Ekspertas rašo, kad normalios pensijų sistemos šiuolaikinėje Rusijoje nebuvo niekada. Iš Sovietų Sąjungos ji paveldėjo labai žemą pensinį amžių (55 metai moterims ir 60 metų vyrams) ir apgailėtiną valstybės mokamų pensijų finansavimą. Deja, neseniai prezidento Vladimiro Putino ir Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos priimtas sprendimas pailginti pensinį amžių, A.Movčano įsitikinimu, problemos neišspręs – dėl jo problemų gali net padaugėti.
Reformų daug – rezultato nėra
Nuo 1991 m. Rusijoje pensijų reforma vykdyta bent šešis kartus ir kaskart nauja pensijų sistema būdavo priešingybė ankstesniajai. O kai vyriausybė pamėgino paskatinti privačių pensijų fondų steigimąsi, naujieji dariniai kaipmat bankrutavo – sukčiavo visi, kas netingėjo. Trumpai tariant, anot autoriaus, pastebimų rezultatų šios reformos neatnešė.
Atrodytų, kad dabar pensinio amžiaus ilginimas – moterims iki 60, vyrams iki 65 m. – turėtų padėti išspręsti finansavimo trūkumo problemą. Tačiau visuomenė šią žinią negailestingai pasmerkė, V.Putino reitingus nusmukdydama mažiausiai keliolika procentinių punktų – į žemumas, neregėtas po Krymo aneksijos 2014 m.
A.Movčano įsitikinimu, visuomenės priešinimasis tokiam žingsniui dar nereiškia, kad žmonės nenori pokyčių ar vengia dirbti. Turint galvoje, kad Rusijoje vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė – vos 67 metai, vyrų pensinio amžiaus ilginimas iki 65 m., pasak autoriaus, atrodo kaip mirties nuosprendis. Moterys Rusijoje gyvena kur kas ilgiau, pirmiausia dėl to, kad suvartoja daug mažiau alkoholio negu vyrai, tad joms naujoji sistema (vertinant pagal pasaulinius standartus) atrodo visai tinkama.
Vietoj esminės problemos sprendimo – tvarstis ant žaizdos
Vis dėlto, palikus visuomenės pasipriešinimo reformai klausimą nuošalyje, pensinio amžiaus ilginimas sprendžia ne tą problemą ir netinkamu būdu, įsitikinęs ekonomistas. Reformos tikslas – palengvinti valstybės biudžetui tenkančią naštą, sudarant vyriausybei sąlygas sumažinti pensijų fondui skiriamų subsidijų apimtis.
Tačiau nors Rusijos pensijų fonde – didžiulis deficitas, jam skiriamos valstybės subsidijos tesudaro mažiau nei 10 proc. bendro konsoliduotojo biudžeto. Tai mažiau nei metinis biudžeto svyravimas dėl naftos kainos pokyčių. Pasak autoriaus, šaliai, kurios valstybės skola nedidelė, biudžeto perteklius stabilus, o užsienio valiutos atsargos kasmet padidėja 30 mlrd. dolerių, skirti papildomus 30 mlrd. dolerių pensijoms subsidijuoti neturėtų būti labai didelė problema.
Pasak A.Movčano, esminė problema bus kita: pensinio amžiaus ilginimo poveikis darbo rinkai. Jei vyresnio amžiaus dirbantieji savo darbo vietas išlaikys ilgiau, jaunesniems darbingo amžiaus žmonėms susirasti darbą bus gerokai sunkiau. Toms bendrovėms, kurios pirmumą teikia jauniems darbuotojams, pavyzdžiui, jei jų veikla susijusi su naujausių ir sparčiai kintančių technologijų taikymu, gali net kilti noras mėginti papirkti darbo inspektorius – kad tik netektų mokėti baudų dėl vyresnio amžiaus darbuotojų diskriminavimo.
