Anot M.Hesso, sunku išvengti jausmo, kad Ukrainą Rusija gali vėl užpulti.
Žiniasklaidoje vėl mirga pranešimai apie lingvistinius ir politinius kontrastus Ukrainoje – tiesa, JAV ir Rusijos pareigūnai reguliariai susitinka bei kalbasi.
Taip, Joe Bideno administracija ir kitos NATO sąjungininkės jau siunčia tūkstančius karių Aljanso šalis nares Rytų Europoje, kurios žvelgia į kur kas didesnį Rusijos pajėgų skaičių prie Ukrainos sienų, įskaitant Baltarusiją.
-
Saugumo ekspertė įvertino įtampą dėl Rusijos grėsmės: viešojoje erdvėje keliama per didelė panika
-
Lietuvos analitikai – apie tai, ką perskaitė JAV ir NATO atsakymuose į Rusijos pasiūlymus
-
Ką rašo pasaulis: V.Zelenskio ir Vakarų pozicijos dėl pavojaus lygio nesutampa
-
V.Putinas giria „kaip niekada anksčiau“ glaudžius ryšius su Kinija
-
Rusija ir Kinija kritikuoja, pasak jų, neigiamą JAV įtaką Europoje ir Azijoje
Bet nėra galimybių, kad JAV ar NATO pajėgos būtų atsiųstos į pačią Ukrainą. O ginkluotė, šaliai pasiūlyta pastarosiomis savaitėmis, potencialaus Rusijos ir Ukrainos karo eigos nepakeistų – galių skirtumai pernelyg dideli.
„Tai, kad Vakarų pagalba menka, gali gąsdinti planuotojus Kijeve. Bet Ukraina neminima ir Vladimiro Putino pareiškimuose.
Rusija, JAV ir NATO kaip tik pastarosiomis savaitėmis daugiau diskutuoja apie platesnę krizę jų santykiuose – šiose derybose Kijevas tiesiogiai nedalyvauja. O Kremliaus reikalavimai susiję su NATO ir JAV nuolaidomis – ne Ukrainos geopolitinės krypties perorientavimu“, – pabrėžia M.Hessas.
Todėl jam atrodo, kad dabartinės krizės šaknys – ne Ukrainos geopolitiniai pasirinkimai, kaip buvo 2014 metais. M.Hesso teigimu, krizė susijusi su Rusijos ir Vakarų santykių dinamika – Ukraina yra tik kontekstas.
Neaišku, ko nori Vakarai
Kaip rašo analitikas, potenciali Ukrainos narystė NATO jam atrodo tik kaip varikliukas, leidžiantis krizei sėkmingai burgzti. Esą Rusija savo reikalavimais Vakarams kaip tik ir parodė, kad nori kalbėtis platesnėmis temomis, o ne apie galimą ukrainiečių prisijungimą prie Aljanso.
„Bet ir Vašingtonas rodo norą tiesiogiai diskutuoti apie platesnę saugumo architektūrą, darančią įtaką JAV ir Rusijos santykiams. Antony Blinkenas gali teigti, kad tikroji tema ya Ukraina, bet tai nėra pilnas vaizdas“, – mano M.Hessas.
Vakarietiškame diskurse dominuoja klausimas „Ko Putinas nori Ukrainoje?“ Bet kur kas mažiau kalbama apie tai, ko nori Vakarai.
„Vašingtonas ir NATO teigia, kad gerbia principą, pagal kurį Ukrainos ir kitos šalys gali pačios rinktis savo užsienio politikos kursą, ir ignoruoja Kremliaus reikalavimus formaliai uždaryti duris į Aljansą.
Abi pusės tokiu būdu negirdi viena kitos, bet nerimą turėtų sumažinti faktas, kad reguliariai rengiami dvišaliai pokalbiai, o krizė vyksta Ukrainos vidaus politikoje verdant kur kas mažiau aistrų nei 2013-2014 metais. Jei Ukraina – instrumentas Vašingtonui, tai NATO – Maskvai“, – teigia M.Hessas.
Jis pripažįsta: Rusijos keliama grėsmė privertė JAV ir NATO sėsti prie derybų stalo. Tiesa, daug dėmesio jau sulaukia skirtingi Vakarų šalių požiūriai – M.Hesso vertinimu, akivaizdu, kad Aljanso šalys narės nevienodai žvelgia į tai, kaip atsakyti į Kremliaus reikalavimus.
M.Hessas: nerimą turėtų sumažinti faktas, kad reguliariai rengiami dvišaliai pokalbiai, o krizė vyksta Ukrainos vidaus politikoje verdant kur kas mažiau aistrų nei 2013-2014 metais.
Palyginti neryžtinga naujosios Vokietijos valdančiosios koalicijos pozicija sulaukė kritikos iš kitų Vakarų šalių, nors Berlynas dabar akcentus, pasak M.Hesso, dėlioja aiškiau nei buvusios kanclerės Angelos Merkel ministrų kabinetai.
