Tarptautinėje konferencijoje Latvijos, kuri, kaip ir kitos Baltijos šalys, 2018-aisiais mini valstybingumo šimtmetį, sostinėje Rygoje dalyvavęs A.Kasekampas – vienas žinomiausių politologų ir istorikų Estijoje.
Tiesa, pernai darbą Tartu universitete specialistas iškeitė į pareigas Toronto universitete Kanadoje. Praėjusių metų vasarą A.Kasekampas prisipažino: „Gyventi ir dirbti Estijoje nuostabu, tačiau toks pasiūlymas gaunamas kartą per visą gyvenimą.“
Aišku, A.Kasekampas nuo Estijos ir kitų Baltijos valstybių reikalų toli gražu neatitrūkęs. 2010 metais „Baltijos šalių istoriją“ anglų kalba parašęs ekspertas su 15min pasidalijo mintimis apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos pažangą ir ją stabdančius barjerus.
O paklaustas apie pernai rudenį Lietuvą sudrebinusį skandalą dėl Rūtos Vanagaitės minčių apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, neslėpė: „Pasauliui atrodo, kad jūs, lietuviai, pasielgėte baisiai.“
Nepriversi žmonių likti namuose
– Kai vasarį Lietuva minėjo valstybės atkūrimo šimtmetį, savaitraštis „The Economist“ palinkėjo mūsų šaliai „ramesnio kito šimtmečio“. Kaip istorikas, parašęs „Baltijos šalių istoriją“, ko palinkėtumėte jūs?
– Geras klausimas. Nepamirškite, kad Lietuva jau ir tūkstantmetį atšventusi (juokiasi) – bent jau Lietuvos vardas turi ilgesnę istoriją nei Estijos ar Latvijos.
„The Economist“ linki taikos – kaip galima tam nepritarti? Tuo pat metu galima prisiminti ir apie periodą Baltijos šalių istorijoje, kuris, tiesą sakant, buvo labai ilgas ir taikus, – carinės valdžios laikotarpį. Labiau turiu omenyje Latvijos ir Estijos teritorijas nuo pat Šiaurės karo iki Pirmojo pasaulinio karo.
Sovietai per okupaciją nuolat savo oficialioje istoriografijoje teigdavo, kad Baltijos regionas niekada nebuvo toks taikus kaip tuomet. Aišku, mes žinome, kad lietuviai, latviai, estai anuomet buvo baudžiauninkai ir gyveno labai vargingai, vargingiau nei anksčiau.
Tad taip, taika ir stabilumas – viskas gerai, tačiau daug kas priklauso nuo socialinių sąlygų.
Kalbant apie ateitį, žmonės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje labiausiai baiminamasi dėl demografinės situacijos. Reikia ne tik didesnio gimstamumo lygio, bet ir dabartinių emigrantų sugrįžimo.
A.Kasekampas: „Vienas svarbiausių suverenios valstybės bruožų – švietimas valstybine kalba. Tai išlaikyti labai svarbu.“
Kažkas turės dabartiniams dirbantiesiems uždirbti pensijas, o švietimo sistemos vietinėmis lietuvių, latvių ir estų kalbomis išliks.
Tendencija – pereiti prie anglų kalbos, ir būtent dėl demografinės situacijos mes Tartu universiteto Politikos mokslų fakultete taip ir pasielgėme. Estų studentų jau per mažai, todėl turime pritraukti jaunimo iš kitų šalių – šiuo metu atvyksta daug gruzinų ir ukrainiečių.
Vis dėlto vienas svarbiausių suverenios valstybės bruožų – švietimas valstybine kalba. Tai išlaikyti labai svarbu.
– Tikriausiai būtent demografinę krizę turite omenyje kaip problemą, su kuria per pastaruosius 28 metus būtų buvę galima kovoti sėkmingiau?
– Na, nemanau, kad galima sakyti būtent taip: juk žmonių nepriversi likti namuose. Gerai, kai žmonės keliauja, atranda pasaulį, įgyja įgūdžių, naujų patirčių.
Bet dar geriau, jei visa tai daroma savo tėvynės labui – kalbu apie garsius muzikus, kompozitorius, net lietuvius krepšininkus. Sportas – irgi kultūra.
Dabar aš dirbu Toronto universitete, o ten visi žino lietuvį Joną Valančiūną. Jis yra Lietuvos ambasadorius Toronte.
Iš estų klaidų buvo galima mokytis
– Jei kalbėtume apie periodą nuo 1990-ųjų, apie tuos 28-erius metus, ar kažkas net ir be demografijos galėjo būti daroma geriau?
– Turint galimybę pažvelgti į praeitį, visada lengviau pasakyti, kas buvo gerai, o kas – ne. Pavyzdžiui, reformos galėjo būti labiau subalansuotos, minkštesnės.
Vis dėlto anuomet laikas buvo labai svarbus. Visos trys Baltijos šalys, ypač Estija, norėjo kuo greičiau nusipurtyti sovietinį palikimą – tai reiškė liberalizaciją, privatizaciją. Kuo greičiau – tuo geriau.
Siekėme įrodyti, kad esame pasiruošę narystei tiek Europos Sąjungoje, tiek NATO. Tada buvo klausiančių, kodėl mes skubame. Bet dabar akivaizdu, kad skubėti reikėjo – Europa šiandien toli gražu ne tokia svetinga ir kaimyniška.
