„Užkulisinis susitarimas ir kandidatai, tinkantys tik Vokietijai, Prancūzijai ir Ispanijai. Tai nėra permainos, kurios buvo žadamos Europos rinkėjams. Europos Parlamentas neturėtų su tuo susitaikyti“, – antradienį piktinosi žaliųjų europarlamentaras Basas Eickhoutas.
Nepatenkinta buvo ir tų pačių žaliųjų lyderė, vokietė Ska Keller, kuri yra oficiali partijos kandidatė į EP pirmininkus: „Po kelių dienų pokalbių turime šią groteskišką apgavystę. Tai galios žaidimai, kurių Europos žmonės nenusipelnė.“
Ir iš tiesų – daug kas džiaugėsi, kai rinkėjų aktyvumas per EP rinkimus pirmą kartą per ketvirtį amžiaus perkopė 50 proc., bet dabar turi ryti karčią piliulę.
Mat ES šalių lyderiai numojo ranka į rinkėjų valią ir vadinamąjį Spitzenkandidat procesą, pagal kurį bent jau EK pirmininku turėtų būti skiriamas rinkimus laimėjusios partijos nominuotas kandidatas.
„Rinkimų rezultatai buvo aiškūs: norima permainų, norima, kad pareigūnai postus užimtų pagal sugebėjimus, o ne pagal aptakius, paslaptingus užkulisinius žaidimus.
Tai Europa, o ne „Trump Casino“ Atlantik Sityje. Juk darbo aprašymai yra, akivaizdu, ką reikia išmanyti. Ar taip skiriamas kompanijos direktorius? Komandos kapitonas? Laikraščio redaktorius?
Ar kas nors konsultavosi, ko iš tikrųjų reikia norint vadovauti Europos Komisijai, kurioje dirba 33 tūkst. žmonių? Kodėl niekas nepaskaitė vadovėlio „Užsienio politika kvaileliams“ ir nesuvokė, kad Ispanija nepripažįsta Kosovo?“ – itin vaizdžiai piktinosi vienas buvęs ES diplomatas.
Tačiau apie viską iš pradžių – kaip Ch.Micheliui seksis suvaldyti ES šalių lyderius? Kodėl iš tikrųjų keistokas J.Borrello pasirinkimas? Ir kodėl Christine Lagarde nebūtinai bus gera ECB vadovė?
Ch.Michelis – kompromisų meistras
Briuselis – ir Belgijos, ir neoficiali ES sostinė, tad gal ir nenuostabu, kad naujuoju EVT vadovu pasiūlytas būtent belgų premjeras Ch.Michelis, kuris šias pareigas iš D.Tusko turėtų perimti šių metų gruodžio 1-ąją.
Ch.Michelis taps trečiuoju nuolatiniu EVT pirmininku ir antruoju šį postą užimsiančiu belgu – 2009-2014 metais šias pareigas ėjo haiku gerbėjas Hermanas Van Rompuy.
Dalies analitikų teigimu, jis gali netikėtai tapti puikiu EVT vadovu. D.Tuskas sutinka: „Charles'is Michelis, sukaupęs patirtį kaip Belgijos premjeras, bus idealus vadovas ieškant kompromiso ir vienybės tarp šalių narių.“
Belgijos politinė sistema labai fragmentuota, tad šalis prie politinių krizių pripratusi – žinoma, kaip ir Ch.Michelis. Šis 43 metų politikas susiskaldžiusioje valstybėje vertinamas kaip šaltakraujiškas ir efektyvus kompromisų meistras – natūralu, kad to paties iš jo tikimasi ir EVT.
Jis yra vyriausiasis Louis Michelio, buvusio ES komisaro, sūnus. Louis didžiuojasi Charles'io nominavimu – jis žiniasklaidai pareiškė, kad EVT pasirinko „protingą, užsispyrusį vyrą“ ir taip „pripažino jo sugebėjimus“.
Kaip pastebi „Politico“, skandinavai, ilgai į EK pirmininkus stūmę Margrethe Vestager, o paskutinę akimirką bandę prakišti į EVT buvusį Danijos premjerą Larsą Lokke Rasmusseną, gali būti nusivylę.
