– Neseniai pristatėte tyrimą, kuriame paneigėte mitus apie Baltarusijos ir Rusijos santykius. Kokių mitų pastebėjote kalbant apie dabartinius įvykius Baltarusijoje?
– Šį rytą (Konstantino Kalinausko konferencijoje – red.) Arkadijus Moshesas teisingai priminė, kad mitas, jog Lukašenka kada nors galėjo demokratizuotis.
Galbūt buvo neteisinga besąlygiškai kalbėtis su vyriausybe, kuri daro tiek mažai, kad įgyvendintų savo įsipareigojimus reformų klausimais. O dabar, žvelgiant į šiuos labai rimtus žmogaus teisių pažeidimus, suprantame, su kuo turime reikalų. Ir per šiuos metus turbūt buvo prarasta daug laiko kalbantis (su režimu – red.), kai kitoks būdas galbūt būtų buvęs naudingesnis.
– Dabartinė situacija atrodo kaip aklavietė. Ko reikia, kad protestuotojams pasisektų?
– Manau, kad jiems pakankamai gerai sekasi. Pirmiausia dėl to, kad jie, sugebėjo išlikti taikūs. Nepaisant smurto, kurį jie patyrė, nemačiau jokios smurtinės protestų radikalizacijos. Smurto nebuvimas garantavo, bent jau pastarąją savaitę, kad valdžia taip pat neatsakė smurtu. Žinoma, nepaisant žmogaus teisių pažeidimų izoliatoriuose prieš tuos, kurie dar nebuvo išlaisvinti.
Jei iš protestuotojų pusės būtų kraujo praliejimas ar būtų bandoma jėga užimti Prezidentūrą, esu tikra, kad Rusijos karinės pajėgos būtų taip pat įsikišusios. Tai būtų išprovokavę smurtinę eskalaciją ne tik Baltarusijoje, bet ir galimai regione.
– Kas šioje situacijoje galėtų tapti lūžio tašku? Silovikai turėtų stoti į protestuotojų pusę?
– Abejoju, kad tai gali nutikti, tačiau palaukime ir pažiūrėkime – šioje revoliucijoje jau matėme tiek daug siurprizų. Daugiau vilties dėčiau į biurokratiniame aparate esančius žmones, kurie yra orientuoti į reformas.
Jie galėtų gauti kažkokių garantijų išlaikyti darbus naujoje Baltarusijoje, nes profesionalų reikės bet kokioje srityje, atliekant bet kokius vyriausybės veiksmus.
Manau, kad daugybėje ministerijų, valstybinių įmonių, mokyklų yra daug žmonių, nusivylusių 26-iais metais lukašizmo, žmonių, pasiryžusių dalyvauti šiame judėjime. Jie tiesiog bijo – ir galima tai suprasti – eiti protestuoti ar rizikuoti prarasti darbą dezertyruojant.
Tačiau galiausiai jie nėra kvaili ir puikiai mato, kad Baltarusijai reikia reformų, kad žmogaus teisių pažeidimai ir represijos, vykdytos pastarąsias dvi savaites, yra absoliučiai nepriimtinos. Jie mato, kad daugumos baltarusių balsus pavogė Centrinė rinkimų komisija, kuri norėjo išlikti lojali Lukašenkai.
Dedu viltis į sąžiningus žmones administracijoje, kurie pamatys, kad turi ateitį ir tolerantiškoje Baltarusijoje, kad Lukašenkos valdymas nebeturi ateities.
Užtrukęs sankcijų skyrimas
– Cichanouskajos komandos narė Maryja Kalesnikava sakė, kad ES sankcijoms dar gali būti per anksti, nes tai esą pakenktų dialogui visuomenėje. Ar sutiktumėte su tokiu vertinimu?
– ES, Vakarų sankcijų pagrindinis tikslas – kad tie, kurie yra kalti, išsivalytų sąžinę, parodytų, kad remia Baltarusijos žmonių reikalavimus, protestuoja prieš smurtą ir nesąžiningus Lukašenkos būdus išsilaikyti valdžioje manipuliuojant rinkimais bei pasitelkiant milicijos smurtą.
Šiuo metu kalbama apie tikslines sankcijas individams, bijau, kad jų įgyvendinimas – turto įšaldymas, kelionių draudimas – greičiausiai prasidėtų tik spalį ar spalio viduryje.
