Padidintas gynybos biudžetas iš tikrųjų sustiprins saugumą tik tuo atveju, jei šalių narių vyriausybės įveiks savo nenorą ginkluotę ir kitą karinę įrangą pirkti iš užsienio tiekėjų bei bendradarbiauti tarptautiniuose projektuose, net jei tai reiškia, kad nukentės savos pramonės.
„Mes, kompanijos, nutiesėme kelią tarptautinei kooperacijai, – neseniai susitikime už uždarų durų Vokietijos parlamentarams sakė aukšto rango pramonės atstovas. – Dabar mums reikia vyriausybių ir ES paramos, antraip nieko nepasieksime.“
Ginčas, ar Europos šalys turėtų daugiau lėšų skirti gynybai, jau išspręstas – laimėjo pasisakantieji už biudžetų didinimą.
Po 2014-aisiais Rusijos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos, karinės intervencijos Rytų Ukrainoje ir nuožmaus Maskvos elgesio kitose šalyse Europos vyriausybės pradėjo nerimauti dėl savo pačių saugumo.
Daugybės šalių lyderius didinti gynybai skirtus biudžetus paskatino D.Trumpo reikalavimai, kad Europa turi pati daugiau išleisti gynybai, o ne tikėtis, jog JAV, kaip NATO narė, apgins Senąjį žemyną. Jiems nerimą sukėlė ir dviprasmiškos Baltųjų rūmo vadovo žinutės apie šalies įsipareigojimus Aljansui.
N.Tocci: „Nepakankamas saugumas vėl tapo vienu pagrindinių europiečių rūpesčių.“
Kai 2016-aisiais Jungtinė Karalystė (JK) nubalsavo už pasitraukimą iš ES, viena pagrindinių glaudesnio Bendrijos bendradarbiavimo gynybos srityje priešininkių buvo nustumta į paraštes.
„Nepakankamas saugumas vėl tapo vienu pagrindinių europiečių rūpesčių“, – sakė Nathalie Tocci, specialioji ES užsienio politikos vadovės Federicos Mogherini patarėja.
„Tai, kas buvo labiausiai ginčytina, sunkiausia ir mažiausiai mobili Europos integracijos dalis, dabar tapo daugiausia žadančia“, – teigė N.Tocci, 2016-ųjų F.Mogherini užsienio politikos ir saugumo pasiūlymo Europos karinės autonomijos srityje autorė.
Šią savaitę Briuselyje vykusiame viršūnių susitikime ES lyderiai patvirtino Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (angl. Permanent Structured Cooperation – PESCO) iniciatyvą. Ja remiantis, 25 šalys narės nuo kitų metų vykdys keletą bendrų projektų.
Kiek anksčiau šiemet Briuselis motyvavo šalis bendradarbiauti gynybos srityje įsteigdamas Europos gynybos fondą, leidžiantį su gynyba susijusiems pirkimams kas metus skirti po 5,5 mlrd. eurų.
Kiek anksčiau šiemet Briuselis motyvavo šalis bendradarbiauti gynybos srityje įsteigdamas Europos gynybos fondą, leidžiantį su gynyba susijusiems pirkimams kas metus skirti po 5,5 mlrd. eurų.
Akivaizdu, kad tai – pirmas kartas, kai ES gynybai skiria pakankamai didelę pinigų sumą. Šią savaitę ES ministrai uždegė žalią šviesą vienam fondo aspektui – Europos gynybos pramoninio vystymo programai, skirtai paskatinti skirtingų šalių kompanijų bendradarbiavimą.
Be to, stambūs pirkimų projektai jau pradėti įgyvendinti.
Praeitais metais Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos vyriausybės įpareigojo „Airbus“, Prancūzijos „Dassault Aviation“ ir Italijos „Leonardo“ vystyti modernią kovinę bepilotę skraidyklę. Oficialiai ji vadinasi „MALE RPAS“, tačiau buvo praminta „Eurodrone“.
Be to, šią liepą Prancūzija ir Vokietija atskleidė planus kurti Europos naikintuvą.
