Nuo kontrpuolimo pradžios neužfiksuota reikšmingų posūkių karo eigoje, pačios operacijos vykdomos lėtai dėl gerai įtvirtintos Rusijos pajėgų gynybos. Lėta kontrpuolimo eiga gali nuvilti Ukrainos partneres, jei jos norės pateisinti brangiai kainuojančią ir vis didėjančią Vakarų paramą.
Praėjusį savaitgalį Džidoje, Saudo Arabijoje, vyko derybos dėl taikos, kuriose Kyjivas pažymėjo, jog norėtų šį rudenį surengti aukščiausiojo lygio taikos susitikimą su Rusija – jei tik tai bus daroma jo sąlygomis ir pagal jo sistemą.
Tačiau jaučiama, kad Ukrainos sąjungininkų nuomonės dėl to, ar derybos yra tinkamas sprendimas, išsiskiria. Gegužės mėnesį Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas pareiškė, kad derybos su Vladimiru Putinu būtų svarbesnės už karo nusikaltimų teismą, jei iškiltų tokia būtinybė.
Vokietija nėra tokia tikra. Praėjusį mėnesį užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock pareiškė, kad yra maža tikimybė, jog artimiausiu metu derybos baigsis tokiu būdu. Ji teigė, kad derybas su V.Putinu buvo mėginta vesti daugelį metų.
„Atsakymas į tai buvo toks, kad jis atsivedė 100 000 karių“, – pabrėžė ji.
Lėta kontrpuolimo pažanga turėtų priversti Vakarus ne mažinti, o didinti paramą, žiniasklaidos grupei „Sky News“ sakė Kyjive įsikūrusio Transatlantinio dialogo centro prezidentas Maksimas Skripčenka.
M.Skripčenka: Iki šiol Ukraina buvo ginkluojama, kad užtikrintų šalies išlikimą. Atėjo laikas apginkluoti Ukrainą pergalei.
„Ukrainos Vakarų partneriai turi pagrindo tikėtis, kad per pastaruosius pusantrų metų suteikta didelė karinė pagalba atsipirks“, – pažymėjo ekspertas.
„Tačiau tai niekam nesuteikia teisės spausti Ukrainą pasiduoti. Priešingai, Ukrainos pažangos trūkumas per pastaruosius du mėnesius turėtų būti perspėjimas Vakarų lyderiams.“
Jo įsitikinimu, bet koks mėginimas atsisakyti Ukrainos teritorijos ar priversti šalį sudaryti kompromisinę taiką būtų aukščiausio lygio moralinė ir strateginė nesėkmė, po kurios kolektyviniai Vakarai sunkiai atsigautų.
„Iki šiol Ukraina buvo ginkluota, kad užtikrintų šalies išlikimą. Atėjo laikas apginkluoti Ukrainą pergalei“.
Pasak „Sky News“, apklausos rodo, kad derybų idėja nėra nė iš tolo priimtina didžiajai daugumai ukrainiečių – iš dalies dėl tautinės savimonės.
Švedijos tarptautinių reikalų instituto tyrėjas Andreasas Umlandas sakė, kad šis karas išvirsta į istorijos pasikartojimą.
„Galingos pamokos iš pačios Ukrainos praeities, taip pat jos kaimynų istorijos ir dabartis moko ukrainiečius, kad Maskva negalima pasitikėti“, – teigė jis.
„Paprastai tariant, Rusijos valstybinės tradicijos imperinis siekis yra pernelyg stiprus, kad būtų galima pasiekti prasmingą ir ilgalaikį susitarimą“, – pridūrė žinovas.
Jis aiškino, kad nors dauguma komentatorių invaziją laiko asmeninių Vladimiro Putino įtūžimų vaisiumi, ji įsilieja į platesnį geopolitinį naratyvą.
Iš tikrųjų šis karas, anot A.Umlando, yra „naujausias tradicinių ir hibridinių karinių užkariavimų, kurių Rusija ėmėsi per šimtmečius, įsikūnijimas“.
Tačiau tarptautiniai susitikimai Kopenhagoje ir Džidoje rodo, kad yra šiokia tokia prošvaistė kovas nutraukti derybomis.
Korporacijos „RAND“ vyresnysis politologas Samuelis Charapas pabrėžė, kad Vakarai turėtų imtis vadovauti deryboms.
Jo teigimu, derybų susitarimas niekam neužtikrintų visiško pasitenkinimo. Tai – mažiausiai bloga išeitis ir geriausiai atitinka visų interesus.
„Galutinė padėtis, paremta paliaubomis, paliks Ukrainą – bent jau laikinai – be visos jos teritorijos“, – sakė S.Charapas.
„Tačiau šalis turėtų galimybę atsigauti ekonomiškai, o žūtys ir naikinimas baigtųsi, – dėstė ekspertas. – Pokarinė Ukraina, kuri taip pat klestėtų ir būtų demokratiška, o Vakarai būtų tvirtai įsipareigoję užtikrinti jos saugumą, būtų tikra strateginė pergalė.“