Ekonomisto įsitikinimu, Rusijos valdžios atstovams derėtų suvokti, kad tikrasis iššūkis valstybei, dėl kurio kyla daugybė problemų, yra visuomenės senėjimas. Todėl pensinio amžiaus ilginimas – tik tvarstis ant žaizdos. Jei vien šia priemone mėginama užtikrinti pensijų fondo tvarumą, 2028 m. pensinį amžių reikėtų pailginti dar penkeriais metais. O jei Rusijos ekonomika ir toliau stagnuos, tam, kad pensijų fondo finansavimo lygis išliktų stabilus, po penkerių metų teks didinti ir pensijų įmoką, kuri jau dabar sudaro 22 proc. pajamų.
Tvarūs sprendimai valdžios nedomina
Norint finansavimo trūkumo problemą spręsti veiksmingai ir tvariai, pasak A.Movčano, reikėtų pirmiausia gerinti Rusijos pensijų fondo valdymą. Pensijų fondui administruoti įsteigta tūkstančiai įmonių, kuriose dirba per 100 tūkst. darbuotojų, ir tai, ekonomisto įsitikinimu, atsieina pernelyg brangiai. Jo nuomone, reikšmingą dalį fondo deficito būtų galima pašalinti paprasčiausiai optimizavus operacijas ir susijusias išlaidas.
Išteklių būtų galima rasti ir perskirsčius „specialiosioms kategorijoms“ priskiriamų piliečių (pvz., saugumo struktūrų darbuotojų, kurie į pensiją gali išeiti sulaukę 45 m.) pensijas. Rusijos valstybės pareigūnai ne tik turi teisę anksčiau išeiti į pensiją – jiems dar ir mokama du ar tris kartus daugiau nei kitiems piliečiams.
Dar viena priemonė, kuri, ekonomisto nuomone, galėtų padėti Rusijai išspręsti pensijų sistemos problemas, – tai fiksuotų įnašų schema, inicijuota dar 2002 m. 2009 m. pradėta taikyti kofinansavimo schema, pagal kurią valstybės įnašas į fondą (iki tam tikro mokėjimų lygio ir ribotą laikotarpį) prilygsta asmenų savanoriškoms įmokoms.
Deja, 2013 m. eksperimentas su fiksuotais įnašais buvo staiga nutrauktas. Norėdama vėl sugrąžinti analogišką schemą, vyriausybė, bent iš pradžių, turėtų skirti dar didesnę finansinę paramą nei anksčiau, tačiau ilguoju laikotarpiu sukurtų tvarią sistemą, kuri pajėgtų pati save išlaikyti.
Verčiau aukos populiarumą nei leis rinktis
Natūraliai kyla klausimas, kodėl Rusijos valdžia aukoja visuomenės paramą dėl neefektyvios reformos užuot stengusis sukurti tvirtą ir stabilų pagrindą šalies pensijų sistemai. Pasak A.Movčano, atsakymas greičiausiai susijęs su rusiškuoju požiūriu į valdymą, kuris vis dar remiasi sovietinio stiliaus centralizuota kontrole. Rusijos valdantysis elitas verčiau jau nurėš išmokas milijonams pensininkų negu leis rastis savarankiškai veikiančiai privačiai sistemai, kuri suteiktų galimybę žmonėms rinktis patiems.
Norint išlaikyti esamą kronizmo–kapitalizmo ekonominį modelį Rusijoje reikia vis daugiau finansinių išteklių megaprojektams, kurie leidžia Kremliui artimoms šeimoms ir toliau lobti. Panašu, atėjo pensininkų eilė aukotis, kad ši sistema ir toliau gyvuotų. „O kadangi pensinio amžiaus pailginimas pensijų fondo problemos neišspręs, tik laiko klausimas, kada vyriausybė pareikalaus dar labiau susiveržti diržus, kad V. Putino seniems bičiuliams nieko netrūktų“, – rašo A. Movčanas.
