo tik tiems paaugliams, kuriuos išsivežėme iš Aidos. Išsivežėme su labai aiškiu tikslu – kad nors vieną penktadienį vaikai būtų išimti iš tos erdvės, kuri yra absoliučiai traumuojanti ir žalinga.
Pirmiausia, visi jau po truputį ėmė suvokti, kad po penktadienio išvykos lieka paskutinis užsiėmimas šeštadienį, kurio pabaigoje atsisveikinsime.
Antra, išvyka ir, ką veiksime jos metu, buvo laikoma paslaptyje iki paskutinio momento, o palestiniečiai nemėgsta siurprizų (rimčiau pagalvojus, galima suprasti, kodėl), tad vaikai jautėsi kiek įdomiai ir nerimastingai.
Trečia, išvykome tiksliai tuo laiku, kaip ir buvo sakyta, tad kelios pavėlavusios mergaitės nespėjo prisijungti. Tikėsimės, kad tai bus nebloga pamoka.
Puiki diena buvo tik tiems paaugliams, kuriuos išsivežėme iš Aidos. Išsivežėme su labai aiškiu tikslu – kad nors vieną penktadienį vaikai būtų išimti iš tos erdvės, kuri yra absoliučiai traumuojanti ir žalinga.
Pirma stotelė buvo Šventojo Sabos vienuolynas, įsileidęs į slėnius tarp kalvų ir skardžių, nuo kurių per šešias valandas pėsčiomis gali pasiekti Negyvąją jūrą. Vienuolynas gyvuoja nuo V amžiaus, įkurtas atsiskyrėlio graikų ortodokso vienuolio, nutarusio, kad jei nors pusė moters pėdos peržengs vienuolyno duris, jis subyrės nuo drebėjimo.
Tad, iki šios dienos, manoma, kad nei viena moteris nebuvo įėjusi vidun. Korane vienuolyno vieta taip pat minima kaip galima vieta, kurioje Kristaus motina, Marija, sustojo prieš pat gimdymą pailsėti ir atsigaivinti.
Kaip galite matyti nuotraukose – vieta įspūdinga, pažvelgus žemyn, matai sraunų upelį, o užsimerkus ir įsiklausius, girdi ne tik jo tėkmę, bet ir paukščius, avis, tolumoje dainuojančius beduinus ir, beveik, akmenų bei olų, uolų kvėpavimą – kadaise jose gyveno žmonės...
Vaikus čia atsivežėme tam, kad jie pabūtų gryname ore, pasidairę pamatytų gamtą ir saulėje švytinčius veidus, kad pajustų, jog šioje mažoje erdvėje galima paragauti laisvės skonio, fizinės ir psichologinės laisvės. Akimirka sustoja, kai saulės kaitroje paprašai vaikų atkreipti dėmesį į savo kvėpavimą ir paklausyti gamtos...
Vaikams iki pat valgomo rezultato buvo labai sunku suprasti, kas čia išeis ir ar tai bus tikrai skaniai valgoma?
Antra išvykos dalis buvo visiškas netikėtumas, kuris atsispindėjo vaikų akyse – atvykome į ispanų jaunimo centrą šalia Betliejaus esančiame miestuke – Bei Sahour – ir išsitraukėme tarkas, skustukus bei trylika kilogramų bulvių. Lietuviui ar kitam rytų europiečiui, matyt, nieko nuostabaus, žinoma, kad ruošiamasi kepti bulvinius blynus! Vaikams iki pat valgomo rezultato buvo labai sunku suprasti, kas čia išeis ir ar tai bus tikrai skaniai valgoma?
Dirbo visi, dirbo komandomis – skuto, plovė, tarkavo, maišė, kepė – mes, suaugę, vos spėjome atsižiūrėti ir atsigėrėti. Muhamedas, tylus besišypsantis berniukas, mus nustebino absoliučiu atsidavimu prie keptuvės – jis tapo kepimo karaliumi ir gavo milžinišką širdies formos bulvę su aplodismentais.
Žinot ką? Nepailsiu kartoti – šie vaikai yra tokie pat supervaikai, kaip ir bet kurie kiti pasaulio vaikai. Jiems reikia dėmesio, meilės, juoko, energijos, teigiamų emocijų ir visų kitų įgalinančių dalykų. Nieko naujo nepasakiau, bet verta to nepamiršti.
Su dideliais linkėjimais ir šiluma, jau dalis komandos beveik pakeliui namo, –Linas, Loreta, Jonas, Mantas ir Gabrielė
Smurtas Vakarų Krante vėl traukia viso pasaulio dėmesį. Žiniasklaidos pranešimuose dominuoja naujienos apie susirėmimus ir aukas, tačiau beveik nematyti, kas slypi už to. Lietuvių specialistai Betliejaus mieste esančioje pabėgėlių stovykloje vykdo projektą, kurio metu bando Palestinos vaikams padėti išmokti pažinti save ir susitvarkyti su savo emocijomis. Projektų dalyvių dienoraščius skelbia portalas 15min.lt.
