Bylą prieš Vokietiją pradėjo Naime Dogan, kuriai praėjusį sausį Vokietijos ambasada Ankaroje neišdavė leidimo apsigyventi pas savo vyrą, kuris jau 15 metų yra Vokietijos pilietis.
Vizos prašymas buvo atmestas pagal 2007 metų šeimų susijungimo tvarkos reikalavimą, pagal kurį turko sutuoktinis, norintis gauti leidimą gyventi Vokietijoje, privalo sugebėti bendrauti vokiškai bent jau bendriausiomis frazėmis.
Tačiau Europos Teisingumo Teismas išaiškino, kad tokia tvarka prieštarauja ES ir Turkijos aštuntajame dešimtmetyje pasirašytai asociacijos sutarčiai, „neleidžiančiai įvesti naujų įsikūrimo laisvės suvaržymų“.
Tokios sąlygos buvo iškeltos, siekiant išvengti priverstinių santuokų ir skatinti turkų integraciją į visuomenę.
Tačiau Europos Teisingumo Teismas išaiškino, kad tokia tvarka prieštarauja ES ir Turkijos aštuntajame dešimtmetyje pasirašytai asociacijos sutarčiai, „neleidžiančiai įvesti naujų įsikūrimo laisvės suvaržymų“.
„Toks kalbos žinių reikalavimas apsunkina šeimų susijungimą“, sakoma teismo nutartyje, ir yra „Turkijos piliečių įsikūrimo laisvės naujas suvaržymas“.
Teismas taip pat pridūrė, kad nors vyriausybė gali nustatyti visuomenei naudingus apribojimus – kaip 2007 metų nuostatos, kuriomis buvo siekiama paspartinti integraciją arba kovoti su priverstinėmis santuokomis – „nagrinėjamas kalbos žinių reikalavimas peržengia būtiniausių priemonių, reikalingų šiam tikslui pasiekti, ribą“.