Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ir vėl pasirodė kaip puikus strategas: viso pasaulio žurnalistai buvo pasirengę tuoj pat spausdinti antraštes apie jo pasirengimą grįžti į prezidento kėdę, tačiau ilgai lauktoje kalboje apie savo karjeros planus jis nė neužsiminė. Vietoj to V.Putinas susitelkė į ekonominius aspektus. O jie nieko gera nežada.
Vasariškas Rusijos drąsos zenitas
Penktadienį Rusijos Valstybės Dūma pritarė Konstitucijos pataisoms, kuriomis prailginama prezidento ir pačios Dūmos kadencija atitinkamai iki 6 ir 5 metų.
Kam reikalingos šios pataisos ir kokia jų nauda valstybei, iki šiol neaišku, tačiau deputatai per daug nesigilino. Pataisos priimtos sklandžiai ir greitai.
Daugybė ekspertų jau iš anksto trimitavo, jog taip grindžiamas kelias V. Putino sugrįžimui į Kremlių mažiausiai 2 kadencijoms. Sunku būtų paneigti, kad galiausiai taip ir nutiks, tačiau V. Putinas jau ne kartą pademonstravo, kad puikiai geba atlikti dėmesį atitraukiančius manevrus ir tuomet jau atlikti „ėjimą žirgu“.
Taigi Rusijos premjeras dabar kalba apie ekonomikos krizę ir galimus sprendimo būdus. Uždavinys išties nepavydėtinas. Dar vasarą Rusija demonstravo įspūdingus raumenis, taškėsi garsiais pareiškimais apie JAV finansines bėdas ir neišpasakytai puikų Rusijos ekonominį stabilumą.
Naftos kainoms šturmuojant istorines aukštumas, Kremliaus demaršai darėsi vis agresyvesni, galiausiai net buvo įsiveržta į Gruziją ir ten šeimininkauta kaip savame kieme. Karinės bazės Kuboje, lėktuvnešiai Venesueloje, povandeniniai laivai Arktyje – tai buvo tik keletas iš įvykdytų veiksmų ar garsiai skelbtų planų, turėjusių parodyti Rusijos galios atgimimą.
Deja, gimęs šliaužioti, skraidyti negali. Tad nereikėtų ir mėginti. Rusijos vadovai tikėjosi, kad ši tūkstantmetė tiesa jiems negalios, o dabar yra priversti mokėti už klaidą.
Pigi nafta – romi Maskva
Amerikos verslo instituto atliktas tyrimas pagrindė, kad Rusijos užsienio politikos agresyvumas tiesiogiai susijęs su naftos kainomis. Naftai brangstant Rusija linkusi laužyti susitarimus, kelti grėsmingus reikalavimus ar imtis karinių veiksmų. Tai šiemet ji ir darė. Naftos kainoms krentant, Kremlius turėtų tapti gerokai sukalbamesnis.
Dar vasarą kalbantysis apie būsimas Rusijos ekonomikos bėdas būdavo išvadinamas bepročiu, nes skelbta apie „fantastiškas“, „milžiniškas“ ar dar kitaip įspūdingas Rusijos aukso ir valiutos atsargas, kurios padės išgyventi bet kokias negandas. Vis dėlto toks susižavėjimas buvo be pagrindo.
Po avantiūros Gruzijoje iš Rusijos masiškai bėga kapitalas, ir nėra jokių prielaidų, kad šis procesas bent jau stabilizuotųsi.
„Milžiniški“ rezervai vos per 2 mėnesius sumažėjo penktadaliu, kredito reitingai Rusijai ir jos įmonėms sumažinti tiek, kad galimybės skolintis – tik teorinės.
Praeitą savaitę Rusijos centrinis bankas buvo priverstas pripažinti, kad dėl visuotinio gyventojų nepasitikėjimo nacionaline valiuta jau per sunku palaikyti rublio stabilumą. Ir tai kol kas tik pradžia. Prieš akis – ištisa puokštė problemų.
Rusijos stambiausios (žinoma, valstybinės ir, žinoma, kontroliuojamos „reikiamų“ žmonių) įmonės skolingos daugiau kaip 1,5 trilijono dolerių, kuriuos reikės grąžinti šiemet arba kitąmet (šią sumą galima palyginti su „įspūdingais“ 500 mlrd. užsienio valiutos rezervų).
Naftos kaina jau priartėjo prie ribos, kai Rusijai gali tekti pardavinėti ją už savikainą arba net mažiau vykdant sutarčių susitarimus. Statybų sektorius jau stabdo naujus projektus, o prieš akis dar ir vartojimo krizė.
Balius baigtas?
Nenuostabu, kad Rusijos tonas pamažu keičiasi. Dmitrijus Medvedevas dar pagąsdino „Iskander“ raketomis Karaliaučiaus krašte, tačiau kol kas tai labiau panašu į savęs drąsinimą. Dar taip neseniai „buldozeriu“ stūmę Šiaurės dujotiekio projektą praėjusią savaitę Rusijos atstovai prabilo, kad jiems jo tarsi ir nereikia, o tik Europai.
V.Putinas savo kalbose mėgina pasakoti, kad „Rusija, kaip ir kitos išsivysčiusios pasaulio ekonomikos, susiduria su krize“. Deja, Rusija niekad nebuvo išsivysčiusi ekonomika, viskas nuo didžiulių statybų iki sporto klubų biudžeto buvo finansuojama iš naftos ir dujų eksporto pajamų.
Ką gi, laukiam kito žingsnio, kai Kremlius paprašys Europos Sąjungos pinigų šiam didžiam ir nuostabiam projektui, kuris turėjo parodyti Rusijos galią ir Vokietijos buvusio kanclerio korupciją. Apie Pietų dujotiekio projekto stabdymą paskelbta jau anksčiau.
V. Putinas savo kalbose mėgina pasakoti, kad „Rusija, kaip ir kitos išsivysčiusios pasaulio ekonomikos, susiduria su krize“. Deja, Rusija niekad nebuvo išsivysčiusi ekonomika, viskas nuo didžiulių statybų iki sporto klubų biudžeto buvo finansuojama iš naftos ir dujų eksporto pajamų.
Todėl šiuo metu, kai naftos kaina juda link 30 dolerių už barelį, būti Rusijos premjeru velniškai nepatrauklu. Devalvacija, hiperinfliacija arba nesugebėjimas padengti įsipareigojimų tampa vis labiau tikėtini scenarijai.
Į valdžios olimpą atkeliavęs V. Putinas 10 metų mėgavosi ekonomikos augimu ir gyventojų parama. Tik vargu, ar pasikartojus 1998 metų arba didesnei krizei jo populiarumas išsilaikys toks aukštas.
Įdomu, ar V. Putinui pakanka galios kontroliuoti padėtį, kai šalyje didėja nepasitenkinimas ir nusivylimas, ar nuosmukio laikotarpiu prasidės rimtesnė klanų kova dėl valdžios? Jei taip, artimiausiu metu turėtų būti priimta daugiau Konstitucijos pataisų.
