Donbasas – akmuo, kybantis po Rusijos kaklu

Dabartinė situacija lemia, kad tokiu pralaimėtoju yra Vladimiras Putinas. Tai žinoma ir Kijeve, ir Maskvoje. Jungtinių Tautų duomenimis, iš 5 milijonų gyventojų, gyvenusių šiame regione, praėjusių metų kovo mėnesį prasidėjus karo veiksmams, dabar liko tik apie 3 milijonus.

Paskutinės sausio dienos Donbase: evakuacija ir nesibaigiantys teroristų apšaudymai

+2

Dauguma palikusių Donbasą – išsilavinę, vidurinės klasės savo srities specialistai, kurie net neketina grįžti į Rusijos kurstomo karo draskomą regioną. Likusių gyventojų du trečdalius sudaro vaikai ir pensininkai. Tai reiškia, kad šiuo metu kolaborantų valdomame Donbase tėra tik apie milijoną gyventojų, galinčių ir dirbti, ir kautis už tariamą nepriklausomybę nuo Kijevo sprendimų.

Ukrainos nacionalinio banko teigimu, industrinės produkcijos apimtys Donbase smuko beveik trečdaliu, o statybų darbai sumenko per pusę. Daugumą infrastruktūros jau sunaikino karas. Tik trečdalis Dobaso gyventojų dar gauna pastovų atlyginimą. Didelė teritorijos dalis kenčia nuo vandens, dujų, elektros tiekimo problemų.

Kijevas nusprendė nebemokėti sukilėlių valdomam regionui pensijų 2014 metų pabaigoje. Tai dar labiau sutrikdė regiono gyvenimą. Tie, kurie jau norėjo palikti Donbasą, senokai pasitraukė, o likusieji įstrigo karo zonoje.

Kijeve gyvena daugybė pabėgėlių iš Donecko ir Donbaso

+20

Regione liko tik pensininkai, vargiai duriantys galą su galu, vaikai, besišlaistantys gatvėse, daugybę darbų ant pečių bandančios patempti ir šeimas išmaitinti desperatiškai besistengiančios moterys bei į alkoholizmo liūną vis labiau grimztantys vyrai. Tokia Donbaso, dėl kurio aršiai kaunasi Rusijos kariai ir ukrainiečiai, tikrovė.

Regione liko tik pensininkai, vargiai duriantys galą su galu, vaikai, besišlaistantys gatvėse, daugybę darbų ant pečių bandančios patempti ir šeimas išmaitinti desperatiškai besistengiančios moterys bei į alkoholizmo liūną vis labiau grimztantys vyrai. 

Kuo ilgiau tęsis kovos, tuo sunkiau regionui bus save išlaikyti, o kolaborantams toliau vaidinti normalų politinį gyvenimą ir funkcionuojančias struktūras. Dar blogesnė naujiena V.Putinui – vienintelė anklavo gelbėtoja ir maitintoja gali tapti Rusija.

Kremlius tikisi, kad regiono atstatymo darbai atiteks Kijevui, mat jau dabar infrastruktūros nuostoliai viršija 2 milijardus dolerių. Tiesa, Ukraina niekada to nesiims, kol regionas yra valdomas Kremliui prielankių separatistų, besikaunančių už kuo didesnę autonomiją.

Turint omenyje sudėtingą regiono ekonominę situaciją ir tai, kad iš jo pasitraukia vis daugiau suaugusių ir fiziškai stiprių vyrų, nenuostabu, kad apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos jėga tampa Rusijos kariai, permetami ar patys persikeliantys iš Rusijos federacijos.

Likę tikrieji Donecko gyventojai pradeda kritiškai vertinti dabartinę situaciją ir vis sunkiau pakelia karo sunkumus. Jei Ukrainos valdžios duomenys teisingi ir separatistų pajėgos iš tiesų patyrė mažiausiai 3 tūkstančių karių nuostolį, tai vis daugiau abejonių gali kelti anklavo sugebėjimas vaidinti, kad kaunamasi savarankiškai.

