Ar galima prašyti iš paauglio, kuriam jau vien dėl amžiaus grupės kyla įvairiausių minčių apie gyvenimą (nekalbant apie aplinką, kuri jį supa stovykloje), kad jis rimtai apgalvotų ir nusibrėžtų keleriems metams į priekį savo norus?
Kaip jau tapo įprasta – nė dienos be ašarinių dujų, tad ir šeštadienį ramiai laukėme kasdienės rutinos. Nelikome nusivylę – ir paskutinę dieną prisiuostėme ašarinių dujų, tik jos jau buvo paleistos ne stovyklos prieigose, kaip dažnai būna, o kiek toliau, vienoje pagrindinių gatvių.
Jonas su savo filmavimo grupe, jaunaisiais Palestinos filmų kūrėjais, neblogai pajuto pilną dujų jėgą ir po kurio laiko atbėgo į centrą raudonomis nosimis, kosėdami ir su nekontroliuojamomis ašaromis ant skruostų – va tai tau, sakom, puikus atsisveikinimas.
Norit tikėkit, norit – ne, bet nei vieno nusiskundimo, nei vieno purkštavimo iš visos puikios „šiaurinės Europos“ komandos – juk kažkaip reikia priminti, kad Jonas yra švedas – nei nešildomi kambariai, nei ašarinės dujos, nei neįprastas maistas, chaotiškas darbo grafikas, sunkiai įgyvendinami trumpalaikiai planai – niekas neišmušė iš vėžių nei kartą Palestinoje projekte dirbusio Lino Slušnio, nei Manto Pūčio – tris mėnesius korespondentu Ramaloje prieš porą metų dirbusiu, nei Loretos Pivoriūnaitės – pirmą kartą dirbusios ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir ašarinėse dujose.
Prisipažįstu, šį straipsnį, vieną paskutiniųjų, rašau aš – Gabrielė – visos mėsmalės iniciatorė, tad, kaip sakoma, visos žiežirbos gali skristi į mane – o jų tikrai yra. Ačiū už jas, mano akyse jos rodo tai, kad tema ir turinys įdomus, intriguojantis, kad reikia daugiau informacijos, ypač tokios, kuri paremta faktais ir realybe.
Nei nešildomi kambariai, nei ašarinės dujos, nei neįprastas maistas, chaotiškas darbo grafikas, sunkiai įgyvendinami trumpalaikiai planai – niekas neišmušė iš vėžių
Taip, kaip mūsų stovyklos vaikai pirmą dieną išplėstomis akimis žiūrėjo į pasaulio žemėlapį ir taškelį jame, kuris vadinasi Lituanija, taip ir mes norime kalbėti su kuo mažiau išankstinių stereotipų apie karštą taškelį pavadinimu Palestina.
Taip, kaip mes kalbame šiems vaikams, kad pasaulis nesibaigia vien jų negandomis ir kodėl verta pažinti likusių septynių milijardų negandas, taip ir jums, bendrapiliečiai lietuviai, norime pasakyti – atverkite akis, ausis ir širdį pažinimui. Tikram pažinimui.
Grįžtant prie paskutinio užsiėmimo su vaikais – norisi pasakyti, kad visi labai noriai dėliojosi ir dalinosi ne tik tuo, už ką yra dėkingi sau, draugams, tėvams, savo tėvynei, mums (viena iš ankstesnių užsiėmimų temų buvo dėkingumas ir jo išraiška), bet ir tuo, ką norėtų pasiekti savo gyvenime.
Paskutinis prašymas vaikams iš mūsų pusės buvo toks – parašykite sau laišką, kurį gausite po dvejų metų.
Šie paaugliai nieko nenustebino sakydami, kad nori būti gydytojais, inžinieriais, kompiuterinių technologijų specialistais ir t.t. Jei pamenate, vakarykščiame straipsnyje minėjome, kad vienas vaikinas gavo geriausio virėjo apdovanojimą, va jis nori būti imamu (musulmonų šventiku).
Ar ne puiki norų paletė? Nuvilsime tuos, kurie tikisi perskaitysią vaikų norus tapti šahidais (mirtininkais), laisvės kovotojais akmenimis ir pan. Galbūt būtų daug skanesnė antraštė ar tiesiog mintis, jog mes štai traukiame vaikus iš teroristų kelio, tačiau nuoširdžiai sakome: palestiniečių vaikai yra kaip ir visi kiti pasaulio vaikai, tik sudėtingesnės jų augimo sąlygos.
Paskutinis prašymas vaikams iš mūsų pusės buvo toks – parašykite sau laišką, kurį gausite po dvejų metų. Sudėkite savo mintis, norus, svajones, siekius ir tikslus. Palinkėkite ko nors sau ir siekite to linkėjimo išsipildymo.
Žali vokai buvo užklijuoti, adresatai surašyti ir atiduoti Gabrielei, kuri pažadėjo po dvejų metų grįžti ir įteikti kiekvienam į rankas. Labai tikiuosi juos rasti – gyvus ir sveikus, toliau rodančius sau ir pasauliui, ką gali geri ir pozityvūs norai.
Sertifikatų įteikimo procedūra buvo su daug smagaus juoko, plojimų ir apsikabinimų bei fotografavimosi – sunkoka išvažiuoti žinant, kad jie lieka, kad aplinkos mes nepakeitėme ir net negalime apie tai svajoti. Sunkoka darosi mąstant realistiškai ir žinant, žiūrint iš suaugusio pasauliečio bokšto... O ką padarysi, jei ne toliau sieksi mažais projekčiukais mažų šviesos ir žinių spindulėlių...
Po ilgo atsisveikinimo su vaikais, netrumpo aptarimo su centro direktoriumi Salahu ir viena centro darbuotoja apie galimus centro darbo patobulinimus, struktūrą, darbą bei ateities projektus, kilome į kelią iš Betliejaus į Ramalą.
Ar žinote, kad čia jau tamsu penktą valandą vakaro? Septintą apgobia nakties pojūtis. Štai tokiu metu ir iškeliavome tuo pačiu keliu, kuriuo atvykome – per Ugnies slėnį, patikros punktus, vingiuotus kalnuotus kelius ir su žiniomis, sklindančiomis iš radijo – viename kelyje įvyko išpuolis, o gal avarija ir visas regionas užblokuotas... Vėl kariai, vėl šarvuoti kariniai visureigiai ir vėl užplūdęs sunkumas.
Smurtas Vakarų Krante vėl traukia viso pasaulio dėmesį. Žiniasklaidos pranešimuose dominuoja naujienos apie susirėmimus ir aukas, tačiau beveik nematyti, kas slypi už to. Lietuvių specialistai Betliejaus mieste esančioje pabėgėlių stovykloje vykdė projektą, kurio metu bandė Palestinos vaikams padėti išmokti pažinti save ir susitvarkyti su savo emocijomis. Projektų dalyvių dienoraščius skelbė portalas 15min.lt.
