Pirma dienos pusė (pusryčiai, apsitarimas ir pasiruošimas darbui su vaikais bei kokia mažytė, pačių susigalvota pramoga), popietinis darbas su grupe arba grupėmis, susirėmimų stebėjimas viena akimi ir nuolatinis pasirengimas trauktis (aišku, nežinia nei kur, nei kada, bet atsiradęs nerimas reikalauja vaisto, o vaistas yra psichologinis: jei bus labai blogai, bėgsim) ir trečia dienos dalis – užsiėmimų apibendrinimas, vakarienės paieškos ir bendros nuotaikos – ir mūsų pačių, ir aplinkos.
Bijome, kad jums nusibodo skaityti apie ašarines dujas ir gumines kulkas, tačiau tokia stovyklos kasdienė realybė. Sekmadienį nesusirinko visi vaikai, kurie yra įsipareigoję lankyti užsiėmimus, nes susirėmimai su Izraelio kareiviais iš šalimais esančios karinės bazės šį kartą prasidėjo dar prieš užsiėmimus ir ne visi vaikai galėjo ateiti iki Lajee centro.
Kaip minėjome ankstesniuose įrašuose ir video bei foto medžiagoje, Lajee centras yra tarp Izraelio karinės bazės ir įėjimo į Aidos pabėgėlių stovyklą, todėl į jį patekti įmanoma tik praėjus pro patį susirėmimų įkarštį. Natūralu, kad tai ne visada tai pavyksta arba tėvai ne visada išleidžia vaikus vaikščioti tokiomis sąlygomis.
Bijome, kad jums nusibodo skaityti apie ašarines dujas ir gumines kulkas, tačiau tokia stovyklos kasdienė realybė. Vakar nesusirinko visi vaikai, kurie yra įsipareigoję lankyti užsiėmimus.
„Man šie vaikai patinka. Jie yra žingeidūs ir išgirdę klausimą visada tarsi viduje nori atsakyti, bet dar neišdrįsta to padaryti. Jaučiu, kad viduje jie turi tą norą kalbėti ar tiesiog paklausti mūsų pačių, nes mes iš kažkur kitur atvykę ir esame įdomūs. Viduje jie nori kažką pasakyti, bet dar nedrįsta“, – sako Loreta.
Susirėmimai su Izraelio kareiviais nėra tokie, kokius dauguma skaitytojų galbūt įsivaizduoja. Susirinkusi nedidelė grupelė vaikų bando mėtyti akmenis link Izraelio kariuomenės bazės, tačiau nei vienas akmuo net nepasiekia aukštų metalinių bazės vartų.
Po kiek laiko pasirodo Izraelio kareiviai ir pradeda šaudyti ašarines dujas ir gumines kulkas. Kariuomenės neproporcingas atsakas gali prasidėti po 10 minučių ar po pusvalandžio, o gal net valandos nuo pirmų akmenų paleidimo.
Žinoma, kaip ir visi paaugliai, taip ir šie, darydami kokį nors veiksmą, laukia atsako. Jiems atrodo, kad taip daug prasmingiau: veiksmas – atoveiksmis. Kas jiems gali paaiškinti, kodėl jų draugus nušauna, jų šalyje gyvena nekviesti svečiai ir viską valdo kariuomenė?
Toks pasipriešinimo okupacijai būdas iš esmės neatneša jokios apčiuopiamos naudos, tačiau tai yra vienas iš būdų jaunimui išreikšti savo frustraciją ir pyktį.
Taigi, kai veiksmas įsibėgėja, susirenka dar daugiau jaunimo iš stovyklos bei vyksta savotiškas katės ir pelės žaidimas – vieni mėto akmenis ir bėga, o kiti šaudo ašarinėmis dujomis ir artinasi prie stovyklos. Dujoms pasklidus po gatvę jaunimas atsitraukia, o kareiviai savo ruožtu grįžta link savo bazės.
Išsisklaidžius dujoms vietiniai paaugliai vėl šiek tiek priartėja prie bazės ir toliau mėto akmenis link kareivių pusės, tuomet kareiviai vėl juos apšaudo ir tai vyksta tol, kol vienai ar kitai pusei atsibosta, galbūt sutemsta, o galbūt koks autoritetingesnis asmuo ateina ir išvaiko visus.
Toks pasipriešinimo okupacijai būdas iš esmės neatneša jokios apčiuopiamos naudos, tačiau tai yra vienas iš būdų jaunimui išreikšti savo frustraciją ir pyktį dėl desperatiškos situacijos okupuotose Palestinos teritorijose.
