Sakyti, kad vien D.Trumpo apsisprendimas dalyvauti prezidento rinkimuose buvo staigmena, nebūtų visiškai tikslu – jis apie tai svarstė ir 1988-aisiais, ir 2000-aisiais. Tada žengti į ringą jis nesiryžo.
Bet šįmet – kodėl ne? Patyręs verslininkas, kuris, beje, 2004 metais buvo pareiškęs, kad yra demokratas, įžvelgė, jog būtent respublikonų rinkėjai labiausiai nusivylę savo ekonomine padėtimi ir dar pernai vasarą paskelbė pradedantis žygį Baltųjų rūmų link.
Dabar, žinoma, jau aišku, kad žygis buvo pergalingas, bet dar metų pradžioje taip neatrodė. Tik kai D.Trumpas pradėjo triuškinti kitus, kur kas labiau patyrusius, prie Respublikonų partijos elito priskiriamus kandidatus pirminiuose rinkimuose, Amerika sukruto.
Vieni džiūgavo, kiti verkė
Žiniasklaida plyšavo apie skandalingus D.Trumpo pasiūlymus neįsileisti į JAV musulmonų, pastatyti tvorą ties siena su Meksika, jo komentarus apie moteris.
Žinomas aktorius Timas Arnoldas ir dabar pareiškė turintis įrašų, kuriuose D.Trumpas „sako pačius blogiausius dalykus“ – esą savo vestos laidos „Mokinys“ („The Apprentice“) filmavimuose turtuolis kitus vadino ni**riais, šikniais, savo sūnų – psichiškai nesveiku.
Na ir kas, nutarė Amerika ir lapkričio 8-ąją išrinko D.Trumpą 45-uoju JAV prezidentu – jis bus prisaikdintas sausio 20 dieną Vašingtone.
D.Trumpo varžovė, demokratė Hillary Clinton nacionaliniu mastu surinko beveik 3 mln. daugiau balsų.
Teisybės dėlei, D.Trumpo varžovė, demokratė Hillary Clinton nacionaliniu mastu surinko beveik 3 mln. daugiau balsų. Tačiau respublikonų kandidato pergalę nulėmė įmantri JAV prezidento rinkimų sistema, pagal kurią kiekvienos valstijos balsai yra skirtingo svorio.
Liūdinčių dėl tokios rinkimų baigties Amerikoje tikriausiai net daugiau nei dėl jos besidžiaugiančių. Vašingtone, Niujorke, Los Andžele ir kituose liberaliuose JAV miestuose rinkimų naktį riedėjo ašaros, bet provincijos rinkėjai galėjo triumfuoti.
Amerika tokia susiskaldžiusi (apie fenomeną 15min neseniai papasakojo profesorius Davidas Schultzas), kad daugelio valstijų pasirinkimas buvo iš anksto aiškus. Tačiau D.Trumpo komanda sumaniai perviliojo tradiciškai už demokratų kandidatą balsuojančius rinkėjus pramoninėse Ohajo, Viskonsino, Mičigano ir Pensilvanijos valstijose.
J.Mattisas teikia optimizmo
Faktas – D.Trumpas Baltuosiuose rūmuose šeimininkaus mažiausiai iki 2020-ųjų rinkimų. O koks jis bus prezidentas? Ar jis iš tikrųjų „pavers Ameriką vėl didžia“?
Nuomonių daug, o jų turinys vėlgi priklauso nuo to, kas jas išsako – dešinieji viliasi, kad D.Trumpas išjudins JAV ekonomiką (nors ji ir taip sparčiai auga) mažindamas mokesčius, ypač turtingiesiems.
Dar labiau į dešinę palinkę konservatoriai taip pat mįslingai džiūgauja, kad D.Trumpo pergalė yra antausis politiniam korektiškumui – esą dabar visi galės kalbėti ką tik nori, kad ir kaip tai žeistų tuos, apie kuriuos kalbama.
Kairieji ir toliau baisisi akivaizdžia išrinktojo prezidento nekompetencija ir pirštais rodo į skaičius, esą bendras būsimosios D.Trumpo, per kampaniją žadėjusio padėti paprastiems amerikiečiams, administracijos turtas gali siekti net 35 mlrd. JAV dolerių.
Aplinkos apsaugos agentūros (EPA) vadovu bus paskirtas Scottas Pruittas, kuris netiki, kad pasaulinį atšilimą spartina žmonijos veikla, ir netgi yra padavęs į teismą tą pačią EPA.
Iš tiesų buriamoje komandoje netrūksta pavardžių, siejamų ir su per 2008 m. ekonominę krizę milijonų amerikiečių keiksnotu investiciniu banku „Goldman Sachs“, ir su stambiomis korporacijomis – demokratai nebūtinai nepagrįstai pastebi, kad kažin ar turtuoliams tikrai taip rūpės viduriniosios klasės ir skurstančiųjų problemos.
