Baltieji rūmai nurodė, kad po provokacinio Šiaurės Korėjos bandymo JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasikalbėjo telefonu su Japonijos vyriausybės vadovu Shinzo Abe.
Valstybių lyderiai aptarė Šiaurės Korėjos paskelbtą pareiškimą, kad ji rugsėjo 3 dieną sėkmingai išbandė vandenilinę bombą, kurią gali nešti raketa, ir kad šis kol kas galingiausias jos branduolinis bandymas buvo „visiška sėkmė“.
Pasak Baltųjų rūmų, D.Trumpas ir Sh.Abe pasmerkė „destabilizuojančius ir provokacinius Šiaurės Korėjos veiksmus“, patvirtino „nepajudinamus bendros gynybos įsipareigojimus“ ir pažadėjo glaudžiai bendradarbiauti.
„Prezidentas D.Trumpas patvirtino Jungtinių Valstijų įsipareigojimą ginti mūsų tėvynę, jos teritorijas ir sąjungininkus, šiam tikslui panaudojant visus mūsų turimus diplomatinius, įprastinius ir branduolinius pajėgumus“, – rašoma Baltųjų rūmų išplatintame pranešime.
Sekmadienį JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas perspėjo, kad bet kokiai grėsmei Jungtinėms Valstijoms, Guamui ar JAV sąjungininkams bus duotas „didžiulis karinis atsakas“.
Savo ruožtu Pietų Korėja pirmadienį paryčiais surengė pratybas, per kurias imituota ataka prieš Šiaurės Korėjos branduolinį objektą ir smogta imituotiems taikiniams Rytų jūroje, rašoma agentūros pranešime, kuriame cituojamas Jungtinis štabų vadų komitetas.
„Įtampa didina klaidų tikimybę“
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas mano, kad kol kas branduolinio karo tikimybė – nedidelė. „Niekas nenori pradėti branduolinės konfrontacijos, kuri tikrai baigtųsi labai pražūtingai – jei ne abiem pusėms, tai neabejotinai Šiaurės Korėjai“, – 15min teigė T.Janeliūnas.
„Įtampos augimas reiškia, kad nėra požymių, jog buvo priimtas kažkoks racionalus sprendimas ar kuri nors pusė nusileistų. Tai didina klaidos tikimybę. Vis dėlto daugelis mano, kad tiek JAV, tiek Šiaurės Korėjos lyderiai elgsis pakankamai racionaliai – bet kokiomis sąlygomis vengs panaudoti branduolinį ginklą“, – mano politologas.
Anot T.Janeliūno, Šiaurės Korėja greičiausiai branduolinį ginklą panaudotų tik tuo atveju, jei iškiltų grėsmė jos lyderių išlikimui.
T.Janeliūnas: „Įtampos augimas reiškia, kad nėra požymių, jog buvo priimtas kažkoks racionalus sprendimas ar kuri nors pusė nusileistų. Tai didina klaidos tikimybę. Vis dėlto daugelis mano, kad tiek JAV, tiek Šiaurės Korėjos lyderiai elgsis pakankamai racionaliai – bet kokiomis sąlygomis vengs panaudoti branduolinį ginklą.“
Paklaustas apie vis griežtėjančią D.Trumpo retoriką, politologas įžvelgia „pasirinktą labai aiškią liniją kelti grasinimų kartelę ir priversti Šiaurės Korėją suvokti, kad karinė galia nėra jos pusėje, o tolesnis grasinimas gali vesti į šalies sunaikinimą“.
„Tokie grasinimai ir spaudimo didinimas išplečiant sankcijas yra labai aiškus pasirinkimas priversti Pchenjaną derėtis bent jau dėl branduolinės programos pristabdymo.
Tai – labai aiškus noras negaišti laiko ir neleisti Šiaurės Korėjai pasiekti branduolinės programos etapą, JAV keliantį kur kas didesnę grėsmę – kai raketos galės pasiekti ne tik Guamą, bet ir JAV pakrantę“, – 15min sakė T.Janeliūnas.
JAV ir sąjungininkių neretai kritikuojamą Kiniją politologas vadina „esmine veikėja, kuri karo atveju patirtų didžiules pasekmes“.