Jei Ukrainos valdžios duomenys teisingi ir separatistų pajėgos iš tiesų patyrė mažiausiai 3 tūkstančių karių nuostolį, tai vis daugiau abejonių gali kelti anklavo sugebėjimas vaidinti, kad kaunamasi savarankiškai.

Rusijos karių ir įvairaus plauko savanorių veikla Donbase verčia melu separatistų teiginius apie tai, kad jie kaunasi su „fašistine Kijevo chunta“.

Šių karių paslaugos kainuoja, o sąskaitas tenka siųsti Kremliui. Vietiniai taip pat nepuola į pagalbą „kažkokiems vyrukams iš Tomsko“, kurie atvežami ir kaunasi vis labiau kraštą alinančiame kare.

Dabartinė situacija labai nepalanki Kremliui, kuriam tenka mokėti vis didesnę ekonominę regiono kainą ir vis sunkiau išvengti okupacijos fakto. Karo atnaujinimas sustabdytų reformas Kijeve ir pražudytų dar daugiau ukrainiečių, tačiau ir Donecko bei Luhansko apsišaukėliška nepriklausomybė nebūtų laimėjimas.

Tolesnė ekspansija tik dar labiau padidintų šio karo kaštus Kremliui. Didesnė teritorija, daugiau sunaikinimų, daugiau atsakomybės už pabėgėlius iš Ukrainos. Jei Rusijai pavyktų visiškai įveikti Ukrainą, ji galėtų reikalauti pasiimti Donbasą bet kokiomis sąlygomis, bet aršesni mūšiai reikštų ir naujas, dar skausmingesnes sankcijas iš JAV, prezidento Baracko Obamos administracijos.

JAV būtų priversta tiekti mirtinus ginklus Ukrainai, o tai įveltų į dar kruvinesnį ir ilgesnį laiką trunkantį karą. Logiškas sprendimas būtų paskelbti pergalę prieš „Kijevo chuntą“, išvesti karius ir palikti Donbasą kaip savotišką tiksinčią bombą Ukrainai, kuri neturi kitos išeities, tik tvarkytis su visu Donbaso chaosu.

Bet tokiai išeičiai reikėtų, kad V.Putinas atsisakytų savo politikos ideologinių pagrindų. Išdidžiam ir tariamai nenugalimam Rusijos lyderiui būtų sunku pripažinti, kad Novorosijos projektas nebuvo toks sėkmingas ir kad tautiečiai nebus ginami už Rusijos ribų.

Išdidžiam ir tariamai nenugalimam Rusijos lyderiui būtų sunku pripažinti, kad Novorosijos projektas nebuvo toks sėkmingas ir kad tautiečiai nebus ginami už Rusijos ribų.

Tuo metu Ukrainai tokia situacija tampa tikru koziriu. Galima viešai kalbėti apie būtinybę atsikovoti savo teritoriją, tačiau tikrovėje nieko nedaryti, kad Donbasas būtų išlaisvintas. Laikas yra Ukrainos pusėje, mat šio hibridinio karo pergalė reikštų teritorijos praradimą.

Ukrainai reikia tik laikyti separatistus savotiškoje dėžutėje, kur jie bus priklausomi nuo Kremliaus. Racionalus ar pusiau racionalus V.Putinas bus priverstas pripažinti, kad Donbase vyksta įšaldytas konfliktas ir neverta kelti trečiojo pasaulinio karo dėl sugriautos ir nuostolingos teritorijos. Kitas variantas – bus pakartotas Krymo ėjimas ir įvyks Donbaso aneksija.

Kad ir kas benutiktų, Rusija įstrigs su jokios ateities neturinčiu ir sugriautu regionu, kuris temps žemyn jos šlubuojančią ekonomiką ištisus dešimtmečius.