Susirėmimai, po kurių nebuvo gauta pranešimų apie nukentėjusius, vyko penktadienį. Pirmą kartą smurtas prasiveržė tarp abiejų stovyklų, padidėjus įtampai, kuri nuolat kaupėsi nuo prieš metus 18 dienų vykusių protestų, kai demonstrantai bendromis jėgomis nuvertė H.Mubaraką.
Tačiau dabar Egipte vyksta kova dėl skirtingo požiūrio į pereinamojo laikotarpio procesus. Musulmonų brolijos religinė ideologija, nors ir kelianti nerimą priešininkų stovyklai, nėra pagrindinis šios nesantaikos šaltinis. Labiausiai nesutariama dėl kariškių, kurie vadovauja šaliai nuo H.Mubarako nuvertimo, taip pat klausimo, ar ilgai gyvavusioje Egipto autokratinėje sistemoje pagaliau įvyks dramatiškų pokyčių.
Kairiųjų ir nuosaikiųjų pažiūrų „revoliucionieriai“, pradėję sukilimą prieš H.Mubaraką, dabar reikalauja, kad generolai nedelsiant pasitrauktų iš valdžios, ir žada rengti protestus, kad juos atstatydintų. Tuo tarpu Musulmonų brolija užsitikrino galimybę įsitvirtinti valdžioje, laimėjusi daugiausiai vietų naujame parlamente, todėl yra linkusi leisti kariškiams veikti pagal jų pačių nusistatytą valdžios perdavimo kalendorių.
Revoliucionieriai įtaria, kad Musulmonų brolija susitars su valdančiaisiais generolais, suteikdama jiems galimybę ateityje daryti poveikį politikai, siekdama įsitvirtinti valdžioje ir vadovauti rašant naują konstituciją, tokiu būtu užkirsdama kelią didelėms reformoms. Nuosaikieji taip pat nepatenkinti dėl, jų nuomone, Musulmonų brolijos pastangų monopolizuoti politikos sceną.
Nors tarp abiejų stovyklų jaučiama įtampa, jų aktyvistai šią savaitę mėgino dalintis Tahriro aikšte po sausio 25 dieną vykusio didžiulio mitingo, minint protestų prieš H.Mubarako režimą pradžios metines. Tačiau per naują mitingą penktadienį abiejų pusių kantrybė trūko.
„Nešdinkitės, nešdinkitės!“ – revoliucionieriai skandavo prie Musulmonų brolijos pagrindinės tribūnos Tahriro aikštėje, grūmodami rankose laikomais batais ir tokiu būdu demonstruodami savo panieką. Tuo tarpu islamiškojo judėjimo aktyvistai suformavo gyvąją grandinę prie tribūnos.
Mes turime teisę diktuoti revoliucijos sprendimus, – pareiškė dvasininkas Muzharas Shahine.
„Karinės tarybos šunys!“ – skandavo kiti, turėdami omenyje Musulmonų broliją.
Politiniai nesutarimai atskleidžia ginčą dėl pačios šių metinių prasmės. Brolija šią savaitę šventė revoliucijos laimėjimus, ypač savo pačių pergalę per parlamento rinkimus. Tuo tarpu nuosaikieji sako, kad nėra ko švęsti, kai daugybė per revoliuciją keltų reikalavimų nebuvo išpildyti, ir protestuotojų žudynių kaltininkai nenubausti.
Protestuotojai susirėmė dėl didelės Musulmonų brolijos tribūnos, apkaišytos garsiakalbiais. Kai kurie revoliucionieriai skundėsi, kad Brolijos aktyvistai stengėsi nutildyti kitus protestuotojus garsiomis religinėmis giesmėmis, Korano ištraukų skaitymais ir leisdami muziką.
Kiti piktinosi dėl ant tribūnos iškelto plakato su užrašu „Revoliucijos šventė“. Daugelis taip pat širdo dėl nuolat leidžiamos dainos, kurioje šlovinamos karinės pergalės 1973 metų kare su Izraeliu, ir palinkėjimai iškovoti „dar didesnę pergalę“ per revoliuciją.
Ginčai dėl tribūnos peraugo į susistumdymus, o vėliau – į muštynes ir akmenų bei butelių svaidymą.
Šie susirėmimai atspindi tiek revoliucionierių judėjimų nusivylimą sukilimo rezultatais, tiek didėjantį jų pasitikėjimą savo jėgomis. Kariškiai juos mėgino izoliuoti nuo visuomenės, pavargusios nuo neramumų, o po islamiškųjų partijų pergalės rinkimuose nuosaikiųjų balsas parlamente bus silpnas.
Tačiau trečiadienį ir penktadienį jiems pavyko sutelkti daug protestuotojų, kurių buvo beveik tiek pat arba netgi daugiau negu Musulmonų brolijos šalininkų. Tai stiprino viltį, kad nuosaikiesiems gali pavykti priversti Broliją sugriežtinti savo poziciją kariškių atžvilgiu.
