„Praėjus 2 metams po Hosni Mubarako režimo kritimo ir pusmečiui po to, kai islamistai laimėjo rinkimus Egipte, valstybė prarado bet kokią jėgą. Jau beveik niekas nebetiki, kad šalies valdžia vaidina kažkokią reguliuojamąją rolę. Reikalavimai iš visų pusių griežtėja – dažnai pagrįstai – stengiantis išgelbėti tai, ką dar galima išgelbėti. – rašoma „Süddeutsсhe Zeitung“. – Šalis braška per siūles. Jau seniai nekalbama apie politinę konkurenciją arba netgi apie ideologijų kovą. Kalbama apie į daugybę dalių suskilinėjusią visuomenę: islamistai pasisako prieš pasaulietinio elito atstovus, Port Saidas prieš Kairą, kaimo gyventojai prieš miestiečius, vargšai prieš turtinguosius“.
„2013-ųjų Egiptas – ne ta šalis, kurios aušrą Gizos piramidžių horizonte pranašavo daugelis naivių specialistų Vakaruose, lyginusių H.Mubarako režimo kritimą 2011-aisiais su atgimimu Rytų Europos šalyse. Tiesą sakant, buvo pakankamai lengva nuspėti, kad „arabų pavasarį“ pakeis „arabų žiema“. Taip, Egipte pavyko priimti naują Konstituciją, kuri yra kur kas demokratiškesnė nei buvusi anksčiau. Tačiau, iš kitos pusės žiūrint, šis naujas pagrindinis šalies įstatymas faktiškai įtvirtino islamistų valdžią. Egipto Konstitucija – Musulmonų brolijos kūrinys. Jie jau kontroliuoja nebe vien tik įstatymų leidybą, bet ir vykdomąją valdžią ir naudoja savo jėgą tam, kad po ateinančių rinkimų dar labiau įtvirtintų valdžią šalyje. Tik kai kurie teisėjai ir prokurorai vis dar stengiasi išsaugoti nepriklausomybę. Už tai juos vadina H.Mubarako režimo šalininkais ir stengiasi pakeisti Musulmonų brolijos teisininkais. Jiems puikiai sekasi įbauginti opoziciją, – tęsia temą „Die Welt“. – Egiptas tampa islamistų valstybe, nepaisant visų protestų. Dar daugiau – kiekvienas Musulmonų brolijos ir salafitų pasiekimas didina radikalių jėgų rolę kaimyninėse šalyse. Dabartinei Egipto valdžiai gresia tik vienas pavojus – ekonominis griuvimas. Egiptas – skurstanti šalis, priklausoma nuo tarptautinės paramos. Ir čia gali į žaidimą įsijungti Vokietija. Berlynas suinteresuotas, kad regione būtų stabilumas. Europa nepajėgi ten stabilizuoti situaciją, tačiau Briuselis ir Berlynas gali duoti suprasti M.Mursi, kad pinigų krepšys gali būti atvertas tik tuomet, jeigu Kairas sugebės garantuoti stabilumą ir nepaversti prezidentinės valdžios tironija“.
„Šimtai tūkstančių žmonių dalyvauja protesto akcijose Egipte. „Žmonės reikalauja sistemos nuvertimo! Mursi, išeik!“ – šaukia jie, – rašoma „Frankfurter Rundschau“. – Daugelis šiomis dienomis prisimena 2011 metų revoliuciją. Tada, kaip ir dabar, protesto akcijos vyko ne tik Kaire, bet ir kituose miestuose. Prievartos naudojimas, žiaurūs susidūrimai tarp policijos, demonstrantų ir banditų, kurie gina nežinia kieno interesus, viskas primena 2 metų senumo įvykius. Bejėgiškumas, su kuriuo M.Mursi valdžia reaguoja į tai, kas vyksta, tik stiprina šį jausmą. Daugybei žmonių šis panašumas leidžia tikėtis, kad ir dabar viskas pasibaigs daugmaž taip pat kaip ir tada: žmonės išeis į gatves ir prezidentas atsistatydins. Tačiau tai greičiausiai yra tik iliuzija. Juk tarp M.Mursi ir H.Mubarako – didelis skirtumas. H.Mubarakas šalį valdė 30 metų. Ir visą tą laiką Egipte neįvyko laisvi rinkimai, kuriuose H.Mubarakas būtų gavęs teisę valdyti šalį. M.Mursi prieš pusmetį laimėjo rinkimus, kurie buvo pripažinti sąžiningais. Taip, jam pavyko laimėti nedideliu skirtumu, tačiau vis dėlto pavyko. M.Mursi neišeis visų pirma todėl, kad už jo stovi įtakinga Musulmonų brolija, organizacija, kuri 80 savo egzistavimo metų laukė, kad galėtų valdyti Egiptą. O ir M.Mursi atsistatydinimas dabar nebūtų labai pageidautinas. Šiuo metu Egipte nėra politiko, kuris sugebėtų išvesti šalį iš gilios ekonominės, politinės ir socialinės krizės“.
