Po Amerikos pareiškimo dėl ketinimų padėti kurdams formuoti pasienio saugumo pajėgas Turkijos pasienyje (tiesa, dėl jo turinio netrukus apsigalvota) Turkija pradėjo operaciją Sirijoje. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas praėjusį trečiadienį pareiškė, kad operacija truks tol, kol bus pašalintas teroristų keliamas pavojus, ir nurodė, kad gyvybės jau neteko daugiau kaip 200 kurdų kovotojų ir septyni ar aštuoni turkų kariai.
Kas, su kuo ir prieš ką?
K.Calamuro teigimu, šią konfrontaciją Sirijos mūšio lauke nulėmė ilgalaikis chaosas su visa jo sunkiai atnarpliojama aljansų gausa: tie, kurie vieną akimirką priešai, kitą – jau sąjungininkai, ir atvirkščiai. Dabar, kai vadinamoji „Islamo valstybė“ jau kone sutriuškinta, galima sakyti, kad vieno iš pamatinių konflikto motyvų nebeliko. Deja, tai privertė iškilti į paviršių tuos kovotojų nesutarimus, kuriuos bendri tikslai kovoje su „Islamo valstybe“ laikinai buvo nustūmę į antrą planą. Dabartinėje situacijoje pagrindiniai žaidėjai yra trys valstybės – Jungtinės Valstijos, Turkija ir Rusija – ir viena sukilėlių organizacija – kurdų Liaudies apsaugos daliniai (YPG).
JAV ir Rusija yra geopolitinės varžovės, nepaisant to, YPG daliniai saistomi ir su viena, ir su kita. Turkija ir Rusija dėl Sirijos irgi jau yra patyrusios nesutarimų, konkrečiai – 2015-aisiais, Turkijai numušus Rusijos naikintuvą netoli pasienio su Sirija, tačiau, nepaisant to, Rusija patyliukais dar ir padeda turkams vykdyti operaciją. O JAV bičiuliaujasi su abiem šiuo metu kovojančiomis pusėmis – ir su Turkija, ir su YPG daliniais.
Taigi Amerika draugauja su Turkijos priešu, bet kartu mėgina išsaugoti draugystę su Turkija, o tuo metu Turkija ima bičiuliautis su Amerikos priešu. Prezidento Donaldo Trumpo administracija Efrino operacijos komentuoti neskuba: ji vertina YPG dalinių vaidmenį Sirijoje kovojant su „Islamo valstybe“, bet sutinka, kad Turkija turi teisę ginti savo teisėtus saugumo interesus konflikte su kurdų separatistais savo šalies teritorijoje.
Nenuosekli JAV pozicija
Vis dėlto JAV pareiškimai įnešė sumaišties. Valstybės sekretorius Rexas Tillersonas praėjusią savaitę sakė, kad JAV pajėgos dar kurį laiką iš Sirijos tikrai nesitrauks; kariuomenės atstovas teigė, kad pasienio pajėgos, įskaitant YPG dalinius, yra plano dalis; o netrukus R.Tillersonas pareiškė, kad formuoti pasienio saugumo pajėgų apskritai neplanuojama.
Buvęs Jungtinių Valstijų ambasadorius Turkijoje ir dabartinis Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto bendradarbis Jamesas Jeffrey teigia, kad Turkija iš esmės remia Amerikos siekį stabilizuoti padėtį Sirijoje ir užtikrinti, kad „Islamo valstybė“ negrįžtų, tačiau, sužinojusi apie planuojamas formuoti pasienio pajėgas, dėl kurių su ja niekas nieko nederino, ji esą ne juokais įniršo.
Elektroniniame laiške J.Jeffrey rašo, kad, Turkijos akimis, „[JAV] prioritetas buvo aiškus – apginti Sirijos pasienį nuo... turkų“ – ir tai nepaisant to, kad Efrino regiono kurdų kovotojai vykdo reguliarius išpuolius Turkijoje. Toliau laiške jis dėsto: „Turkai į Efriną ėjo ne vien dėl šių [...] aplinkybių, bet, reaguodami į tokį neapgalvotą elgesį, jie, ko gero, dar labiau panoro amerikiečius patikinti, kad yra nusiteikę rimtai.“
Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Turkijoje Marcas Pierini teigia, kad pradėti operaciją Efrine Turkiją paskatino ir vidinės politinės priežastys: R.T.Erdoganas kitąmet tikisi būti perrinktas. „Vis dėlto, – elektroniniame laiške rašo jis, – Efrino karinė operacija leidžia aiškiai matyti, kokie skirtingi yra dviejų NATO šalių, JAV ir Turkijos, prioritetai.“
Rusija džiūgauja
K.Calamuro nuomone, jei Turkija išplėstų operacijų mastą ir įsiveržtų į kitus Sirijos miestus – tuos, kuriuose JAV specialiųjų operacijų pajėgos dirba su kurdų kovotojais, šis interesų atotrūkis galimai pasiektų pavojingą ribą.