Sparčiai augančios išlaidos
Pastaruosius du dešimtmečius Europos gynybos biudžetas dažnai buvo nekeičiamas arba apkarpomas. Vis dėlto praeitais metais situacija pasikeitė. 2016-aisiais Vakarų Europoje karinėms reikmėms skirtos lėšos išsaugo 2,6 proc., Vidurio Europoje augimas siekė 2,4 proc.
A.Fleurant: „Yra požymių, kad Europoje reikšmingai padidės išlaidos (karinei – red.) įrangai.“
Tai – dar ne pabaiga.
„Yra požymių, kad Europoje reikšmingai padidės išlaidos (karinei – red.) įrangai“, – teigė Aude Fleurant, SIPRI ginklų ir karinių išlaidų programos direktorė.
Vokietijos gynybos ministerijos skaičiavimais, 2020-aisiais Vokietija įrangai išleis 53 proc. daugiau nei 2016-aisiais.
Praeitą mėnesį konsultacijų firmos „McKinsey“ paviešintoje ataskaitoje teigiama, kad jei visos 28 dabartinės ES narės ir NATO sąjungininkė Norvegija gynybos išlaidas padidins iki Aljanso rekomenduojamų 2 proc. BVP, nuo 2024-ųjų per metus atsiras papildomi 97 mlrd. eurų gynybai.
Bendroje „McKinsey“ ir Miuncheno saugumo konferencijos ataskaitoje rekomenduojama, kad penktadalis šios sumos – 19 mlrd. eurų – būtų skirtas karinei įrangai įsigyti.
Nors idėja, kad iki 2024-ųjų visos ES narės gynybai skirs po 2 proc., nėra labai realistiška, beveik neabejojama, jog artimiausiais metais įrangai skirtos lėšos bus gerokai padidintos.
Dalis pinigų bus skirta užkamšyti dabartines spragas, pavyzdžiui, sustiprinti kuro papildymo ore pajėgumus. Vis dėlto analitikai siūlo, kad nemaža dalis lėšų turėtų būti skirta karinių pajėgų skaitmenizacijai, pavyzdžiui, programinės įrangos atnaujinimui.
Investicijų į gynybą didinimui pritaria visas politinis spektras – net Vokietijos Žaliųjų partija, išaugusi iš aštuntajame dešimtmetyje įkurto pacifistinio judėjimo.
T.Lindneris: „Mano didžiausias rūpestis yra tas, kad ateinančius porą metų investuosime daugybę pinigų, tačiau po dešimtmečio sąlygos bus tokios pat prastos kaip ir dabar, tačiau su didesne ir brangesne kariuomene.“
Partijai priklausantis Vokietijos parlamento narys Tobias Lindneris sakė, kad nė nekyla klausimas, ar reikia atnaujinti pasenusią Vokietijos karinių pajėgų, vadinamų „Bundeswehr“, techniką, kai kuriais atvejais menančią dar aštuntąjį dešimtmetį. Vis dėlto jis įspėja, kad vien skirti daugiau pinigų – neužtenka.
„Labiausiai man nerimą kelia tai, kad ateinančius porą metų investuosime daugybę pinigų, tačiau po dešimtmečio sąlygos bus tokios pat prastos kaip ir dabar, tačiau su didesne ir brangesne kariuomene“, – mano T.Lindneris.
„Būtina kariuomenei ne tik suteikti reikalingą įrangą, bet ir svarstyti, ką „Bundeswehr“ reikia šiandien padaryti pačiai ir ką galėtumėme padaryti Europos lygiu, – sakė T.Lindneris. – Pirkimų programos turi būti efektyvesnės nei praeityje.“
Lengva pasakyti – sunku padaryti.
Šį vasarį „ McKinsey“ paviešintoje ataskaitoje teigiama, kad Europa karinei įrangai galėtų sutaupyti trečdalį tuo atveju, jei vyriausybės susivienytų ir koordinuotų investicijas bei ginklus pirktų iš mažiau tiekėjų.
Toks argumentas – ne naujiena. Vis dėlto kelią efektyvumui dažnai užkerta nacionalinė politika.
