Kijeve gimęs žurnalistas, rašytojas ir televizijos prodiuseris P. Pomerancevas itin daug dėmesio skiria Kremliui ir jo skleidžiamai propagandai. Šią netgi yra pavadinęs „atskira realybe“, o prezidento V.Putino režimą – „postmodernia diktatūra“. Su P.Pomerancevu pasikalbėjome Kijeve vykusio festivalio „MezhyhiryaFest“ metu.
– Skaičiuojame ketvirtus metus nuo Krymo okupacijos ir išaugusio Kremliaus aktyvumo informacinio karo frontuose. Kaip Rusijai sekasi kariauti informacinį karą?
– Na, labai sunku pasakyti. Priklauso nuo Rusijos tikslo. Jeigu siekta sugrįžti į žiniasklaidos dėmesio centrą, būti supergalia bent jau tada, kai apie Rusiją rašo tarptautinė žiniasklaida, tokiu atveju ji savo tikslą pasiekė... Juk Rusija negali būti supergalia dėl savo armijos ar ekonomikos, o dabar pirmuosiuose puslapiuose yra kasdien.
Mane itin sudomino prieš kelis mėnesius nutikusi istorija. Pasirodė naujienų esą Ukrainoje gyvenantys lenkai bandys siekti autonomijos. Puslapyje lviv.web2ua.com ėmė plisti teorijos, kad Lvovo lenkų bendruomenė apsisprendė atsiskirti nuo Kijevo. Rusijos žiniasklaida skelbė naujienas, kuriuose falsifikavo lenkų politikų pasisakymus apie Lvovo ištikimybę Lenkijai ir pan. „LvivNews“ netrukus paskelbė, kad informacija neatitinka realybės. Tačiau tai parodo, kokios yra Rusijos intencijos. Ir ši istorija nėra ypatinga, Kremliaus konvejeris tokias žinias kuria be sustojimo.
– Kaip jums atrodo, ar Vakarų pasaulis situacijai Ukrainoje, ypač – Kryme, skiria užtektinai dėmesio?
– Ne, tikrai nemanau, kad to dėmesio užtenka. Kitas klausimas – ar įmanoma ką nors pakeisti. Sakyčiau, taip. Tačiau prieš tai reikėtų paaiškinti pasauliui, kas yra Ukraina, kad tai nėra tik prostitutės ir futbolo chuliganai. Dauguma galvoja, kad Ukraina labai pasidalijusi arba netgi iš tiesų yra tiesiog Rusijos dalis. Ukrainos diplomatija turėtų daugiau kalbėti apie šalį, aktyviau ją pristatyti Vakarų pasaulio žmonėms.
– Ar, jūsų nuomone, Rusijos visuomenė lengvai pasiduoda Kremliaus propagandos įtakai?
– Tiesą sakant, nemanau, kad rusai yra zombių tauta. Propaganda yra žaidimas. Kremlius žmonėms sako: tokios yra žaidimo taisyklės, jeigu nori kažką gauti, turi elgtis taip ir taip. Kremlius taip pat naudoja priemones, kurios žmonėms labai patinka. Kuriamos konspiracijos teorijos, kurios rusams padeda įprasminti gyvenimą.
– Esate rašęs, kad dabartiniam Kremliui, kitaip nei sovietiniam, tiesos idėja apskritai tampa nebesvarbi: net nebesistengiama tvirtinti, kad melas yra tiesa – tiesiog kuriama alternatyvi tikrovė. Ar tokia propaganda, jūsų manymu, yra veiksmingesnė už ideologinę sovietų propagandą su ją grindžiančia išnaudotojiško kapitalizmo ir humaniško socializmo priešprieša?
– Taip. Ji veiksmingesnė, nes bet kada galima kažką pakeisti. Sakyčiau, sovietų propaganda buvo nelanksti, jie nelabai galėjo ką nors pasakyti, kai būdavo išsakomas geresnis kontrargumentas jų skleidžiamoms „tiesoms“. Dabar bandyti ginčytis su Kremliaus propaganda yra kaip kovoti su vėjo malūnais.
Dabar bandyti ginčytis su Kremliaus propaganda yra kaip kovoti su vėjo malūnais.
– Atrodo, toks mėtymasis kaip tik turėtų labai demotyvuoti visuomenę...
– Tiesa. Kremliui daug sunkiau motyvuoti žmones. Nepaisant išliekančio V.Putino populiarumo, jis nesugeba sukviesti žmonių į gatves. Jeigu organizuojamas palaikantis mitingas, Kremlius turi pats atvežti dalyvių. Labai sunku sujaudinti žmones, kai savo „tiesas“ nuolat keiti.
– Ar gali būti, kad nemažai daliai Vakarų visuomenės tiesos idėja nėra svarbi? Ar tikėjimas, jog vienos tiesos nėra ir kiekvienas turi savo tiesą, suteikia Rusijos propagandai Vakaruose „kitos tiesos“ ir „kitos nuomonės“ statusą? Ar ši situacija pavojinga?
– Manau, pavojinga. Liūdniausia, kad skirtingų nuomonių idėja yra geras dalykas. Pavyzdžiui, „Russia Today“ JAV ir Jungtinėje Karalystėje turėjo reklamą, kurioje buvo Tony Blairas arba George`as W.Bushas su prierašu: štai, kas atsitinka, kai nėra kitos nuomonės. Taigi Kremlius sugebėjo iš kažko, kas yra labai gerai, padaryti blogą dalyką. Manau, tai yra ataka prieš liberalią žiniasklaidą. Bėda, kad neturime protingo sprendimo, kaip tam pasipriešinti.
– Jeigu sprendimo nėra, tai sudaro sąlygas Rusijos propagandai sklisti nevaldomai. Tai neskamba kaip labai geras scenarijus.
– Manau, esame labai aršios ir svarbios kovos įkarštyje. Pamatysime, kur tai nuves. Dabar vilties man suteikia jaunoji karta, turinti itin aukštą kompiuterinį raštingumą. Internetas yra jų namai. Kai jie pamato, kad jų namuose skleidžiama dezinformacija, jie supyksta. Esu sutikęs 20-mečių, kurie daro įvairius dalykus, kad kovotų su netikromis naujienomis. Ne todėl, kad jiems labai nepatinka V. Putinas ar jiems karas yra labai įdomus, jiems tiesiog svarbi sąžiningo interneto idėja. Labai įdomu, kur tai nuves.
Kai ištinka krizė, žmonės dažniausiai sugrįžta prie tiesos idėjos. Galbūt ištiks didelė krizė, todėl žmonės bus priversti ieškoti tiesos.