Vis dėlto nusivilti labiau reikėtų net ne Ch.Micheliu, kurio pavardė kaip liberalų atstovo, regis, buvo minima visose formulėse, o Nyderlandų premjeru Marku Rutte. Anot diplomatų, jei M.Rutte būtų norėjęs, jis būtų lengvai gavęs EVT pirmininko pareigas.
Ch.Micheliui potencialus darbas EVT būtų gražus, garbingas būdas atsitraukti nuo itin painios vidaus politikos.
Beje, Ch.Michelis – tik laikinasis Belgijos premjeras. Jis dar gruodį įteikė pareiškimą dėl atsistatydinimo karaliui, kai šalyje kilo jau eilinė politinė krizė. Po gegužės rinkimų naujos vyriausybės suformuoti nepavyksta, tad Belgijoje dirba laikinoji mažumos vyriausybė.
Tad Ch.Micheliui potencialus darbas EVT būtų gražus, garbingas būdas atsitraukti nuo itin painios vidaus politikos.
Daugelį kitų Bendrijos šalių narių lyderių jis puikiai pažįsta, o su M.Rutte ir Liuksemburgo premjeru Xavieru Betteliu yra suformavęs savotišką Beniliukso trio, kuris derina pozicijas svarbiausiais klausimais, pavyzdžiui, „Brexit“.
„Michelis yra tikras europietis, esantis iš euro zonai ir Šengeno zonai priklausančios šalies. Jis yra lyderis, kuris galės prisiimti naujus formatus“, – antradienį pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Kokius formatus jis turi omenyje? Greičiausiai – kelių greičių Europos vystymą. Ch.Michelis buvo vienas pirmųjų ES lyderių, į Vidurio Europos šalių atsisakymą dalintis migrantų našta reagavęs pasiūlymu kurti „dviejų greičių“ Sąjungą, o iš tokių valstybių kaip Lenkija ir Vengrija atimti dalį teisių.
J.Borrellas – D.Trumpo ir Katalonijos kritikas
Dabartinis Ispanijos užsienio reikalų ministras Josepas Borrellas, švelniai tariant, turėtų būti laikomas keistoku kandidatu ir, jei ratifikavimo procesas bus sklandus, mįslingu ES užsienio politikos vadovu.
Visų pirma, J.Borrellas yra ispanas, o Ispanija nepripažįsta nepriklausomo Kosovo, kadangi Madridas tradiciškai kratosi bet kokių separatistinių judėjimų, taip pat, žinoma, Katalonijoje.
Ironiška tai, kad būtent Ispanijos diplomatas, pradėjęs vadovauti ES Išorės veiksmų tarnybai, būtų atsakingas už Bendrijos diplomatiją Balkanuose, pirmiausia – už ES prižiūrimą dialogą tarp Serbijos ir Kosovo.
Ar J.Borrellui pavyktų Briuselyje atstovauti nebe Ispanijos, o visos ES interesams konkrečiai Kosovo klausimu, toli gražu neaišku.
Antra, J.Borrellas nesibaido bendradarbiavimo su Rusija, kuri kišasi į Vakarų šalių rinkimų procesus ir, tarp kitko, socialiniuose tinkluose masiškai skleidė dezinformaciją apie Ispanijoje 2017-ųjų pabaigoje kilusią konstitucinę krizę dėl Katalonijos separatistų ambicijų paskelbti regiono nepriklausomybę.
Taip, šių metų pabaigoje Maskva įsiuto, kai J.Borrellas pavadino Rusiją „sena priešininke“, ir net išsikvietė Ispanijos ambasadorių.
Tačiau kalbėti viena, o daryti – visai kas kita. Mat pernai lapkritį kai kurias ES šalis, ypač arčiau Rusijos ir jos agresijos esančioje rytinėje bloko dalyje, pritrenkė naujiena, kad Ispanija ir Rusija susitarė įsteigti bendrą kibernetinio saugumo grupę.
J.Borrellas aktyviai pasisako krizės Venesueloje klausimu ir neslepia kritikos JAV prezidentui Donaldui Trumpui.