„Žmonės tą patį kalbėjo prieš 20–30 metų, – sakė pirkimų ekspertas Moritzas Weiß, dėstantis tarptautinius santykius Miuncheno universitete. – Tačiau kai ateina laikas veikti, Prancūzija nori pirkti prancūzišką įrangą, o vokiečiai – vokišką.“
Kadangi vyriausybės dažnai yra vieninteliai klientai, vykdantys stambius karinius užsakymus, nustatant sąlygas, jos turi svarų žodį.
„Tarkime, kad šalis bendram projektui skiria 30 proc. finansavimo, – sakė M.Weiß. – Tuomet šalis tikisi, kad 30 proc. su projektu susijusių sutarčių teks jos kompanijoms, jog pinigai būtų ne ištraukiami iš jos ekonomikos, o išleidžiami šalies viduje.“
Klestintis protekcionizmas
ES priėmė pirkimų taisykles, padedančias užkirsti kelią tokiam protekcionizmui. Vis dėlto šalys randa būdų jas apeiti.
Anot M.Weiß, pirkimų konkursai ginklų gamintojams yra pateikiami taip, kad kompanijos iš kitų šalių, net ir juose dalyvaujančios, neturi šansų laimėti.
Anot M.Weiß, pirkimų konkursai ginklų gamintojams yra pateikiami taip, kad kompanijos iš kitų šalių, net ir juose dalyvaujančios, neturi šansų laimėti.
Be to, šalys gali sakyti, kad nacionalinio saugumo interesai neleidžia joms rengti viešų konkursų.
„Dauguma ankstesnių Europos pirkimų programų neturi sėkmės istorijų“, – teigė T.Lindneris ir primena „A400M“ karinio lėktuvo gamybą. 2003-iaisiais prasidėjusį projektą temdė įvairios problemos, o viena pagrindinių gamintojų kompanija „Airbus“ dėl jų kaltino politinį kišimąsi.
Iš pradžių ES turbinų variklių gamybai pasirinko specialistą iš Kanados, tačiau lėktuvus perkančios tautos darė spaudimą bendradarbiauti su Europos konsorciumu. Procese prasidėjo nuolatinės kliūtys.
„Mūsų kooperacija galiausiai nelemia pigesnio ar sėkmingesnio rezultato“, – sakė T.Lindneris ir pridūrė, kad „ateityje reikės kelti klausimą, kaip galėtumėme padaryti ką nors tikrai reikšmingo Europos lygiu“.
Ekspertai mano, kad Europos gynybos rinka turėtų būti racionalizuota, šalys turi atsitraukti nuo sektorių, kuriuose kitos valstybės turi konkurencinį pranašumą.
Kai kurie analitikai siūlo, kad, pavyzdžiui, Prancūzija šarvuočių gamybą perleistų Vokietijai, turinčiai garsų gamintoją „Rheinmetall“. Savo ruožtu Prancūzija Vokietijai galėtų tiekti laivus.
Vidurio Europos pareigūnai ir pramonė baiminasi, kad jų firmos pralaimės didesniems konkurentams iš Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar Švedijos.
Vis dėlto tai reikštų, kad kiekviena šalis praranda dalį savo gynybos pramonės bazės ir labai priklauso nuo kitų tautų. Tai nelengva padaryti net artimoms sąjungininkėms, nepaisant jų lyderių kalbų apie glaudžią gynybos integraciją.
Vakarų tautų ir didžiųjų ginklų kompanijų siūlomas efektyvumo gerinimas kelia nerimą Vidurio Europai. Šių šalių pareigūnai ir pramonė baiminasi, kad jų firmos pralaimės didesniems konkurentams iš Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar Švedijos.
Lenkijos gynybos viceministras Tomaszas Szatkowskis sakė, kad pirkimai „turėtų atnešti naudos visoms suinteresuotoms šalims, skatinti augimą ir visoje ES kurti darbo vietas“.
Tačiau toks argumentas nepakeis didžiųjų pramonės žaidėjų nuomonės.
„Negali pasiekti meistriškumo be darvinizmo“, – Vokietijos įstatymų leidėjams sakė aukšto rango industrijos atstovas.