Kairieji ir pasaulietiniai judėjimai kaltina kariškius, kad jų valdymas toks pat autoritarinis, koks buvo H.Mubarako režimas. Taip pat įtariama, kad kariškiai siekia išlaikyti valdžią savo rankose, net jeigu formaliai perduotų ją civiliams.
Daugelis piktinasi, kad nedaug buvo nuveikta, siekiant išardyti H.Mubarako režimą ir nubausti saugumo pareigūnus, kaltinamus dėl šimtų protestuotojų žūties praeitais metais, kai jėgą prieš demonstrantus naudojo tiek H.Mubarako tarnybos, tiek kariškiai.
Musulmonų brolija tvirtina norinti, kad kariškiai pasitrauktų iš valdžios, tačiau yra linkusi leisti jiems vadovauti iki birželio pabaigos, atsižvelgdami į generolų pažadus iki to laiko perduoti valstybės vairą išrinktam civiliui prezidentui.
Tahriro aikštėje 39 metų inžinierius Ahmedas Kamalas, kuris balsavo už Musulmonų broliją per neseniai vykusius parlamento rinkimus, tačiau nėra jos narys, išreiškė viltį, kad šio judėjimo pozicija taps griežtesnė.
„Jų retorika buvo per švelni, – sakė jis. – Kariškių taryba galiausiai nesutiks perduoti valdžios, jeigu (Tahriro) aikštė ir parlamentas nebus nustatyti ta pačia banga.“
Penktadienį protestai, kuriuos papildė masinės demonstracijos kituose Egipto miestuose, vyko minint pirmąsias metines po „Įniršio penktadienio“ – vieno iš kruviniausių epizodų per 18 dienų trukusį sukilimą, kurį vainikavo H.Mubarako nuvertimas vasario 11 dieną.
Pernai per „Įniršio penktadienį“ H.Mubarako saugumo pajėgos šaudė į protestuotojus, kurie žygiavo į Tahriro aikštę iš kitų sostinės rajonų. Tąsyk žuvo arba buvo sužeisti šimtai žmonių. Protestuotojai priešinosi kelias valandas, kol policija neatlaikė ir pasitraukė iš gatvių.
Musulmonų brolija tvirtina norinti, kad kariškiai pasitrauktų iš valdžios, tačiau yra linkusi leisti jiems vadovauti iki birželio pabaigos.
„Tai gedulo, o ne iškilmių diena“, – sakė Abdelis Hady el Ninny, per šiuos protestus netekęs savo sūnaus Alaa Abdelio Hady. Protestuotojo tėvas ir jo šeimos nariai nešė didelius savo žuvusio sūnaus portretus aplink Tahriro aikštę.
Penktadienį kairiųjų ir pasauliečių surengtas didžiules eisenas nuo mečečių po Kairą palaikė dešimtys tūkstančių Tahriro aikštėje susirinkusių mitinguotojų. „Mes norime civilių, ne kariškių“, – skandavo eisenų dalyviai. Kai kurie jaunuoliai išsiskuto trumpai kirptose šukuosenose žodžius „šalin kariškių valdžią“. Vienas, nešamas ant savo draugų pečių, vaizdavo mirusį protestuotoją.
Keli tūkstančiai žmonių protestavo ir prie valstybinės televizijos pastato, netoli Tahriro. Pykstama ant valstybinės televizijos, kuri yra valdančiųjų kariškių ruporas ir kuri smerkia protestuojančius kaip buvo ir H.Mubarako valdymo laikais.
Prie Gynybos ministerijos eisena susidūrė su keliomis dešimtimis kariškių. Abi pusės skandavo savus šūkius prie pastato, aptverto spygliuotos vielos tvora ir užstatyto šarvuočiais, kol pasigirdo keli sprogimai. Pranešama, kad kariškių šalininkai metę kelias garso bombas, vienas protestuotojas buvęs sužeistas.
„Mes davėme ženklą kariškiams, kad mes nesame išsigandę, – sakė Miladas Danielis, kurio brolis žuvo spalį, kai kariškiai vaikė demonstrantus. – Jie turi tankų ir šarvuočių, o mes – Dievą.“
Tahriro aikštės minioje vienas musulmonų dvasininkas triukšmingai aukojo mišias ir ragino žmones patiems nustatyti šalies kursą.
„Mes turime teisę diktuoti revoliucijos sprendimus“, – pareiškė dvasininkas Muzharas Shahine, kalbėdamas iš „revoliucionierių“ tribūnos, o minia jam atsakė: „Dievas yra didis“. Dar jis pasakė pamokslą apie neįgyvendintus revoliucijos siekius.
„Valstybinę žiniasklaidą reikia išvalyti, konstitucijoje reikia parašyti, kad ji „galioja visoms politinėms partijoms, suteikia teises visiems Egipto vaikams“, o krikščionys turi turėti tokias pat teises kaip ir musulmonai, sakė jis.
„Praėjo metai, ar Valstybės saugumas jau yra tikrai paleistas? – klausė jis apie H.Mubarako vidaus saugumo tarnybą, kuri buvo jo policinės valstybės stuburas. – Ar mūsų kraštas jau laisvas?“
