Tai interviu „15min“ teigė islamo tyrinėtojas, politologas Egdūnas Račius.
– Jungtinėms Tautoms paskelbus Libiją neskraidymo zona, tam pritarė ir Arabų šalių lyga. Prasidėjus bombardavimui, arabai ėmė gailėtis šio sprendimo. Kodėl taip nutiko – ar jie nežinojo, kam pritaria?
– Galima sakyti, kad arabai tam tikra prasme buvo apgauti. Absoliuti dauguma rezoliucijai pritarusių arabų valstybių buvo nutarusios, kad remiantis rezoliucija Libijos karinių pajėgų lėktuvams nebus leista skraidyti virš tų teritorijų, kurias kontroliuoja maištininkai, ir bombarduoti maištininkų pozicijų. Kol tie lėktuvai nepakyla, jokių veiksmų koalicija neturėtų imtis.
Kitaip tariant, jei Libijos karinių oro pajėgų lėktuvas pakyla į orą ir skrenda link Bengazio, jis yra „leistinas taikinys“ numušti. Iki to laiko, kol tie lėktuvai nepakyla nuo žemės, jokių veiksmų koalicija neturėtų imtis.
Taip arabai matė rezoliuciją.
Bet iškart po to buvo priimtas sprendimas ne tik neleisti Libijos karinių oro pajėgų lėktuvams pakilti, bet apskritai sunaikinti bet kokias karines pajėgas. Tai yra akivaizdus Libijos valstybės karinių struktūrų naikinimas.
 |
| Redo Vilimo/BFL nuotr./Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, Azijos ir Afrikos centro vadovas dr. Egdūnas Račius |
Arabai pasijuto apgauti. Jie pasirašė vieną rezoliuciją, kuri turėjo aiškią ir paprastą formuluotę. Bet užtikrinti civilių saugumą per neskraidymo zoną tikrai nereiškia subombarduoti kariškių vilkstinę, nesvarbu, į kurią pusę ji juda.
Akivaizdu, kad koalicija tikrai viršija tai, ką numato rezoliucijos raidė. Ar viršija rezoliucijos dvasią – galima diskutuoti. Gal rezoliucijos dvasia tokia ir buvo – nuversti M.Kadhafi.
– Dabar Arabų lyga atsiduria dviprasmiškoje situacijoje: pritarę rezoliucijai jie tarsi tampa „savųjų užpuolikais“?
– Aš sakyčiau, kad ji lieka nuosekli. Arabų lyga pasakė – mes manėme, kad neskraidymo zonos užtikrinimas yra panašus į Irako atvejį. Jei virš Kurdistano būtų pasirodę Saddamo Husseino lėktuvai, amerikiečiai būtų įgalinti tokį lėktuvą numušti. Bet jie niekada neturėjo įgaliojimų lydėti link Bagdado judančių kurdų.
Čia matome prasilenkimą. Irake tai iš tiesų reiškė neleisti S.Husseino karinėms pajėgoms skristi į kurdų teritoriją. O Libijoje tai susiję ne su skraidymu, bet apskritai su visų karinių oro ir sausumos pajėgų naikinimu.
– Kokie galėtų būti tolesni Arabų lygos žingsniai, jei operacijos Libijoje tęsis?
– Bent jau kelios valstybės palaiko koalicijos veiksmus – Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras...
Vieningos lygos šiuo metu nėra, pirma – ji yra susiskaldžiusi, antra – daugelis arabų valstybių turi vidinių problemų. Tarkime, Sirija tikrai turi ką veikti namuose, o ne rūpintis Libija, juo labiau, kad Sirijos prezidentas kitą savaitę gali nebebūti savo vietoje.
Taigi Arabų lyga praktiškai tampa (jos vadovo) Amro Moussos asmeniu – jis lyg atstovauja visoms arabų valstybėms, bet galvodamas apie galimybę kandidatuoti Egipto prezidento rinkimuose realiai kraunasi sau tam tikrą kapitalą.
– Kokios perspektyvos Vakarams rasti bendrus sąlyčio taškus su arabų pasauliu?
– Čia kaip toje „The Clash“ dainoje: „should I stay or should I go? If i stay there will be trouble, and if i go it will be double“ (liet. – „ar aš turėčiau likti, ar išeiti? Jei liksiu, kils problemų, jei išeisiu – jų bus dvigubai daugiau“).