Paradoksų netrūksta – aršus Baracko Obamos administracijos patvirtintos sveikatos apsaugos sistemos reformos kritikas Tomas Price'as dabar greičiausiai eis sveikatos apsaugos sekretoriaus pareigas, o Aplinkos apsaugos agentūros (EPA) vadovu bus paskirtas Scottas Pruittas, kuris netiki, kad pasaulinį atšilimą spartina žmonijos veikla, ir netgi yra padavęs į teismą tą pačią EPA.
Bene vienintelis nominantas, teikiantis optimizmo, yra Pentagono vadovu numatytas JAV jūrų pėstininkų atsargos generolas Jamesas Mattisas. „The New York Times“ pavadino jį „proto balsu“ būsimojoje administracijoje.
D.Trumpas ir pats pripažino, kad J.Mattisas jau įtikino jį pakeisti nuomonę dėl kankinimų, be to, kariškis pasisako už branduolinio susitarimo su Irano išsaugojimą.
Savo ruožtu nepriklausomi analitikai įžvelgia, kad apie kokią nors ideologinę slinktį D.Trumpo asmenybėje kalbėti net neįmanoma – suprask, jis tiesiog yra turtingas amerikietis, dabar būsiantis šalies prezidentu.
JAV žengia į naują, neištyrinėtą teritoriją – juk D.Trumpas dar nė neinauguruotas, bet ir toliau ignoruoja prideramą diplomatiškumą bei siautėja savojoje Twitterikoje.
Jis jau spėjo supykdyti Kiniją, kai telefonu pasikalbėjo su Pekino nepripažįstamo Taivano prezidente.
R.Tillersonas – Rusijos draugas
Tuo metu į Rusijos pusę kritika neskrieja, o gali ir neskrieti. Per kampaniją D.Trumpas nuosekliai tyčiojosi iš pranešimų, kad Kremliaus programišiai kišasi į JAV prezidento rinkimus.
Nuomonės jis nekeičia ir dabar, kai tiek Centrinė žvalgybos valdyba, tiek Federalinis tyrimų biuras paskelbė, kad rusai siekė ne tik pasėti chaosą ir nepasitikėjimą rinkimų sistema, bet ir pakreipti proceso eigą būtent D.Trumpo naudai.
Žinoma, tai įrodyti sunku, jei ne neįmanoma, bet atkakli D.Trumpo tyla ir ankstesnės jo liaupsės Rusijos prezidento Vladimiro Putino adresu „The New York Times“ skiltininką Nicholą Kristofą pastūmėjo pavadinti D.Trumpą „Rusijos pudeliu“.
„Buvęs Britanijos premjeras Tony Blairas buvo matomas kaip JAV prezidento George'o W.Busho pudelis, kuris nusekė paskui jį į Iraką. Dabar neramu, kad Putinas irgi užsiaugino sąjungininką, kuris pritūpęs prie jo vizgins uodegą“, – rašė N.Kristofas.
Negana to, D.Trumpas negaili postų Maskvos draugams – visų pirma, naftos milžinės „Exxon Mobil“ vadovui Rexui Tillersonui, kuris 2013 metais iš V.Putino rankų yra atsiėmęs Tautų draugystės ordiną ir yra ne kartą sakęs, kad prieštarauja JAV paskelbtoms sankcijoms Rusijai.
R.Tillersonas siūlomas užimti JAV valstybės sekretoriaus pareigas. Ir nors patyrę Amerikos diplomatai dar viliasi, kad jo patvirtinimo procesas užstrigs Senate, kažin ar D.Trumpas apskritai būtų jį nominavęs, jei nežinotų, jog problemų nekils?
Galiausiai D.Trumpo patarėju nacionalinio saugumo klausimais dirbs Michaelas Flynnas, kuris yra pasirodęs „Russia Today“ ir už pinigus apsilankęs Maskvoje, kur per vieną puotą sėdėjo visiškai šalia V.Putino.
To paties V.Putino, kuris aneksavo Krymą, įplieskė karą Rytų Ukrainoje ir bombarduoja ligonines bei mokyklas Alepo mieste Sirijoje.
Tinklalapyje „The American Interest“ gruodžio viduryje kaip tik pasirodė tiriamosios žurnalistikos meistro Jimo Henry rašinys. Jame, remiantis viešais duomenimis, parodoma, kad D.Trumpas jau tris dešimtmečius pelnosi iš savo ryšių su Rusijos oligarchais, kurie savo ruožtu priklausomi nuo ištikimybės V.Putinui.
Mažųjų trumpų armija
Pridėkime dažnus D.Trumpo ir jo komandos pareiškimus apie NATO prasmę bei grasinimus, esą JAV neateis į pagalbą Aljanso narėms, kurios neskiria 2 proc. bendrojo vidaus produkto gynybai, ir paveikslas taps niūrokas.
D.Trumpo lūpose jo žodžiai apie „sąžiningą kitų šalių indėlį“ nuskambėjo kaip investuotojo ultimatumas – argi su sąjungininkais taip elgiamasi?