K.Calamuro nuomone, jei Turkija išplėstų operacijų mastą ir įsiveržtų į kitus Sirijos miestus – tuos, kuriuose JAV specialiųjų operacijų pajėgos dirba su kurdų kovotojais, šis interesų atotrūkis galimai pasiektų pavojingą ribą. Visgi jis pripažįsta, kad tokia baigtis gal ir nelabai tikėtina. Problemų su Turkija Aljansas yra turėjęs jau ir anksčiau. Turkijos santykiai su Vakarų Europos valstybėmis, iš kurių nemažai taip pat yra NATO narės, irgi ne patys geriausi: įtampa ypač sustiprėjo po nepavykusio 2016-ųjų perversmo, nukreipto prieš R.T.Erdoganą; Turkijos prezidentas tada pareiškė, esą Vakarai per mažai jį remia.
Šioje vietoje autorius skaitytojams primena vieną įsimintiną praėjusių metų epizodą, kai R.T.Erdoganas, būdamas nepatenkintas tuo, kad jam neleidžiama savo rinkimų kampanijos renginių organizuoti Vokietijoje – šalyje, kurioje įsikūrusi didelė turkų bendruomenė, šios šalies lyderius palygino su naciais. Na, o Rusijai, kuri pati nuolat suka galvą, mėgindama palaužti NATO stabilumą, matant Sirijoje ir kitur kylančias įtampas, nelieka nieko kito, tik džiūgauti.
NATO vidiniai nesutarimai – ne naujiena
Prieš keturis dešimtmečius „The New York Times“ rašė: „Turkų, graikų ir net amerikiečių diplomatų požiūriu, [...] praėjus mėnesiui po Turkijos invazijos į Kiprą, NATO pietinis flangas tebėra atviras tarsi žaizda.“ Šiandien matome, kad Aljansas tebegyvuoja, o štai Kipras ir po keturių dešimtmečių tebėra susiskaidęs. Įtampa tarp Graikijos ir Turkijos iki šiol kibirkščiuoja: visų pirma dėl turkų, po nepavykusio perversmo prieš R.T.Erdoganą ieškojusių prieglobsčio Graikijoje, likimo ir konfliktų, susijusių su tuo, kad Turkija nesiliauja pažeidinėjusi Graikijos oro erdves.
Amerikos ir Turkijos santykiuose nesantaikos taip pat apstu. Antai 2004-ųjų invazijos į Iraką metu Turkija neleido JAV kariams kirsti jos teritorijos – tokį Turkijos sprendimą anuomet nulėmė didelis pačių turkų priešinimasis karo veiksmams (vis dėlto amuniciją gabenti per savo teritoriją Turkija leido). 2016 m., netrukus po nepavykusio perversmo, Turkija nutraukė elektros tiekimą Incirliko oro bazėje, iš kurios JAV pajėgos rengė reidus prieš „Islamo valstybę“, taip sukeldama nemažų nuogąstavimų dėl šioje bazėje laikomų taktinių branduolinių ginklų saugumo.
Turkijos vaidmuo Sirijoje ne visada atitiko JAV interesus. Kaip praėjusią savaitę žurnale „The Atlantic“ rašė užsienio politikos analitikas Stevenas A.Cookas, „per visą Sirijos konflikto laikotarpį Turkijos vyriausybė pro pirštus žiūrėjo į džihadistus, leido steigtis grupuotės „Al Qaeda“ padaliniams ir abejingai (geriausiu atveju) žiūrėjo į kovą su „Islamo valstybe.“
Vis dėlto net ir pačioms Jungtinėms Amerikos Valstijoms yra tekę patirti nesklandumų santykiuose su kitomis Aljanso narėmis: galima prisiminti, kad, prezidentaujant G.W.Bushui, dalis NATO narių prieštaravo karui su Iraku; B.Obamos laikais JAV šnipinėjo savo sąjungininkes; atėjus D.Trumpui, neišvengta dviprasmybių dėl kolektyvinio gynybos įsipareigojimo, pagal kurį išpuolis prieš vieną šalį laikytinas išpuoliu prieš visas.
Nepaisant viso to, Aljansas išsilaikė. M.Pierini teigimu, dabartinė padėtis Efrine savaime dar nereiškia ilgalaikės grėsmės NATO, tačiau jei Turkija tęs operacijas rytiniame Eufrato upės krante, t. y. teritorijoje, kurią šiuo metu kontroliuoja Jungtinės Valstijos, „tiesioginio susidūrimo su ten dislokuotomis specialiosiomis JAV pajėgomis tikimybė padidėtų.“
Jis pridūrė, kad „tai būtų į naudą tik Basharo al-Assado režimui ir Rusijai, ir galbūt dar tam, kas liko [iš „Islamo valstybės“]“. Maža to, tai sukeltų papildomos įtampos dėl svarbiausio įsipareigojimo – išpuolį prieš vieną NATO šalį laikyti išpuoliu prieš visas.
