Vos keletas dalykų Italijoje yra šventesni nei maistas, rašo JAV žurnalo „Foreign Policy“ interneto svetainė.
Kai lapkričio 17 dieną popiežius Pranciškus Romos neturtinguosius pakvietė į pietus, žiniasklaidos dėmesį labiau patraukė ne pats šis gestas, o meniu.
Tarp dešiniųjų nepopuliarų pontifiką konservatyvi žiniasklaida užsipuolė, nes kviestinių pietų metu patiekta lazanija buvo pagaminta be kiaulienos.
Tarp į pietus su Pranciškumi pakviestų svečių buvo musulmonų, tad Vatikanas pasirūpino iš halal produktų (neprieštaraujančių islamo įstatymams) pagamintu maistu.
Italijos dešinieji tai priėmė kaip dvigubą įžeidimą: popiežius ne tik parodė atjautą imigrantams, bet tai esą dargi padarė iškraipydamas tradicinį itališkos virtuvės receptą, pagal kurį gaminant lazaniją naudojama maišyta jautiena ir kiauliena.
Prisiminė Bario močiutes
Neseniai televizijoje pasirodęs kraštutinės dešinės partijos „Lyga“ lyderis M.Salvini užsipuolė Europos Sąjungą.
Jis aiškino, kad europinė direktyva, reikalaujanti maisto atsekamumo, apsunkino gyvenimą italų nonnas (močiutėms), kurios parduoda naminę pastą Pietų Italijos mieste Baryje.
„Jeigu atvyksti į Barį ir nemėgsti Šv.Mikalojaus ir focaccia, važiuok atgal į savo šalį“, – pareiškė jis, kalbėdamas apie miesto globėją ir tradicinę duoną.
Jeigu atvyksti į Barį ir nemėgsti Šv.Mikalojaus ir focaccia, važiuok atgal į savo šalį.
„Foreign Policy“ straipsnyje pabrėžiama, kad niekas nekėlė klausimo dėl focaccia.
Tačiau M.Salvini žodžiai buvo prevenciniai, kad būtų aišku – „mes neturime keisti savo tradicijų“.
Italijos civilizacijos pagrindas
Maistas Italijoje yra tapęs kultūros epicentru. Kraštutinės dešinės partijos ir jiems prijaučianti žiniasklaida pasitelkė jį kare prieš multikultūralizmą ir Europos biurokratus.
Dešiniesiems tradicinė virtuvė tapo ne tik nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu, bet ir tautinės tapatybės simboliu.
Jie tiki, kad multikultūralizmas ir politinis korektiškumas graso tam, teigiama „Foreign Policy“ interneto svetainėje publikuojamame straipsnyje.
Dešinieji ragina ginti lazaniją ir tortellini – jų originalią receptūrą, kuri numato, kad pirmajam patiekalui gaminti naudojama maišyta kiauliena ir jautiena, antrajam – kiauliena ir kumpis prosciutto.
Jie taip pat gina kalėdines prakartėles ir kryžius valstybinėse mokyklose.
Taip norima atskirti Italijos musulmonus, kurių religija neleidžia vartoti kiaulienos, nuo šalies kultūros.
Po to, kai popiežiaus Pranciškaus pietų metu buvo patiekta lazanija, pagaminta be kiaulienos, konservatyvus katalikų autorius Antonio Socci dešiniosios pakraipos laikraščio „Libero“ nuomonių skiltyje apkaltino pontifiką prisidedant prie „savižudiškos multikultūrinės ideologijos, kuri veda visko, kas yra krikščioniška ir vakarietiška, atmetimo link“.
Lazanija su kiauliena, kaip ir vynas bei sūris parmigiano reggiano, tvirtina A.Socci, yra „Italijos civilizacijos pagrindas“.
Lazanija su kiauliena, kaip ir vynas bei sūris parmigiano reggiano, yra „Italijos civilizacijos pagrindas“.
Pasak „Foreign Policy“ straipsnio, kontraversija dėl popiežiaus lazanijos nebuvo vienintelė.
Kai Bolonijos arkivyskupas Matteo Zuppi miesto globėjo dieną spalio mėnesį surengė vakarienę skurdžiai besiverčiantiems žmonėms, jis buvo užsipultas dėl panašios priežasties.
Vakarienės metu buvo patiekti tortellini. Tradiciškai šie itališki virtinukai įdaromi smulkinta kiauliena ar prosciutto.
Tačiau, kad juos galėtų valgyti musulmonai svečiai, M.Zuppi nurodė, jog dalies jų įdaras būtų iš vištienos.