„Tiesa, ne vien Vokietijos verslininkai nori darbinių santykių su Putino Kremliumi. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, regis, mano, kad Paryžius turėtų vadovauti Europos pastangoms atskirai, nepriklausomai kalbėtis su Maskva, nors tai galbūt yra labiau jo rinkimų kampanijos dalis.
Italijos verslo lyderiai irgi siekia bendrauti. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė prisijungė prie JAV ir laikosi tvirtesnio požiūrio – ji remia pajėgų siuntimą į Rytų Ukrainą“, – vardija M.Hessas.
Kodėl Rusijai ir Vakarams reikėtų susitarti
Kita vertus, svarsto analitikas, linijos tik iš pažiūros skirtingos. Esą Londone apstu bankininkų, prabangaus nekilnojamojo turto agentų ir teisininkų, kurie mielai dirba ir dirbtų su rusais. Tokia pat padėtis – ir Majamyje.
„Bideno administracijos iniciatyvos dėl kovos su kleptokratija reikalingos, bet nėra ženklų, kad jos bus sėkmingos – užtenka pažiūrėti į Britaniją, kad suprastume, jog darbotvarkė nebūtinai bus efektyvi, net jei vyriausybė apie ją garsiai trimituos“, – tvirtina M.Hessas.
Vis dėlto jis priduria, kad yra ir kitų, ne tokių viešų motyvų, kodėl JAV, Jungtinė Karalystė ir kitos šalys iš tikrųjų norėtų diskutuoti apie santykių su Rusija atnaujinimą. Čia, žinoma, svarbiausia Kinija.
M.Hessas: įtampa tarp JAV ir Rusijos verčia amerikiečius stiprinti gynybos pajėgumus Europoje ir stabdyti posūkį į Aziją. Būtent todėl norima kuo stabilesnių darbinių ryšių su Rusija.
Anot M.Hesso, suverenių valstybių teisė pasirinkti savo užsienio politikos kursą – ypač, kai jis rodo į Vakarus – Vašingtonui galbūt iš tiesų rūpi. Tačiau scenarijus, pagal kurį nė kiek netrukdoma Maskvos ir Pekino partnerystės stiprėjimui, – irgi.
„Be to, įtampa tarp JAV ir Rusijos verčia amerikiečius stiprinti gynybos pajėgumus Europoje ir stabdyti posūkį į Aziją. Būtent todėl norima kuo stabilesnių darbinių ryšių su Rusija“, – mano ekspertas.
M.Hessas pabrėžia: Vakarai nenori apsiriboti derybomis dėl branduolinės ginkluotės ar kibernetinių atakų, kurios pernai vyko dar iki viso sąmyšio dėl Ukrainos.
„Naujas dvišalių santykių ir saugumo architektūros posovietinėje erdvėje etapas leistų tikėtis, kad Rusija nebekurstys vidinių įtampų JAV ar Jungtinėje Karalystėje, taip pat – kad ji nekels tiek nerimo Europos saugumo kontekste.
Vašingtonas nenori, kad Rusija dar labiau stiprintų Kinijos galią – to, tiesą sakant, nenori visas transatlantinis aljansas“, – rašo ekspertas.
Nepaminėjo Baltijos valstybių
Jis priduria, kad Rusijai susitarimas irgi būtų naudingas – esą būtent dėl to Maskva ir išprovokavo dabartines įtampas. Kremliui svarbiau gauti nuolaidų iš JAV nei priverstinai sugrąžinti Ukrainą į jos įtakos zoną.
„Net jei Vakarai pripažins, kad Ukraina neturi šansų prisijungti prie NATO, Maskvoje tyliai pripažįstama, kad susigrąžinti šalį į Kremliaus glėbį jau bus sunku. Rusija nesiskundžia dėl Ukrainos ir ES Asociacijos susitarimo, nors Kijevo žvilgsniai į Briuselį 2014-aisiais Maskvą siutino.
Kremlius supranta, kad invazija Ukrainos neišlaikys. Jei kariniai veiksmai išplistų iš Donbaso, prasidėtų partizaninis karas“, – teigia M.Hessas.
Galiausiai jis primena ir paties V.Putino pasisakymą praėjusių metų gruodžio 21 dieną. Rusijos lyderis, kaip mėgsta, vėl užsiminė apie, jo teigimu, siaubingą SSRS griūtį.
„Bet kalbėdamas apie šį žlugimą jis pareiškė, kad SSRS skilo į 12 dalių. Tai buvo labai arti viešo pripažinimo, kad trys Baltijos šalys buvo nelegaliai okupuotos. Putino Kremliui neprieštarauti tokiam istoriniam faktui reiškia daug.
O jei Putinas sugebėjo tiek, gali jis ir daugiau. Karo Ukrainoje grėsmė tikrai nedings, jei Vakarai nesugebės pagauti tokių signalų. Kol kas per daug kalbama apie tai, ko nori Rusija, ir per mažai – apie tai, ko nori Vakarai“, – konstatuoja M.Hessas.