Nesvarbu, ką darys JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija – jų įvaizdis arabų pasaulyje tolydžio jau kurį laiką prastėjo ir nematau pagrindo, kad po šios intervencijos pagerės. Nepaisant to, kad absoliuti dauguma arabų nemyli M.Kadhafi.
Nesvarbu, ką darys JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija – jų įvaizdis arabų pasaulyje tolydžio jau kurį laiką prastėjo ir nematau pagrindo, kad po šios intervencijos pagerės. Nepaisant to, kad absoliuti dauguma arabų nemyli M.Kadhafi.Bet Libijos gyventojai bet kokiu atveju kentės – bombarduojamos infrastruktūros, keliai. Labai paprastas dalykas – jei paleidi raketą į greitkelį, jį reikia taisyti, o tai kainuoja pinigus.
Galima kelti klausimą, ar koalicija turėjo moralinę pareigą ir teisinį įgaliojimą veikti. Bet arabų visuomenės akyse dažniausiai tai nebuvo pateisinama.
– Koks istoriškai susiklostęs arabų požiūris į Vakarus?
– Per pastaruosius du šimtmečius absoliuti dauguma arabų tikrąja to žodžio prasme yra patyrusi skriaudas, pirmiausia iš europiečių. O dabar gal šiek tiek ir amerikiečių. Natūralu, kad nepasitikėjimas yra labai didelis.
Klausimas tik, kas ir kaip identifikuojamas? Ar visi arabai mano, kad visi europiečiai yra imperialistai, trokštantys užvaldyti arabus arba kovoti prieš islamą? Atsakymas – „ne“. Britai, prancūzai yra matomi tokiais, jie ir yra pagrindiniai veikėjai. Bet kalbant, tarkime, apie Lietuvą, tai jos niekas ten nežino, ir greičiausiai netapatina su jokiais imperialistais.
O ir atskiros Europos valstybės priimdamos sprendimus vadovaujasi savo interesais. Tarkime, Vokietija priėmė visai kitokį sprendimą nei jos kaimynė Prancūzija.
– Kas galėtų perimti operacijų kontrolę Libijoje?
– Baisiausias dalykas, kas gali nutikti Libijai, – tai dar viena okupacija, net jei NATO ar ES būtų suteiktas mandatas. Ar mes galime paprašyti kokios nors Afrikos valstybės, kad ji įvestų savo taikdarius? Kurios – Nigerijos, Čado ar dar kokios? Nelabai realu.
Libija turi labai prastą perspektyvą. M.Kadhafi nuvertimas iš principo nėra didžiausia problema. Jį galima, tiesmukai pasakius, nuversti subombarduojant. Panašu, kad į tą pusę yra judama. Bet kas bus po to – štai kur didžiausias iššūkis. Visiškai neaišku, kas laimėtų rinkimus Libijoje, kaip perskirstytų valdžią ir t. t.
Ar sukilėliai turi ką nors bendro, be to, kad jie nekenčia M.Kadhafi? Ar jie turi viziją, kaip turi atrodyti Libija? Ar ji turėtų grįžti į monarchiją? Juk mes matome monarchistines vėliavas, plakatus su buvusio karaliaus atvaizdu sukilėlių rankose. O gal ji turi būti respublika? Tuomet kokia – sekuliari, religinė?
Šiandien apie tai niekas negalvoja, tik klausia kur gauti dar šovinių, kad galėtų šaudyti. Kai nebebus M.Kadhafi, tada vieni kitų klausinės – jie už respubliką, monarchiją ar dar kažką.
– Kaip krizė Libijoje pakeis Europą ir arabų pasaulį?
– Pati Libija arabų pasaulio nekeis. Kiekviena šalis arabų pasaulyje, mes matome, šiuo metu „verda“. Beveik kiekvienoje šalyje turime aukų. Jau net buvo pranešta, kad savaitgalį Omane žuvo žmogus, nors ji atrodo tokia rami šalis. Taigi kiekviena arabų šalis yra susirūpinusi savo likimu, kitaip sakant, ir be Libijos jos turi ką veikti.
Kaip tai gali paveikti Europą? Pirmiausia, sulauksime didelių srautų nelegalių imigrantų. O toliau – kurį laiką bus sujaukti prekybos balansai ir kiti ekonominiai dalykai, bet grįš į savo vietas.
