Tačiau šios viltys neišsipildė – pontifikas europarlamentarams tiesmukai pareiškė, jog Senasis žemynas atrodo pasenęs ir išvargęs, o aplinkinis pasaulis į Europą žvelgia atsainiai, nepasitikinčiai, o kartais netgi įtariai.
Vis dėlto daugelis Europoje tikisi, jog 2015-ieji bus teigiamų pokyčių metai 28 šalių blokui ir kad padėtis pagaliau pradės gerėti.
Vis dėlto daugelis Europoje tikisi, jog 2015-ieji bus teigiamų pokyčių metai 28 šalių blokui ir kad padėtis pagaliau pradės gerėti.
Aišku, ES turi užsidegimo ir energijos, atsineštos naujos komandos, kuriai vadovauja dalykiškas Donaldas Tuskas – buvęs „Lenkijos“ demokratijos šalininkų judėjimo „Solidarumas“ aktyvistas, tapęs tos šalies ilgiausiais dirbusiu premjeru. Tikimasi, kad jis pagerins Europos Vadovų Tarybos įvaizdį, perėmęs jos pirmininko postą iš neįsimintino Hermano Van Rompuy.
Europos Komisijos, aukščiausiosios ES vykdomosios valdžios institucijos, vairą perėmė Jeanas Claude'as Junkeris, pakeitęs ilgai jai vadovavusį Jose Manuelį Barroso. J.C.Junkeris, buvęs Liuksemburgo premjeras, pareiškė, kad jo „paskutinės galimybės Komisija“ turi optimizuoti savo biurokratinį aparatą, kad taptų artimesne pusei milijardo ES piliečių.
Tačiau net geriausiai parengti planai jau pradėjo strigti, artėjant Naujiesiems metams.
Prieš dvi savaites Graikijos premjeras Antonis Samaras žadėjo, kad jo šalis „neloš“ iš savo atsigavimo po finansinės krizės. Bet Graikija, su kuria susijusios daugelis ES ekonomikos problemų, pasielgė priešingai nei kalbėjo. Pirmadienį jos parlamentas nesugebėjo patvirtinti naujo prezidento, todėl vyriausybei teko paskelbti pirmalaikius rinkimus sausio 25 dieną. Tas žingsnis gali nulemti Europos skolų krizės atsinaujinimą.
Jeigu per tuos rinkimus į valdžią ateitų kairieji, nusistatę prieš Graikijai primestas griežtas finansinio gelbėjimo sąlygas, tai gali sumažinti entuziazmą, stebėtą po gruodį vykusio ES viršūnių susitikimo, per kurį buvo įkurtas strateginis investicijų fondas, turintis išjudinti braškančias Bendrijos ekonomikas ir skatinti darbo vietų kūrimą.
Europos Sąjungai gali tekti ne planuoti šviesią ateitį, o stengtis išbristi iš besikartojančių krizių.
Europos Sąjungai gali tekti ne planuoti šviesią ateitį, o stengtis išbristi iš besikartojančių krizių.
Kita vertus, tokia padėtis Europai yra gana įprasta.
„Europa juda ne didžiuliais šuoliais. Ji juda į priekį kapanodamasi“, – sakė Gento universitete dirbantis ES ekspertas Hendrikas Vosas.
Prieš kelerius metus Graikiją krėtė tokia gili finansų krizė, jog daugelis baiminosi, kad Atėnai bus pašalinti iš eurą įsivedusių šalių klubo. Ta krizė paliko įsimintiną terminą „Grexit“ – „Graikijos išėjimas“. Tačiau H.Vosas įsitikinęs, kad ES nėra pasiruošusi radikaliam sprendimui išmesti Graikiją iš euro zonos – kaip nebuvo pasiruošusi 2012-aisiais, per krizės įkarštį.
Iš tikrųjų ketvirtadienį euro zona ketvirtadienį dar išsiplėtė, kai Lietuva tapo 19-ąją bendrąją Europos valiutą įsivedusia valstybe.
Šiais metais populiariausiu terminu gali tapti „Brexit“ – „Britanijos išėjimas“.
Šiais metais populiariausiu terminu gali tapti „Brexit“ – „Britanijos išėjimas“.
Didžioji Britanija, tebenaudojanti savo valiutą, visuomet buvo įnoringa ES partnerė, o dabar toje šalyje vis didesnį populiarumą įgyja euroskeptiškoji Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP).
Tai spaudžia premjerą Davidą Cameroną laikytis labiau prieš ES ir imigrantus nukreipto kurso, artėjant gegužę vyksiantiems nacionaliniams rinkimams. Kad išliktų valdžioje, D.Camerono konservatoriais gali susigundyti dar tvirčiau pažadėti 2017 metais surengti referendumą, kuriame būtų užduotas klausimas, ar Didžioji Britanija turėtų pasitraukti iš ES.
Kadangi Didžioji Britanija taip ir neįsivedė euro, sprendimas leisti jai išeiti būtų mažiau rizikingas negu išmesti Graikiją iš euro zonos. Tačiau Bendrija tokiu atveju prarastų didžiulę ekonomiką ir Londoną, vieną iš didžiausių pasaulyje finansų centrų. Tai būtų niokojantis smūgis ES klestėjimui ir įvaizdžiui.
Vis dėlto buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris sakė, kad Britanija atrodo „stabiliai ir su akivaizdžiu ryžtu vis labiau artėjanti“ prie pasitraukimo scenarijaus.
Kad ir kokie būtų jų nesutarimai, daugelis europiečių suvokia, kad vieningas frontas gali būti naudingas, ypač iškilus grėsmingam priešininkui – Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kurio pernai įvykdyta Ukrainai priklausančio Krymo aneksija sukėlė naują šaltąjį karą su Vakarų šalimis.
Tačiau mūsų laikai sunku pasiekti bendrą sutarimą.
ES viduje viena stovykla pasisako už griežtą atsaką į Maskvos veiksmus Ukrainos atžvilgiu, o kiti ragina laikytis tam tikro atvirumo, kuris leistų pasiekti pažangą, sprendžiant šią problemą.
„Sunku rasti vieną balsą, – pripažino H.Vosas. – Ir bijau, kad tas pats bus 2015-aisiais.“