Tai palieka laiko pabandyti užmegzti dialogą, susėsti prie apskrito stalo su tais, kurie nusiteikę dialogui. Tačiau daug tokių žmonių nematau, ypač artimiausiuose Lukašenkos sluoksniuose. Nebent kažkokiose ministerijose, bet kiek autonomijos jie turi?
Jei Lukašenkos sistema žlugtų – negalima atmesti tokios galimybės, 5-6 savaitės taip pat yra pakankamas laikotarpis sankcijų sąrašuose esantiems žmonėms pasprukti.
Kol sankcijos kabo ore, tačiau dar nėra skirtos, žmonės, ypač iš aukščiausių valdžios ešelonų, kurie turi interesų ES, banko sąskaitų Vakarų šalyse, kurių vaikai studijuoja Vakaruose, turi galimybę perkelti viską, ką turi, ir rasti saugų prieglobstį kur nors kitur – Rusijoje, JAE. Ir tuomet jau nebebūtų galima į juos taikytis sankcijomis. Ir ypač žmogaus teisių pažeidėjai nebegalėtų stoti prieš tarptautinį teisingumą.
– Ar JAV turi kokių nors svertų derybose su Lukašenkos režimu?
– Neįsivaizduoju, patarčiau paklausti amerikiečių ar JAV politikos specialistų, nes, kaip žinote, JAV pasitraukė JT Žmogaus teisių tarybos. Todėl nelabai galiu girdėti jų balsą, ypač šioje srityje.
Iššūkis – susitarti
– Jei Baltarusija taps demokratiška, kokie iššūkiai jos laukia?
– Matau du iššūkius. Pirmasis – susitarti, rasti konsensusą. Nors baltarusiai buvo užspausti, pilietinė visuomenė šalyje yra įvairialypė, joje yra pačių įvairiausių nuomonių, potencialių politinių partijų – nuo kairės iki dešinės, nacionalistų, konservatorių ir t.t. Ir visi žmonės pirmoje pereinamojo laikotarpio fazėje turės susitarti.
Jie dabar sutaria dėl esminių dalykų – organizuoti naujus rinkimus, greičiausiai parlamento, galbūt savivaldos, sukurti sistemą, kuri leis rengti prezidento rinkimus.
Toliau susitarti gali būti sudėtinga, nes nėra identifikuojamo lyderio. Be to, koordinuoti yra viena, o priimti efektyvius ir žmonių valiai atstovaujančius sprendimus – itin sudėtinga.
Šalies gali laukti dar vienas iššūkis. Baltarusija, mano požiūriu, nebuvo visiškai desovietizuota, šis procesas prasideda dabar. Numanau, kad lietuviai labai gerai prisimena dešimtajame dešimtmetyje kilusius iššūkius įgyvendinant struktūrines reformas.
Tam Baltarusijai reikės tarptautinės bendruomenės paramos. Tačiau ne nurodyti jai kryptį – baltarusiai geriausiai ją žino patys, tuomet jie jau turės jų valiai atstovaujančią vyriausybę. Bet reikia prisiminti, kad tos struktūrinės reformos yra skausmingos, jos tęsis kelis metus, jei ne dešimtmečius. Linkiu jiems sėkmės.
– Koks įvykių Baltarusijoje scenarijus jums atrodo labiausiai tikėtinas artimiausiomis savaitėmis?
– Tai – pernelyg sudėtingas klausimas, tačiau kasdien darausi vis labiau optimistė.
Mano mandato ir toliau reikės ginant bei skatinant žmogaus teises, įskaitant pereinamuoju laikotarpiu.
Tikiuosi, kad iki metų pabaigos atsiras kažkas, kas atsilieps į mano kreipimąsi ir atsiųs kvietimą aplankyti Baltarusiją, šioje pozicijoje (JT specialioji pranešėja – red.) praleidus dvejus metus. Prieš tai joje šešerius metus dirbęs asmuo taip pat nebuvo įleistas į šalį.
Jei valdžia pakeis požiūrį, tai bus itin teigiamas progresas. Jei tam reikia pokyčių vyriausybėje, tuomet juos tik sveikinčiau. Tikiu, kad JT ir specialieji pranešėjai gali padėti baltarusiams pasivyti reformas, kurios buvo atidėtos per ilgai.