Tokia institucija esą turėtų neleisti blogėti dvišaliams diplomatiniams santykiams. Teisybės dėlei, Madridas 2017-aisiais buvo pasipiktinęs iš Rusijos veikusių trolių pastangomis destabilizuoti situaciją Ispanijoje, bet ar tikrai būtent su Kremliumi reikėtų bendradarbiauti kibernetinio saugumo srityje?
72-ejų J.Borrellas 2004-2007 metais jau yra dirbęs EP pirmininku ir garsėja nesugebėjimu patylėti – jam būdingi gana nediplomatiški retoriniai proveržiai.
Jis aktyviai pasisako krizės Venesueloje klausimu ir neslepia kritikos JAV prezidentui Donaldui Trumpui. Diplomatas laikomas itin proeuropietišku, o D.Trumpą vadina „kaubojumi“.
D.M.Sassoli – kairiųjų pasirinkimas
Naujuoju EP pirmininku trečiadienį išrinktas italas socialistas Davidas-Maria Sassoli dar prieš kelias dienas nė nebuvo minimas tarp kandidatų, tačiau nuskynė pergalę EVT rekomendacijų dėka.
Visgi ne viskas taip paprasta. EVT buvo nutarę bent pabandyti atsižvelgti į geografinį balansą ir ėmę minėti Sergejaus Staniševo, bulgaro ekskomunisto, pavardę. Bet S.Staniševas oficialiai nepareiškė noro kandidatuoti į EP pirmininkus, tad socialistai nominavo D.M.Sassoli.
Pats S.Staniševas, dėl kurio, kaip kalbama, buvo suabejoję Baltijos šalių atstovai, „Politico“ teigė pats paprašęs Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos vadovo Iratxe Garcios nekelti jo kandidatūros.
„Manau, kad mano kaip Europos socialistų partijos pirmininko darbas padės sustiprinti mūsų politinę šeimą“, – aptakiai tvirtino bulgaras, kurio kandidatūrą rėmė ir Bulgarijos premjeras Boiko Borisovas.
K.Szymanskis: „Kai ES praleidome jau 15 metų, geografija nėra vienintelis faktorius. Turime daug interesų daugelyje sričių ir tai, kalbant apie pagrindinius postus, yra svarbiau nei geografija.“
Tuo metu D.M.Sassoli, buvęs žurnalistas, Europos mastu nėra gerai žinomas, nors tėvynėje reputaciją turi. Dar prieš trečiadienio balsavimą EP jis teigė: „Nusprendžiau kandidatuoti, nes Europa sustiprės tik turėdama parlamentą, kuris vaidins svarbesnį vaidmenį.“
Kita vertus, geografinio balanso pagrindinėse ES institucijose nebeliko. EP pirmininkaus italas, EK, jei ratifikavimo procedūra po dviejų savaičių bus sklandi, – vokietė, diplomatiniam korpusui vadovaus ispanas, o EVT – belgas. Visi šie pareigūnai – vadinamosios senosios Europos atstovai.
Tiesa, bent jau Lenkijos Europos reikalų ministras Konradas Szymanskis problemos nemato.
„Kai ES praleidome jau 15 metų, geografija nėra vienintelis faktorius. Turime daug interesų daugelyje sričių ir tai, kalbant apie pagrindinius postus, yra svarbiau nei geografija“, – teigė K.Szymanskis.
Kita vertus, Lietuvos vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis išreiškė apgailestavimą, kad Vidurio ir Rytų Europos politikui po kelias dienas trukusių derybų neatiteko svarbus ES postas.
-
ES lyderiai sutarė dėl kandidatų į aukščiausius ES postus, EK pirmininke išrinkta U.von der Leyen
-
EK pirmininke išrinkta Vokietijos gynybos ministrė – „visada buvusi Lietuvos pusėje“
-
Išrinkta EK pirmininkė U.von der Leyen – kas ji?
-
Europos Parlamentas išsirinko naująjį pirmininką
-
Premjeras apgailestauja, kad Rytų Europos politikui neatiteko svarbus ES postas
