Ar drąsos galima išmokti? Sokratas pastebėjo, kad ją galima savyje sustiprinti ir išugdyti kasdieną treniruojant. Svarbu, Sokrato nuomone, išlaikyti pusiausvyrą tarp kraštutinumų. Per daug narsos – įžūlumas ir bravūra. Permažai – bailumas. Pats baimės jausmas, kai kurie jo požymiai – kūno drebėjimas, staigiai išdžiustanti burna dar nėra baimė, nes nuo žmogaus nepriklauso. Tą išgyvena ir didvyriai. Bailys yra tas, kuris pavojaus akivaizdoje nesugeba suvaldyti noro pasitraukti. Bėga nuo to, ką daryti yra jo pareiga.
Žmogus gali būti linkęs pasprukti, bet jei to nepadaro, vadinasi, jis nėra bailys.
Žmogus gali būti linkęs pasprukti, bet jei to nepadaro, vadinasi, jis nėra bailys. Suformuoti drąsų žmogų padeda teisingas auklėjimas – tereikia mažam vaikiui – tiek berniukui, tiek mergaitei – patikėti vis svarbesnes realaus gyvenimo užduotis. Bet svarbiausia – paties žmogaus savikontrolė. Rimta veiklos priežastis – sau iškeltas tikslas ir tikėjimas, kad jį pasieksi. Būtina išugdyti savyje ištvermę stresui. Gera turėti patikimą žmogų, kuris sugeba įvertinti tavo pastangas ir pažangą. Didelę reikšmę turi ir tai, kad pats pradedi matyti permainas savyje. Svarbu ir aplinka, grupė, kuriai vienaip ar kitaip priklausai. Aplinka gali remti, palaikyti, bet gali ir nemokėti tavęs įvertinti.
Kitas senųjų laikų išmintingas žmogus, Aristotelis, pasakė: „Elgdamasis narsiai, tampi narsuoliu“. Nedvejodamas daryk tai, ką bijai daryt, nežiūrėdamas, kad jauti baimę. Eik pas dantistą tada kada reikia eiti, kalbėk viešai, jeigu publikos baimė tave paralyžiuoja. Taip darydamas įjungi savo valią, nors ji ir nėra plieninė. Toks kelias veda į garbingą padėtį visuomenės gyvenime, politikoje taip pat.
Tik nebūtinai jis veda į karjerą.
Iš prigimties, vyrai labiau linkę į agresyvumą ir todėl dažniau elgiasi drąsiai. Yra ir kraštutinumų. Visada bus isteriško charakterio asmenybių, kurioms bet kokia kaina reikia pasirodyti, ir jos padaro beprotiškai drąsių dalykų. Sakysim, pereina aukštai iškeltomis tilto sijomis. Tačiau tai betikslė, liguistos asmenybės drąsa. Aristotelis pataria: „Išlaikyk vidurkį tarp kraštutinumų“.
Tiksliai ir blaiviai įvertink padėtį, nors tai nėra paprasta – instinktas sako vieną, protas – kitą. Abu vertinimai vienas kitą papildo. Aristotelis rekomenduoja: „jeigu aistra, arba kitos stiprios emocijos tave traukia į vieną kurią nors pusę, pasuk į priešingą. Būsi sveikame viduryje“.
Būti drąsiu piliečiu yra daug svarbiau nei atrodo. Visi Lietuvoje esame sugniuždyti okupacijos, kvailos ekonomikos, kuri anuo metu buvo pastatyta kojomis į viršų. Jaunoji karta ne ką geresnė – daugelis paveldėjo vergą širdyje. Kadangi nulenktos galvos sindromas – kone visuotinis, mes jo nepastebime, kaip ir oro. Biblijos Mozė, išvedęs savo tautą iš Egipto nelaisvės, dar 40 metų ją vedžiojo po dykumą, laukdamas kol išmirs visi užaugę vergijoje. Nejaugi ir mums reikės tiek ilgai klaidžioti Lietuvos šunkeliais?
Pažiūrėkime, kaip balsuojame. Arba neiname rinkti, arba po kiekvienų rinkimų griebiamės už galvos: „Viešpatie, ką išrinkome!“ ir tuoj pat pradedame talžyti tą naują mūsų valdžią, net daugiau negu ji nusipelnė. Bet kodėl taip balsuojame? Nes einame lengviausiu, mažiausio pasipriešinimo keliu. Žiūrime, kuris simpatiškesnis, gražiau kalba, daugiau žada. Nes trūksta drąsos pažiūrėti į akis teisybei ir jos ieškoti. Snūdūringa vergo ramybė – man pasakys, ką daryti“ arba – „man ką nors duos“.
Į Afganistaną mažai kam teks vykti, ir kol mūsų neišmetė iš NATO, į miškus taip pat neteks eiti. Problema sunkesnė. Tol, kol dar esame pusiau baudžiauninkai, tol nemokėsime atpažinti kitų drąsos. O kai toks žmogus atsiranda, ryžtasi stoti Lietuvos priešaky, nenorim, tiesiog, nemokam jo suprasti. Ir sunkiai mums einasi jį paremti. Prisiminkime, kokią mėšlo vėtrą prieš prezidento rinkimus sukėlė kai kurie laikraščiai.
Taip gali palūžti mūsų narsuoliai. O juk nedaug jų turime.