Pavaldiniai turėtų atpažinti save tame, kas juos valdo, Thomo Manno 1909-ųjų romane „Karališkoji didenybė“ ištaria didysis kunigaikštis.
„Ir galbūt vidutinis baltarusis kažkada tikrai atpažindavo save prezidento Lukašenkos asmenybėje. Tačiau per visą šį ketvirtį amžiaus, kai jis valdo šalį, pasikeitė pats vidutinis baltarusis.
Nepaisant bandymų išlaikyti sovietinės sistemos elementus, pasikeitė ir Baltarusijos visuomenės socialinė struktūra“, – rašo A.Kolesnikovas, kuris yra Maskvos Carnegie tyrimų centro bendradarbis.
Anot stebėtojo, būtent todėl A.Lukašenkos negalėjo nenustebinti prieš jį sukilusi darbininkų klausė ir būtent todėl jis konkrečiai šį dabartinės krizės aspektą pavadino „dūriu į nugarą“.
Visuomenė tiesiog pavargo
Vienas į šeštąją dešimtį įžengęs traktorių gamyklos darbininkas praėjusią savaitę staiga atsidūrė prieš pat A.Lukašenką ir žodinę dvikovą su juo laimėjo ištardamas paprastą tiesą: „Žmonės nuo jūsų pavargo.“
Šia prasme ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas į įvykius Baltarusijoje žiūri tarsi į veidrodį. Jau ir Rusijoje daug protestų, net dėl nelegalių statybų ar žalos gamtai, kone savaime virsta politiniais ir yra pritvinkę emocijų.
Toks visuomenės nuovargis, pasak A.Kolesnikovo, ėmė ryškėti dar per 2011-2012 metų protestus Maskvos Bolotnajos aikštėje, nors šiandien apie tai, kas vyko, daugiau ar mažiau jau užmiršta.
„Tada atrodė, kad Rusiją valdantis autokratas turės išgirsti pilietinę visuomenę ir su ja kalbėtis. Bet tai neįvyko.
Putinas palaukė, kol protestai atslūgs, o tada ėmėsi brutalių represijų. Hibridinį autoritarizmą pakeitė sistema, kuri opozicijai nepaliko net būdo kovoti dėl galios“, – primena žurnalistas.
O A.Lukašenka, ar elgdamasis racionaliai, ar intuityviai, ar tiesiog trokšdamas valdžios, dabar irgi nesikalba su opozicija, kurią A.Kolesnikovas vadina tiesiog pilietine visuomene.
Represijos Baltarusijoje prasidėjo iškart ir buvo neįtikėtinai žiaurios. Silovikai elgėsi ne kaip teisėtos valdžios atstovai, o kaip barbarai ar okupantai.
„Dar prieš kelias dienas atrodė, kad Lukašenka įspraustas į kampą. Bet dabar jis kur kas labiau pasitiki savimi – diktatorius kovoja už režimo išlikimą.
Net jei kovoti ir išsilaikyti vis sunkiau, jis nusiteikęs laimėti šią kovą su pilietine visuomene“, – teigia A.Kolesnikovas.
Nori valdyti ir traiškyti
Kaip rašo žurnalistas, A.Lukašenkos režimas šiandien yra žiauresnis nei Rusijos galios struktūra 2011-2012 metais, nes ten įtampą buvo spėjęs nuimti Dmitrijus Medvedevas, ketverius metus laikęs prezidento postą V.Putinui.
„Represijos Baltarusijoje prasidėjo iškart ir buvo neįtikėtinai žiaurios. Silovikai elgėsi ne kaip teisėtos valdžios atstovai, o kaip barbarai ar okupantai.
Nėra jokių abejonių, kad jie taip elgsis ir toliau. Taip elgdamiesi jie saugojo Lukašenką, o šis jiems atitinkamai atsilygino“, – tvirtina A.Kolesnikovas.
