Kanalas buvo kasamas nuo 1859 iki 1869 metų, vykdant ambicingą projektą sujungti Viduržemio ir Raudonąją jūras, kad sutrumpėtų laivų kelionių laivas, plėtojantis tarptautinei prekybai tarp Europos ir Azijos.
Sueco kanalas „nėra vienos valstybės prerogatyva“, paskelbė šio projekto sumanytoju laikomas prancūzų diplomatas Ferdinandas de Lessepsas.
„Jo atsiradimą lėmė žmonijos lūkesčiai – ir jiems jis priklauso“, – pabrėžė jis savo 1864-aisiais paskelbtoje kalboje.
Pirmieji mėginimai sujungti Viduržemio ir Raudonąją buvo vykdomi jau senovės egiptiečių prieš 4 000 metų.
XIX amžiuje apie milijonas egiptiečių dešimtmetį plušėjo kasdami dabartinį kanalą, naudodami kupranugarius ir mulus kaip nešulinius gyvulius, rodo oficiali statistika. Pasak ekspertų, per šį laiką dešimtys tūkstančių žmonių žuvo.
Pirmasis laivas 164 km ilgio kanalu praplaukė 1869 m. lapkričio 17 dieną. Naujasis maršrutas leido laivams daug greičiau iš Europos nuplaukti į Aziją ir atgal, išvengiant pavojingesnės kelionės aplink audringą Afrikos pietinį kyšulį.
Vis dėlto kanalo istorija yra glaudžiai persipynusi su Artimųjų Rytų regiono neramia istorija.
Didžiausia krizė kilo 1956 metų liepą, kai tuometis Egipto prezidentas Gamalas Abdel Nasseras, uolus arabų vienybės šalininkas, nutarė nepaisyti Britanijos ir Prancūzijos interesų bei nacionalizuoti šį vandens kelią prižiūrinčią Sueco kanalo bendrovę.
Šis sprendimas, smarkiai padidinęs G.A.Nassero populiarumą namuose, išprovokavo tarptautinę krizę. Prancūzija ir Britanija, tuo metu kontroliavusios Sueco kanalo bendrovę, praėjus trims mėnesiams kartu su Izraeliu pasiuntė pajėgas prieš Egiptą.
Sueco kanalas taip pat buvo tapęs fronto linija per arabų ir Izraelio karus 1967 ir 1973 metais.
Gyvybiškai svarbus maršrutas
Mūsų dienomis šį gyvybiškai svarbų kelią kontroliuoja Sueco kanalo valdyba. 2015 metais jis buvo išplatintas ir pagilintas, taip pat iškasta lygiagretus papildomas kanalas, kad juo galėtų praplaukti šiuolaikiniai didesni laivai.
Sueco kanalas yra tapęs pasaulio ekonomikai itin svarbiu objektu: jį praplaukiantys laivai sudaro 10 proc. visos tarptautinės jūrinės prekinės laivybos.
Vis dėlto nerami padėtis regione iki šiol daro įtaką. Kanalas yra budriai saugomas Egipto kariuomenės, kovojančios su šiaurės Sinajuje jau seniai veikiančiais islamistais kovotojais.
XIX amžiuje iškastas „primityviais įrankiais“ statinys yra tapęs „Egipto gyvybės linija“, naujienų agentūrai sakė Sueco kanalo valdybos vadovas Osama Rabie.
2015 metais Egipto prezidentas Abdel Fattahas al Sisi surengė dideles iškilmes, kai buvo atidaryta per metus iškasta 35 km ilgio nauja šaka, lygiagreti senajam kanalui. Pastarojo 37 km ruožas taip pat buvo modernizuotas.
Nuo to laiko valdyba fiksavo naujus pergabenamų krovinių kiekio ir praplaukiančių laivų skaičiaus rekordus. Naujoji šaka sudarė sąlygas praleisti didesnes laivų vilkstines ir sutrumpinti plaukimo kanalu laiką.
Rugpjūtį užfiksuotas didžiausio per vieną dieną kanalą perplaukusių laivų skaičiaus rekordas: kanalą perplaukė 81 laivas. Valdyba nurodė, kad šie laivai gabeno iš viso 6,1 mln. tonų krovinių.
„Tonažas šovė aukštyn“, – sakė Paulio Valery-Montpellier universiteto profesorius ir laivybos specialistas Jeanas-Marie Miossecas.
Jo nuomone, šis augimas susijęs su „konteinerinių laivų eismo tarp Azijos ir Europos, taip pat tarp Europos ir Indijos pusiasalio padidėjimu“.
„Plėsdama kanalą Egipto valdžia siūlo didesnį potencialą, ypač kiek tai susiję su laivų dydžiu ir plaukimo laiku“, – aiškino ekspertas.
2018–2019 fiskalinių metais pajamos iš kanalo pasiekė 5,9 mlrd. JAV dolerių (5,35 mlrd. eurų) – 5,4 proc. daugiau nei per ankstesnį tokį laikotarpį, rugpjūtį pranešė kanalo valdyba.
Egiptas prognozuoja, kad 2023 metais pajamos iš kanalo išaugs iki 13,2 mlrd. dolerių.
Pašto ženklai, muziejus
Kai 1869 metais kanalas buvo atidarytas, šia proga rengtose iškilmėse ir prabangiuose banketuose dalyvavo tuomečio Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III žmona imperatorienė Eugenie (Eženi).
Tuo tarpu minint kanalo 150-ąsias metines jokių iškilmių rengti neplanuojama.
Ferdinando de Lessepsi ir jo indėlio į Sueco kanalo projektą atminimu besirūpinančios asociacijos atstovas Arnaud Ramiere'as de Fortanier (Arno Ramjeras de Fortanjė) sakė manąs, kad ši sukaktis yra „kebloka“.
„1956-ųjų reikalas pasisuko bloga kryptimi“, – aiškino jis. Anot A.R.de Fortanier, bendrovės buvę akcininkai laikosi pozicijos, kad per Sueco krizę visos šalys elgėsi netinkamai ir kad ji buvo „katastrofa“.
Užuot pabrėžusi kanalo istoriją iki 1956-ųjų Egipto valdžia linkusi atkreipti dėmesį į jo dabartinius pasiekimus ir indėlį į ne pačius geriausius laikus išgyvenančios valstybės ekonomiką.
„Visi istoriją rašo savaip“, – sakė Prancūzijos ambasadorius Stephane'as Romatet. Jis atkreipė dėmesį, kad egiptiečiams kanalas pradėjo nešti naudą tik po 1956-ųjų nacionalizacijos.
Egiptas ir Prancūzija kanalo atidarymo metinių proga išleido pašto ženklus su F.de Lessepso portretais.
Be to, lapkričio 13-ąją Egipto garsiojoje Aleksandrijos bibliotekoje įvyks konferencija „Sueco kanalas: prisiminimų vieta“.
Egiptas taip pat stato kanalo istorijai skirtą muziejų Ismailijos mieste, kuriame anksčiau buvo įsikūrusi Sueco kanalo bendrovė, bet jo atidarymo data dar nėra paskelbta.