Žinoma, kad 2 proc. BVP gynybai yra protingas pasirinkimas, niekas ir nesiginčija – Rusijos grėsmė akivaizdi. Tačiau D.Trumpo lūpose jo žodžiai apie „sąžiningą kitų šalių indėlį“ nuskambėjo kaip investuotojo ultimatumas – argi su sąjungininkais taip elgiamasi?
Savotiškas ir išrinktojo prezidento požiūris į Europos Sąjungą (ES). D.Trumpas jau kitą dieną po referendumo, kuriame britai nusprendė išstoti iš Bendrijos, atvyko į Škotiją ir džiaugsmingai sveikino pasitraukimo šalininkus.
Savo ruožtu D.Trumpo pergale Senajame žemyne labiausiai džiaugėsi populistinių jėgų lyderiai – Nigelas Farage'as Jungtinėje Karalystėje, Marine Le Pen Prancūzijoje, partijos „Alternatyva Vokietijai“ vadovybė.
Kokios galėtų D.Trumpo triumfo pamokos Europai? Viena vertus, europiečiai puikiai mato, koks cirkas yra JAV prezidento rinkimai ir koks tipiškai amerikietiškas yra šis magnatas. Be to, Rinkikų kolegija yra išties keistas fenomenas.
D.Trumpas dar 1987 metais išleido daugiau nei 100 tūkst. dolerių skelbimui JAV dienraščiuose, kuriame jau tada kritikavo Amerikos užsienio politiką.
Tačiau akivaizdžiai matomas nerimas dėl demokratijos pačiame Senajame žemyne, kur jau bruzda mažųjų trumpų armija. Radikalai džiūgauja, o Bendrijoje nuogąstaujama dėl galimo šio bloko žlugimo.
Yra analitikų, tikinčių, kad su D.Trumpu viskas bus gerai, kad jis šnekėjo tai, ką šnekėjo, tik per rinkimų kampaniją, kad tarptautinė geopolitinė pusiausvyra nesikeis, kad Amerika išliks NATO stuburas.
Bet nereikia pamiršti, kad D.Trumpas dar 1987 metais išleido daugiau nei 100 tūkst. dolerių skelbimui JAV dienraščiuose, kuriame jau tada kritikavo Amerikos užsienio politiką. Jei dabar jis taikosi į Kiniją ir NATO sąjungininkus Europoje, tai anuomet daugiausia kliuvo Japonijai.
„Jau dešimtmečius Japonija ir kitos šalys naudojasi Jungtinėmis Valstijomis. Mes giname Persijos įlanką, kuri mums yra tik menkai svarbi.
Kodėl šios valstybės neatsilygina JAV už tai, kad mes prarandame žmonių gyvybes ir milijardus dolerių gindami jų interesus?“ – prieš 29 metus klausė D.Trumpas.
Pirmenybė – dvišaliams santykiams
Daug kas dar neaišku, tad šį gruodį Lietuvos parlamentarų delegacija jau vyko į Vašingtoną, kur susitiko ir su JAV senatoriais, ir su D.Trumpo pereinamojo laikotarpio komandos nariais.
Į JAV vykęs Seimo Europos reikalų komiteto narys Mindaugas Puidokas 15min sakė, kad D.Trumpo administracija labiau susitelks ties dvišaliais santykiais. Esą Vašingtonas nevertins Europos kaip sąjungos, NATO kaip bloko.
„Reikia suprasti, kad jie norės dvišalio formato ir būtent taip spręsti įvairius neatitikimus bei nesklandumus. D.Trumpas mato europiečius kaip sąjungininkus, bet jo komandai norisi, kad Europos šalys pakeistų požiūrį į saugumą.
O dvišaliame formate bus atrandamas balansas tarp ekonominės naudos ir susitarimų bei saugumo politikos. Kažkoks konsensusas bus prieitas“, – portalui sakė M.Puidokas.
Dar neseniai Baltuosiuose rūmuose dirbęs G.W.Bushas irgi rėmėsi dvišaliu bendradarbiavimu ir Iraką okupavo subūręs „Norinčiųjų koaliciją“.
Kažin ar Europa dėl to turėtų džiaugtis. Dar neseniai Baltuosiuose rūmuose dirbęs G.W.Bushas irgi rėmėsi dvišaliu bendradarbiavimu ir Iraką okupavo subūręs „Norinčiųjų koaliciją“ – tarptautinės teisės normos jam nerūpėjo.
Kelis dalykus tikriausiai reiks pamiršti: visų pirma, JAV ir ES prekybos susitarimą, kurio kontūrai bus jei ne suplėšyti, tai įšaldyti. Grėsmė iškilusi ir pernai Paryžiuje pasiektam susitarimui dėl kovos su klimato kaita, be to, nebebus įmanomas transatlantinis susitarimas dėl pabėgėlių iš Sirijos priėmimo.
Vis dėlto D.Trumpo pergalė kartu su „Brexit“ dar toli gražu nereiškia vakarietiškos liberalios demokratijos pabaigos pradžios. Kaip pastebi „The Economist“, jau po referendumo dėl „Brexit“ ES šalyse parama Bendrijai tik išaugo – galbūt proeuropietiškoji visuomenės dalis pagaliau susitelkė?