„Kinija baiminasi, kad, griuvus Šiaurės Korėjos režimui, ji susidurtų su didžiuliu pabėgėlių antplūdžiu, jai tektų atsakomybė suvaldyti visą krizę. Todėl ji labai aiškiai deklaruoja, kad nori išvengti karo, t. y. „konservuoti“ dabartinį Pchenjano režimą ir iš dalies išlaikyti situaciją tokią, kokia ji yra dabar“, – svarsto T.Janeliūnas.
Anot politologo, tokia strategija nelabai patinka JAV, nes tarsi neleidžia daryti maksimalaus spaudimo Šiaurės Korėjai.
„Jei Kinija ieško kompromisinių variantų, ji tik suteikia galimybę Šiaurės Korėjos lyderiams manevruoti, laukti ir toliau tęsti branduolinę programą. Tai trukdo pagrindiniam amerikiečių tikslui priversti Šiaurės Korėją sustabdyti branduolinę programą ir priimti jų sąlygas“, – teigė VU TSPMI profesorius.
T.Janeliūnas mano, kad Pietų Korėja turi neišvengiamai derinti savo politiką su JAV, nes būtent nuo Valstijų karinių galimybių priklauso šios konfrontacijos pabaiga.
„Šių dviejų šalių veiksmai turėtų būti visiškai suderinti, Pietų Korėja turi priimti tą strategiją, kurią pasirenka amerikiečiai. Tai nereiškia, kad strategija bus maksimaliai naudinga Pietų Korėjai. Be to, prasidėjęs karas, net jei ir pergalingas, padarytų šaliai labai didelę žalą, pavyzdžiui, sužlugdytų ekonomiką.
Totalus karas, į kurį įsitrauktų visa moderni valstybė – labai seniai matytas, todėl Pietų Korėjos politikai siekia išvengti baisiausio scenarijaus. Jei amerikiečiai nutars eiti ta kryptimi, Pietų Korėja turės sutelkti visas savo pajėgas ir resursus bei ruoštis karui. Spaudimas, kurį daro JAV, turės būti išreikštas ir PK lūpomis“, – 15min sakė T.Janeliūnas.
Šiaurės Korėja karo nenori
Paklaustas apie branduolinio karo grėsmę, VU TSPMI docentas Konstantinas Andrijauskas siūlo atsižvelgti į tai, kad šį savaitgalį įvykdytas bombos bandymas – jau šeštasis.
„Kad ir kaip liūdnai mums tai beskambėtų, su regionu susiję politikai, strategijos formuotojai ir karininkai vertino šį scenarijų itin rimtai ir jau suprato, su kuo turi reikalų. Kitaip tariant, tiesiogiai su Šiaurės Korėjos klausimu susijusių žmonių šis bandymas nenustebino.
K.Andrijauskas: „Kad ir kaip liūdnai mums tai beskambėtų, su regionu susiję politikai, strategijos formuotojai, ir karininkai vertino šį scenarijų itin rimtai ir jau suprato, su kuo turi reikalų. Kitaip tariant, tiesiogiai su Šiaurės Korėjos klausimu susijusių žmonių šis bandymas nenustebino.“
Spręsti apie atviro konflikto ir karo tikimybę šiuo metu yra per anksti. Hipotetiškai tai priklausytų nuo JAV ir jų sąjungininkų regione – Pietų Korėjos ir Japonijos“, – mano K.Andrijauskas.
Politologas teigia, kad pati Šiaurės Korėja nenori pradėti karo ir smogti rimto smūgio į Pietų Korėjos, o ypač JAV teritoriją. „Toks žingsnis neabejotinai sukeltų karą, o tokiame kare Šiaurės Korėja pralaimėtų. Kam jai pačiai save statyti į tokius spąstus?“ – svarsto K.Andrijauskas.
VU TSPMI docentas tikina, kad, vykdydama provokacijas, Šiaurės Korėja bando įgyvendinti kitokias užduotis. Vis dėlto, turint omenyje D.Trumpo nepatyrimą, egzistuoja konflikto eskalacijos tikimybė, ypač iš JAV pusės. Tiesa, K.Andrijauskas mano, kad toks scenarijus – ne pats realiausias.
„Pagrindinis Šiaurės Korėjos uždavinys – įgyti tikrą branduolinę atgrasą, t.y. galimybę smogti varžovams ir priešininkams tokį smūgį, kuriam nebūtų galima sutrukdyti. Tokiu būdu Pchenjanas įgytų valstybės, su kuria reikia skaitytis strateginiu požiūriu, statusą.