Taip pat verta paminėti, kad taip elgiasi labai maža dalis jaunų žmonių, gyvenančių Palestinoje. Vaikai sudaro apie 50 proc. Aidos stovyklos gyventojų, kurioje gyvena virš 5000 žmonių. Tačiau mėtančiust akmenis matome vos 20-30 jaunuolių, kas sudaro vos 1 proc. nepilnamečių. Vienas pagrindinių mūsų darbo su vaikais tikslų ir yra leisti jiems suprasti, kad yra ir kitų būdų tvarkytis su savo pykčiu.
Linas Slušnys: „Po pirmų dienų dirbant su vaikais nėra tokių didelių įspūdžių, nes galiu pasakyti, kad vaikai tokie pat kaip visur. Galbūt jie turi tam tikrų kultūrinių dalykų, bet jeigu kalbėti apie paauglius, tai jie susiduria su tomis pačiomis paaugliškomis bėdomis ir problemomis arba tais pačiais gerais dalykais, kaip ir lietuvių paaugliai.
Jeigu kalbėti apie patį įspūdį, kas čia vyksta, tai turbūt aš vėlgi matau suaugusių didelę problemą, tai rimta. Kol nepradės suaugusieji kontroliuoti situacijos, vaikai patys negali jos kontroliuoti. Ir vaikai išsako tą mintį, kad tai ne išeitis (akmenų mėtymas), padėkite, padėkite susitvarkyti su tuo pykčiu, su pykčiu tarp šeimų, su pykčiu, kuris netgi ir šeimoje.
Jeigu vaikas užduoda klausimą, kad akmenų svaidymas nėra išeitis, tai yra rimtas signalas, kad kažkas čia vyksta ne taip. Šį dalyką reikėtų labai pabrėžti – tai nėra vien tiktai Izraelio-Palestinos problema. Šioje erdvėje aš tą problemą sumažinčiau iki asmeninių iniciatyvų. Vis tik, akmenis svaido labai nedidelis kiekis vaikų. Didžioji dalis tėvų saugo savo vaikus, bet yra maža dalis tėvų, kurie tiesiog nemoka apsaugoti savo vaikų ir būtent šios istorijos yra pristatomos pasauliui per žiniasklaidą.“
„Padėkite mums atrasti kitokį rezistencijos būdą nei akmuo, jis tapęs pykčio simboliu, tačiau niekur neveda“, – sako penkiolikametės palestinietės, dirbdamos grupėje su Linu ir Loreta.
Užsiėmimų metu vaikai yra skatinami atrasti savyje jėgų, kūrybos ir sukoncentruotą tikslo išraišką – ką galima daryti kitaip? Kaip realizuoti savo norus, kurie yra labai paprasti, tokie, kaip ir visame likusiame pasaulyje – būti laimingu, gyventi laisvoje valstybėje ir mėgautis pasauliu laisvai keliaujant ir gebant pasiekti tai, ko norisi.
„Padėkite mums atrasti kitokį rezistencijos būdą nei akmuo, jis tapęs pykčio simboliu, tačiau niekur neveda“, – sako penkiolikametės palestinietės.
Tuo tarpu Jonas buvo išvykęs į Ramalą susitikti su jaunaisiais filmų kūrėjais bei su jais aptarti, kokias vizijas jiems norisi įgyvendinti šio projekto metu. Yra trys vaikinai ir trys merginos iš skirtingų Vakarų Kranto miestų.
Visi jaunuoliai labai įdomūs, tačiau grupėje yra vienas vaikinas, kuris kiek mažiau nei prieš dvejus metus buvo išleistas iš Izraelio kalėjimo po devynerių metų – puikiai šneka angliškai ir hebrajiškai, dirba fotografu, studijuoja mediją universitete ir dalyvauja tarptautiniuose projektuose, kurie stiprina bendruomenes, gilina įvairius profesinius įgūdžius ir plečia akiratį.
Jonas labai taikliai apibūdino Tariqą – „labai adekvatus vaikis“. Mums, svečiams iš išorės, kartais tikrai atrodo, kad daug kas čia labai neadekvatu, priežastiniai-pasekminiai ryšiai išsikreipę ir sunkiai atsekami, o skausmas, nelaimės ir negandos – kasdienė vargo duona.
Dirbame toliau ir bandome atrasti mažą išeitį iš didelio chaoso.
Smurtas Vakarų Krante vėl traukia viso pasaulio dėmesį. Žiniasklaidos pranešimuose dominuoja naujienos apie susirėmimus ir aukas, tačiau beveik nematyti, kas slypi už to. Lietuvių specialistai Betliejaus mieste esančioje pabėgėlių stovykloje vykdo projektą, kurio metu bando Palestinos vaikams padėti išmokti pažinti save ir susitvarkyti su savo emocijomis. Projektų dalyvių dienoraščius skelbia portalas 15min.lt.