Tai įsiutino M.Salvini, kuris apkaltino arkivyskupą „Italijos istorijos naikinimu“.
Tarp pasipiktinusių vištiena įdarytais tortellini – ir konservatyvaus laikraščio „Il Giornale“ redaktorius Andrea Indini. Jis parašė straipsnį „Tortellini (ir tradicijoms) apginti“.
Interviu A.Indini sakė, kad nukrypimas nuo tradicinio tortellini recepto yra pavojingas, nes tai „gali iškreipti mūsų visuomenę netgi labiau nei tai jau daro globalizacija“.
Jis ypač prieštaravo, kad originalus receptas buvo pakeistas, jog tiktų kitai kultūrai: „Idėja pakeisti tortellini, kad jie tiktų musulmonams yra kaip provokacija. Tradicija yra svarbu ir ji prasideda nuo mažų dalykų“.
Idėja pakeisti tortellini, kad jie tiktų musulmonams yra kaip provokacija.
Ginklais pavertė receptus
Kaip rašo „Foreign Policy“, nors dešinieji populistai beveik visur ragina ginti tradicijas nuo imigrantų ir globalizacijos, dėmesys maistui Italijoje yra kai kuo išskirtinis.
Tai iš dalies galima paaiškinti tuo, kad maistas turi ypatingą vietą Italijos kultūroje.
Dauguma italų, nepaisant jų politinių pažiūrų, šiurpsta nuo Havajų picos, ananasus ant jos vertindami kaip kulinarinį nusikaltimą.
Internete galima rasti italų nonnas video, kuriose jos reiškia savo šoką dėl to, kaip jų virtuvė yra iškraipoma užsienyje.
Tačiau Italijos naujienų portalo „Il Post“ politikos žurnalistas Davide Maria De Luca tiki, kad tam yra ir kitas paaiškinimas.
„Italija yra šalis, kurioje patriotiškumo lygis yra labai žemas. Todėl jie ginklais paverčia tortellini ar lazanijos receptus“, – jį cituoja „Foreign Policy“.
Italija yra šalis, kurioje patriotiškumo lygis yra labai žemas. Todėl jie ginklais paverčia tortellini ar lazanijos receptus.
Lygiai taip, kaip maistas kovai prieš musulmonų imigrantus buvo pasitelktas Prancūzijoje.
Kraštutinės dešinės Marine Le Pen partija agitavo prieš kebabines, o nacionalistinis judėjimas „Les Identitaires“ organizavo festivalius, skirtus plonai prancūziškai dešrai saucisson ir raudonajam vynui.
„Taip polentai, ne – kuskusui“
Kaip teigiama, „Foreign Policy“ interneto svetainėje skelbiamoje publikacijoje, vadinamoji maisto purizmo retorika Italijos kraštutinių dešiniųjų lūpose pradėjo skambėti vėlyvaisiais 90-aisiais.
Ji prasidėjo su pirmąja didele imigracijos iš Šiaurės Afrikos banga ir „Lygos“ kilimu.
Tuo metu ši turtingoje šalies šiaurėje įsikūrusi partija buvo separatistinė (tada ji vadinosi „Šiaurės lyga“), bet kartu ir nusiteikusi prieš imigraciją.
Jungdama šiuos du dalykus ji iškėlė šūkį: „Taip polentai, ne – kuskusui“ (polenta yra populiari Šiaurės Italijos Alpėse).
Jungdama šiuos du dalykus ji iškėlė šūkį: „Taip polentai, ne – kuskusui“ .
Tačiau tik pastaraisiais metais vadinamasis maisto suverenitetas tapo svarbia politine tema.
2017 metais, rašo „Foreign Policy“, dešinioji Triesto miesto valdžia siekdama „apginti mūsų tradicijas“ uždraudė „etninį“ maistą valstybinių mokyklų valgyklose.
2018 metais konservatyvus Genujos meras uždraudė atidaryti tarptautinius restoranus kai kuriose gatvėse miesto centre. Taip pat – „europietiškų tradicijų vardan“.
Keliais metais anksčiau Prancūzijos Bezjė miesto meras Robertas Menardas paskelbė, kad neleis atidaryti naujų kebabinių, nes jos „neturi nieko bendra su mūsų kultūra“.
Arabiška įtaka italų virtuvei
Italijos dešinieji pabrėžia tradicinio maisto svarbą tarsi jis būtų kažkas, kas nesikeitė per visą istoriją ir toliau turi nesikeisti.
Vis dėlto, kaip nurodoma „Foreign Policy“ interneto svetainėje skelbiamame straipsnyje, itališkos virtuvės patiekalų pavadinimų kilmė dažnai yra svetima arba paveikta kitų kultūrų.
