Pastaraisiais metais Lietuvos viešojoje erdvėje vis dažniau išgirstama įvairių minčių apie Palestiną.
Kai Gazą Izraelio raketos bombardavo 2012 metais, žiniasklaidoje pasirodė vos keli straipsniai ir pokalbiai, bandantys analizuoti situaciją, tačiau, kai 2014 metų vasarą Gazoje nuo Izraelio raketų žuvo daugiau nei 500 palestiniečių vaikų ir trigubai tiek suaugusių, lietuviai galėjo paskaityti ir paklausyti daug platesnį spektrą nuomonių, ne tik aktyvistų, bet ir mokslininkų, žurnalistų, psichologų ir kitų sričių specialistų.
Per pastaruosius metus Vilniuje buvo atidaryta ne viena nuotraukų paroda, perteikianti kasdienio gyvenimo nuotrupas iš okupuoto Vakarų Kranto; prieš metus Vilniuje ir Kaune lankėsi žmogaus teisių aktyvistas iš Palestinos, kurio pasakojimai iš pirmų lūpų nemažai daliai klausiusiųjų padarė įspūdį ir, svarbiausia, privertė pagalvoti – kas ten iš tikrųjų vyksta?
Tie, kurie tokį klausimą sau iškelia ne tik po įdomesnių straipsnių, paskaitų ar filmų, o bando pasigilinti rimčiau, tikrai turi tokią galimybę jau ir Lietuvoje.
Vieną iš būdų kasmet siūlo Užsienio reikalų ministerijos Oranžiniai projektai – tikslingai numatantys lėšas vystomajam bendradarbiavimui. Viena iš sąraše esančių šalių/teritorijų yra Palestina – projektus galima vykdyti ir vykstant ten, ir kviečiantis dalyvius pas mus.
Šiais metais Vystomojo bendradarbiavimo projektai, kuriuose Palestina tapo lietuviškų organizacijų partnere, buvo bent trys. Pagaliau ir mes, nuo fizinės okupacijos neseniai išsivadavę, bent pasuksime vieną ausį link tų, kurie viršija XX ir XXI amžių okupacijos rekordus.
Vienas iš šiųmetinių, iš dalies Lietuvos užsienio reikalų ministerijos finansuotų vystomojo bendradarbiavimo projektų su Palestina yra „Psichosocialinė terapija per asmeninę dokumentiką“.
Projekto koordinatorė Gabrielė Tervidytė, praleidžianti nemažai laiko Vakarų Krante, stebėdama labai akivaizdžią ir liūdną tiesą, teigia, kad vienas iš būdų palaikyti palestiniečius yra padėti jiems geriau pažinti savo emocijas.
Be abejo, visiems mums ne pro šalį yra reguliari savianalizė, tačiau ypač Palestinos paaugliams, jaunimui būtina sugebėti tvarkytis su begale vidinių ir išorinių problemų taip, kad tai padėtų, pirmiausia, jiems patiems išgyventi, o ir, platesniu požiūriu, stabilizuoti dabartinę situaciją bei nepailstamai ieškoti galimų išeičių iš kartais niūriai atrodančios aklavietės.
Naudojantis esamomis technologijomis, vienu iš savipagalbos būdų tampa videografija. Akivaizdus trumpų videoreportažų poveikis, nuotraukų jėga, istorijų, iliustruotų vaizdais, poveikis. Kartu, tai kiek labiau apsaugo nuo galimo rašytinio žodžio vienpusiškumo ir, palestiniečių atveju, leidžia papasakoti pasauliui mažiau matomą istorijos dalį.
Palestinos vaikai jau dabar pasaulio psichologų yra klasifikuojami kaip beveik visi be išimties patiriantys ilgai besitęsiančius trauminius išgyvenimus, dažnai turintys potrauminio streso sindromą.
Lietuvių projektas, truksiantis dešimt dienų ir įgyvendinamas Betliejaus mieste esančioje pabėgėlių stovykloje, būtent ir sujungs videografiją kaip savipagalbos metodą ir psichologinio savęs pažinimo bei tvarkymosi su emocijomis pradžiamokslį.