Jo teigimu, akivaizdu, kad silovikai ir labai didelė dalis biurokratų lieka A.Lukašenkos pusėje. Visi tie pareigūnai, kurie pabandė kalbėtis su protestuotojais apie kompromisą, pavyzdžiui, Gardine, užsitraukė A.Lukašenkos nemalonę.
A.Lukašenka nesikalba su opozicine Koordinacine taryba ir net negalvoja išeiti į pensiją – kasti bulvių kur nors užmiestyje mainais į jo saugumo garantijas.
„Jis nori valdyti ir traiškyti visus, kurie bando atimti iš jo diktatoriškas teises. Jis valdžioje laikosi jau 26 metus, bet jis tikrai nemano, kad laikas sustoti“, – pastebi A.Kolesnikovas.
Ir geras, ir blogas pavyzdys
Tačiau Baltarusijos prezidentas, nesinaudodamas proga pradėti dalintis valdžia pagal tam tikras sąlygas, kaip tik didina savo šansus atsidurti visai kitokiame vasarnamyje – ne Baltarusijoje, o Rusijoje, kur būtų priverstas išvykti savo noru.
Pamaskvyje atsiduria daugelis per protestus nuverčiamų cariukų visoje posovietinėje erdvėje. Žinoma, dar neaišku, ar Kremlius gelbės A.Lukašenką – jam gali tekti ieškoti kontaktų Kinijoje.
A.Lukašenka, pasak A.Kolesnikovo, susidūrė su klasikine autokrato dilema – ar išvengti revoliucijos leidžiantis į kompromisus ir išdrįstant paragauti tikros demokratijos, ar visgi rinktis represijas, kurių pasekmės gali būti skaudžios.
A.Kolesnikovas: net jei Lukašenka laimės šį revoliucijos mūšį sutraiškydamas protestus, kare su prabudusia Baltarusijos pilietine visuomene jis gali prarasti viską, įskaitant laisvę. Nes ši visuomenė miegoti jau nenueis.
„Jis pasirinko antrąjį kelią ir dėl to jam dabar bus daug sunkiau. Jis nebegalės žaisti su Vakarais – ne dabar, kai jis taip pasielgė su savo žmonėmis.
Jis sau garantavo visišką priklausomybę nuo Putino – ir ekonomine, ir politine prasme. Ir net jei Lukašenka laimės šį revoliucijos mūšį sutraiškydamas protestus, kare su prabudusia Baltarusijos pilietine visuomene jis gali prarasti viską, įskaitant laisvę. Nes ši visuomenė miegoti jau nenueis“, – įspėja žurnalistas.
Jam apskritai atrodo, kad A.Lukašenkos likimas savyje slepia moralą. Jis nelankstus, tad yra geras pavyzdys diktatoriams, kurie siekia išlaikyti galią trumpuoju laikotarpiu, bet blogas pavyzdys tiems, kurie galvoja apie tolesnę ateitį.
„Socialinė Rusijos, kur šeimininkauja naftos ir dujų oligarchija, struktūra nėra panaši į Baltarusijos. Bet abi šalys yra autokratijos, kurių ekonomikos paremtos valstybiniu kapitalizmu ar komercializuotu socializmu.
Be to, abi visuomenės pavargusios nuo autokratų. Būtent todėl Kremlius turėtų labai atidžiai stebėti kaimyninę Baltarusiją“, – rašo A.Kolesnikovas.
-
Interviu iš Minsko ligoninės: „Mušė, mušė ir mušė. Galvojau, jei jie tęs, ar aš jau mirsiu?“
-
Baltarusijos saugumiečiai kol kas ištikimi Aliaksandrui Lukašenkai – kiek tai tęsis?
-
Ekspertė A.Marin: baltarusių protestuotojams sekasi, nes jie sugebėjo išlikti taikūs
-
Nerealus, bet teoriškai įmanomas scenarijus: kaip elgtųsi Rusija, jei nutartų įsiveržti į Baltarusiją?
-
S.Skvernelis apie Baltarusiją: jėgų balansas neleis įvykti „beprotiškai katastrofai“