Jų receptai su laiku keitėsi.
„Visi galvoja, kad maistas, kurį jie valgo, yra tipiškas tos vietos, kur jie gyvena. Tačiau dauguma jo seniau atkeliavo iš svetur, – sako Genujos universiteto atropologas Marco Aime. – Pavyzdžiui, spaghetti yra kiniškos kilmės, pomidorai atkeliavo iš Amerikos“.
Polenta, tokia brangi „Lygai“, yra smulkintos kukurūzų, taip pat atkeliavusių iš Amerikos, kruopos.
Pavyzdžiui, spaghetti yra kiniškos kilmės, pomidorai atkeliavo iš Amerikos. Polenta yra smulkintos kukurūzų, taip pat atkeliavusių iš Amerikos, kruopos.
Daug sicilietiškų receptų, tarp jų – ir pastos su sardinėmis bei kuskuso (taip, yra sicilietiškas kuskusas) – arabiškos kilmės.
Musulmonai dominavo saloje IX amžiuje. Šerbetas Italiją irgi pasiekė iš arabų kraštų, sakoma „Foreign Policy“ straipsnyje.
Bolonijos universiteto maisto istorikas Massimo Montanaris teigė, kad „kiekviena tradicija yra laikina ir gimsta iš praeities naujovių“.
Tarkime, tortellini atsirado Viduramžiais ir iki XIX amžiaus juos buvo įprasta įdaryti vištiena, kalakutiena.
Tariama „tik kiaulienos taisyklė“ gaminant tortellini atsirado vėliau – kiauliena buvo pigesnė, pastą buvo galima įdaryti įdaru iš mėsos atraižų.
Tariama „tik kiaulienos taisyklė“ gaminant tortellini atsirado vėliau – kiauliena buvo pigesnė, pastą buvo galima įdaryti įdaru iš mėsos atraižų.
Kulinarinė nostalgija
Italijos dešiniajame diskurse įsivyravo mintis, kad šalies kulinarinė tradicija yra nekintanti ir todėl turėtų būti apsaugota nuo pašalinės įtakos ir pokyčių.
Niujorko universiteto maisto studijų profesorius Fabio Parasecoli tai vadina gastropopulizmu, sakoma „Foreign Policy“ interneto svetainės straipsnyje.
Maistas, anot F.Parasecoli, tapo dalyku, apibūdinančiu tautinę tapatybę, ir tuo, su kuo visi gali save susieti.
Niujorko universiteto profesoriaus teigimu, gastropopulizmas kilo kairėje, iš tokių judėjimų, kaip „Slow Food“ (lėtas maistas), kur kairieji intelektualai pradėjo gaivinti vietos maisto kultūrą.
Politikos žurnalistas D.M.De Luca pastebi, kad kulinarinė nostalgija ypač apėmusi Šiaurės Rytų Italiją, „Lygos“ forpostą.
„Anksčiau vienu Italijos ekonomikos variklių buvusi Veneto provincija dabar susiduria su tuo, kad jaunimas išvažiuoja į Milaną ar užsienį“, – pasakoja jis.
Tokioje aplinkoje maistas tapo guodžiančia tradicija, kuria galima remtis.
Tokioje aplinkoje maistas tapo guodžiančia tradicija, kuria galima remtis.
„Foreign Policy“ publikacijoje pastebima, kad toks maisto, kaip tradicijos, fetišavimas kelia klausimą: kas tokioje šalyje, kaip Italija, nusprendžia: kas yra tradicija, o kas – ne?
Juk per 3 tūkstančių metų istoriją Apeninų pusiasalis patyrė daug įvairių įtakų ir invazijų.
Pirmiausia finikiečių iš Levanto, tada – romėnų, su kulinarinėmis įtakomis iš visos didžiulės imperijos.
Kai ji žlugo, germanų gentys ir arabai veržėsi į skirtingas pusiasalio dalis, kol galiausiai jis buvo kolonizuotas Austrijos imperijos ir Ispanijos karalystės.
Su arabais atkeliavo kuskusas ir šerbetas; austrai pristatė šnicelį, kuris Italijoje vadinamas cotoletta alla Milanese; garsusis Modikos šokoladas – Ispanijos dominavimo laikų produktas.
Su arabais atkeliavo kuskusas ir šerbetas; austrai pristatė šnicelį; garsusis Modikos šokoladas – Ispanijos dominavimo laikų produktas.
Galiausiai „Foreign Policy“ primena, kad Italija buvo suvienyta XIX amžiaus pabaigoje valdant prancūzakalbiam karaliui.