Nepailstame kartoti, kad vaikai, paaugliai, jauni žmonės yra pažeidžiamiausia visuomenės grupė, tačiau vis dar retai iš tiesų rūpinamės jais taip, kad arba sumažintume aplinkos grėsmes ir traumas, arba didintume jų atsparumą ir gebėjimą tvarkytis su išoriniais neišvengiamais sunkumais.
Palestinos vaikai jau dabar pasaulio psichologų yra klasifikuojami kaip beveik visi be išimties patiriantys longitudines traumas (ilgai besitęsiančius trauminius išgyvenimus), dažnai turintys potrauminio streso sindromą (PTSD).
Šįkart, mes, lietuviai ir vienas švedas, savanoriškai ir neatlygintinai vykstame ten tam, kad pasiūlytume savo žinias, patirtį ir paramą bei tikėjimą, kad anksčiau ar vėliau palestiniečiai gaus suverenumo ir savo tautinio apsisprendimo laisvę, gyvendami taikoje ir ramybėje tarpusavyje ir su savo artimiausiais kaimynais.
Mūsų grupėje dirbs savo sričių specialistai, kurių laikas, energija ir patirtis yra neįkainojami, o šis darbo vizitas yra tik dar vienas įrodymas, kad net ir turint pakankamai veiklos „namuose“, galima atrasti motyvacijos išvykti iš savo komforto zonos dėl visai kitokio atlygio, nei atneša finansiniai apdovanojimai.
G.Tervidytė į komandą pakvietė žinomą dokumentinių filmų kūrėją ir pagalbos Ukrainai aktyvistą Joną Ohmaną, gerbiamą vaikų ir paauglių psichiatrą bei pasaulinės edukacinės programos „Lions Quest“ koordinatorių Lietuvoje Liną Slušnį, energingą neformalaus ugdymo specialistę ir asmeninio įkvėpimo trenerę Loretą Pivoriūnaitę ir Artimųjų Rytų politikos ekspertą, įgijusį diplomą užsienyje bei dirbusį Vakarų Krante Mantą Pūtį.
Viso projekto metu lietuviai rašys „dienoraštį“ iš okupuotos Palestinos ir dalinsis savo įžvalgomis, įspūdžiais ir patirtimis. Šis dienoraštis bus iliustruojamas nuotraukomis ir videomedžiaga.
Šie specialistai ves mokymus bei kūrybines dirbtuves Vakarų Krante gyvenantiems vienos iš pabėgėlių stovyklos paaugliams, specialiesiems pedagogams bei jauniems filmų kūrėjams.
Viso projekto metu lietuviai rašys „dienoraštį“ iš okupuotos Palestinos ir dalinsis savo įžvalgomis, įspūdžiais ir patirtimis. Šis dienoraštis bus iliustruojamas nuotraukomis ir videomedžiaga, norima, kad skaitytojai aiškiau suvoktų ir pajustų, ką reiškia nuolatinis kareivių buvimas, ašarinės dujos, kasdienės žinios apie dar vieną nušautą tautietį ir, visgi, neišblėstančią viltį, kuri atsispindi palestiniečių šypsenose, svetingume ir nepasidavime.
Pastarosiomis savaitėmis paaštrėjęs smurtas nekelia nuostabos tiems, kas yra susipažinęs su istorija bei stebi įvykių eigą Šventojoje žemėje – tai tėra negydomos žaizdos dar vienas supūliavimas.
Visgi žinojimas, kad pasitiks ašarinės dujos ir projekto koordinatorės raginimas ryšėti skarelę ant kaklo – ne dėl kokios kitos priežasties, o tik dėl to, kad taip greičiau užkertamas kelias ašarinėms dujoms patekti į kvėpavimo sistemą ir informacija, kad tik prieš porą savaičių būtent toje pabėgėlių stovykloje, kurioje vyks projektas, buvo snaiperio nušautas dvylikametis vaikas – verčia pergalvoti savo motyvaciją ir atsakyti į klausimą, pirmiausia sau: ar man tikrai ten reikia važiuoti?