Žvelgiant iš diplomatinės perspektyvos, tai reiškia, kad Šiaurės Korėja nori būti pripažinta lygiateise tarptautinės sistemos nare. Kitaip tariant, užmegzti oficialius diplomatinius santykius su JAV“, – teigia politologas.
Kaip antrinius Šiaurės Korėjos tikslus K.Andrijauskas įvardijo režimo legitimaciją šalies viduje bei prestižo klausimą.
Paklaustas apie griežtą D.Trumpo retoriką, politologas teigė, kad svarbu ne prezidento ištariami žodžiai, o galimybė šiuos žodžius paremti veiksmais. „Būtent čia ir slypi pagrindinė problema – neaišku, kiek D.Trumpas ir dabartiniai jo patarėjai supranta, kad jų galimybės šiuo klausimu yra pakankamai ribotos“, – teigė K.Andrijauskas.
Anot politologo, norėdamos paveikti Šiaurės Korėjos elgesį, JAV pirmiausia turėtų kalbėtis tiek su regiono sąjungininkais, tiek su strateginiais varžovais – atitinkamai Pietų Korėja ir Kinija.
„Bet koks karinis konfliktas tarp JAV ir Šiaurės Korėjos pirmiausia smogs Pietų Korėjai dėl elementarios priežasties – Pchenjanas iš tiesų yra pajėgus sukelti labai rimtus nuostolius Pietų Korėjai vien dėl geografinės padėties“, – mano K.Andrijauskas.
K.Andrijauskas: „Ar įsivaizduojate, kaip reikėtų įtikinti 50 mln. pietų korėjiečių, kad konfliktas yra būtinas, jei jie gali būti paveikti tokios ginkluotės?“
Politologas primena, kad Šiaurės Korėja jau ilgai disponuoja masinio naikinimo ginklais, kurie nebūtinai yra branduoliniai, o biologiniai ir cheminiai. „Ar įsivaizduojate, kaip reikėtų įtikinti 50 mln. pietų korėjiečių, kad konfliktas yra būtinas, jei jie gali būti paveikti tokios ginkluotės?“ – retoriškai klausė VU TSPMI docentas.
„Bandyti derėtis reikia bet kuriuo atveju, tačiau Pietų Korėjos politikos ir strategijos formuotojai bei kariškiai vadovaujasi labai paprastu dalyku – savo patirtimi. Jie žino, kad derybos dar neatvedė prie geresnių rezultatų – Pchenjanas ir toliau vysto branduolinę programą, provokacijų nemažėja. Todėl jų atsakas – labai logiškas: nėra mojuojama vien morka, bet ir parodomas botagas.
Stengiamasi įtikinti šiaurės korėjiečius, kad Pietų Korėja gali reaguoti ir reaguos į tas provokacijas, kurios peržengs leistinas ribas. Kartu demonstruojama diplomatinė retorika, kad Pietų Korėja nenori pati pradėti karo, o Šiaurės Korėja turi atsisakyti šios agresyvios laikysenos ir sėsti prie derybų stalo“, – apie Pietų Korėjos strategiją ne tik skatinti derybas, bet ir demonstruoti karinę galią kalbėjo K.Andrijauskas.
Politologas mano, kad šiame konflikte kertinis vaidmuo tenka Kinijai. „Mums nereikėtų pamiršti, kad Kinija yra arčiausiai to, ką galima pavadinti Šiaurės Korėjos drauge ir net sąjungininke. Pekinas yra vienareikšmiškai svarbiausias Šiaurės Korėjos ekonominis partneris, todėl jis turi daugiausia svertų paveikti Pchenjano politiką, taip pat ir masinio naikinimo ginklo atžvilgiu“, – teigė K.Andrijauskas.
„Tačiau iškyla kitas fundamentalus klausimas – ar tų svertų užtenka? Mano giliu įsitikinimu, reikia bandyti Kiniją patraukti į savo pusę. Būtina išbandyti visas įmanomas priemones, išskyrus karą. Galbūt egzistuoja ekonominis santykis ir finansiniai srautai, apie kuriuos mes nežinome, galbūt Kinija bus pajėgi ir norės paveikti Šiaurės Korėjos elgesį“, – svarsto politologas.
K.Andrijauskas pridūrė, kad tai vis dėlto priklauso nuo Kinijos vidaus politikos padėties, o Pekinui šiuo metu labiau rūpi artėjantys savo partinių lyderių kaitos procesai.