L.Slušnys komentuoja savo pasiryžimą taip: „Mane dalyvauti paskatino nuostaba, kad pasaulyje žmonės nemoka susikalbėti. Gal lašelis kitos minties, naujų idėjų ir pagarbus santykis su paaugliais padės Palestinos jaunuoliams kurti savo valstybę. Iš esmės juk mes irgi tik lendame iš okupacinio kiauto mentaliteto, tad neblogai galime įsivaizduoti ir ten gyvenančių jaunuolių savijautą.“
Vakarų Krante gyvenantis jaunimas susiduria su visai kitais iššūkiais nei paaugliai , gyvenantys Lietuvoje ar kitose Vakarų valstybėse. Visų pirma jie gyvena teritorijoje, kuri pagal tarptautines Jungtinių Tautų rezoliucijas yra pripažinta okupuota nuo 1967 m.
Okupuotose teritorijose gyvenantis jaunimas, kaip ir visi kiti palestiniečiai, nuolat susiduria su ginkluotais Izraelio kareiviais gatvėse bei patikros punktuose, kurie smarkiai riboja ne tik jų judėjimo laisvę, bet ir sukelia persekiojantį jausmą, kad nėra nei vienos vietos, kurioje gali būti savas, laisvas, atviras. Psichologinės problemos, atsirandančios dėl iš kartos į kartą besitęsiančio taikaus ir agresyvaus pasipriešinimo okupacijai, yra viena iš žiauriausių pasekmių.
Gyvenimas okupuotoje teritorijoje taip pat reiškia, kad palestiniečiai beveik dėl visų būtų ir nebūtų nusikaltimų yra teisiami Izraelio kariniuose teismuose. Vaikų teisių pasaulinės organizacijos reguliariai spausdina gluminančias ataskaitas apie tai, kad, pagal Izraelio įstatymus, sulaukę vos 12 metų vaikai jau gali būti teisiami ir įkalinti net šešiems mėnesiams.
Psichologinės problemos, atsirandančios dėl iš kartos į kartą besitęsiančio taikaus ir agresyvaus pasipriešinimo okupacijai, yra viena iš žiauriausių pasekmių.
Tačiau yra ne vienas atvejis, kai suimami vaikai yra daug jaunesni nei 12 metų – jie tardomi ir kankinami, jiems skiriamas namų areštas be tinkamo teisminio proceso.
Kiekvienais metais net 500–700 palestiniečių vaikų yra sulaikomi ir teisiami Izraelio kariniuose teismuose. Toks elgesys su mažamečiais mūsų visuomenėje būtų netoleruotinas, tačiau palestiniečių vaikams tai yra karti kasdienybė.
„Manau, kad Palestina turi teisę į savo valstybę. Tam reikia suprasti šios šalies ir jos žmonių padėtį, nuotaikas bei apie visa tai papasakoti. Menas kartais kalba žymiai garsiau už politiką“, – sako J.Ohmanas, kuris dirbs su jaunaisiais filmų kūrėjais, atrinktais iš viso Vakarų Kranto.
Dirbant su paaugliais, nepriklausomai nuo to, ar jie palestiniečiai, matę tai, kuo dažnas vakarietis „mėgaujasi“ tik filmuose, ar jie ramiai gyvena jaukiame Lietuvos miestelyje – reikia puikiai valdyti ypatingą darbo metodiką, aiškiai suvokti žmogiškas galimybes ir ribas.
Šiuo atveju, neformalaus ugdymo metodai ir lygiaverčio santykio su jaunimu principas bus darbo su paaugliais iš pabėgėlių stovyklos pagrindas.
Loreta Pivoriūnaitė, beveik dešimtį metų praktikuojanti įvairius darbo su grupėmis metodus, pirmą kartą vyks į Palestiną ir ten taikys savo praktiką, nebijodama iššūkių.
„Sutikau dalyvauti šiame projekte, nes tikiu, kad žmogus gali būti laisvas, pirmiausia, savo viduje. Todėl, be išgyvenimų, kurie patiriami Palestinoje, tikiu yra vietos svajonėms, o ypač vaikų, su kuriais dirbsime. Noriu padėti svajoti“, – savo mintimis dalinosi L.Pivoriūnaitė.