O juk galėjome būti kaip Ukraina – oligarchai, stringančios reformos. Ukrainos žmonėms dabar labai sunku, be to, jie tikrai nebeturi jokių vilčių kada nors gyventi Europos Sąjungoje ar NATO.
A.Kasekampas: „Dabar akivaizdu, kad skubėti reikėjo – Europa šiandien toli gražu ne tokia svetinga ir kaimyniška.“
Prieš ketvirtį amžiaus Lennartas Meri vis kartodavo, kad yra atsivėręs istorinių galimybių langas, kuriuo būtina pasinaudoti, kad būtina daryti viską.
Jis teigė, kad Rusija silpna. Jis buvo teisus, bet dabar Rusija jau stipresnė. Tiesa, Meri negalvojo apie Europą, o Europa šiandien pasikeitusi – ne tokia dosni ir svetinga. Tokia tad kombinacija.
Tad kas iš tiesų galėjo būti padaryta geriau? Galbūt tam tikri niuansai, bet iš esmės alternatyvos neturėjome. Mums, Baltijos šalims, labai pasisekė, kad į vietas sukrito visi reikalingi elementai.
Dabar galbūt atrodo, kad kitaip būti ir negalėjo – kad tikrai tapsime NATO ir ES nariais. Bet prieš 25 metus narystė Vakarų struktūrose atrodė kaip utopinis sapnas.
Tikslą pasiekėme tik todėl, kad greitai įvykdėme sudėtingas ir skausmingas reformas. Skausmas galbūt galėjo būti mažesnis – kas žino? Bet turime atsiminti, kad daugelis politikų ir tarnautojų irgi buvo švieži bei nepatyrę.
– 1998-aisiais dar buvau mokinys, bet atsimenu, kad Lietuvoje žmonės buvo priblokšti, kai Estiją pirmąją ir vienintelę pakvietė pradėti derybas dėl stojimo į ES. Lietuviai estams pavydi ir dabar – juk bent statistiškai estai išties gyvena geriau.
Dešinieji politikai ir aktyvistai Lietuvoje mėgsta sakyti, esą taip yra todėl, kad estai, vos atgavę nepriklausomybę, greitai atsikratė buvusios nomenklatūros, o mes išsirinkome buvusius komunistus. Sutinkate?
– Taip ir buvo – išsirinkote buvusius komunistus. Prieš tai nenorėjau garsiai to sakyti. Iš tikrųjų – tie keleri metai nulėmė labai daug, nulėmė pagrindinius skirtumus.
Aš labai gerai atsimenu dieną, kai ES priėmė sprendimą pakviesti Estiją derėtis. Ir Taline visi buvo nustebę. Dabar labai sunku įsivaizduoti, kad anuomet buvo manoma, jog NATO ar ES negalės „suvirškinti“ visų trijų Baltijos šalių iš karto.
Dabar jau žinome, kad 2004-aisiais buvo priimtas šalių dešimtukas, bet tada manyta, kad reikia veikti lėčiau ir iš pradžių pasirinkti vieną ar kitą valstybę.
Tarkime, Zbigniewas Brzezinskis sakė, kad, tarkime, Estija gali tapti pirmąja kandidate į ES, o Lietuva – pirmąja kandidate į NATO. Tokios idėjos buvo rimtai svarstomos.
Šiaip ar taip, anuomet su savo draugais Lietuvoje ir Latvijoje kalbėjau, kad nusivilti nėra ko. Alternatyva tuo metu buvo ne visų trijų Baltijos šalių pakvietimas derėtis dėl narystės ES, o nė vieno kvietimo. Tai būtų buvusi katastrofa.
Šokas buvo, bet tai buvo naudingas šokas. Estai daug investavo, kad pasiruoštų narystei ES, o lietuviai ir latviai veikė kur kas lėčiau – pakvietus Estiją derėtis jūs atsibudote ir kibote į darbus. Šokas tapo stimulu stengtis.
Kaimyniška konkurencija buvo labai naudinga visoms trims šalims. Tą patį galima pasakyti ir apie prisijungimą prie euro zonos. Tiesa, puikiai pamenu, kad Lietuva turėjo tapti pirmąja šios zonos naujoke iš Baltijos šalių, bet 2007 metais pritrūko labai nedaug.
Varžymasis buvo ir yra naudingas – biurokratai turi pasitempti, atsiranda motyvuoja. Taip, emocija – pavydas, bet toks teigiamas pavydas.
Be to, kadangi Estija buvo pirmoji, Latvija ir Lietuva galėjo mokytis iš mūsų klaidų. Mes, aišku, mokėmės iš suomių ir švedų, kurie prie ES prisijungė anksčiau.
Staiga atrado rusakalbių problemą
– Knygoje „Baltijos šalių istorija“, parašytoje 2010 metais, teigėte, kad toks terminas kaip „Baltijos šalys“ gali greitai pasenti. Rašėte, kad Estiją traukia į Šiaurę, o Lietuvą – Vidurio Europos link. Ar ir dabar manote taip pat?
– Taip, Estija kalbėjo, kokia ji šiaurietiška, ir taip pozicionavo šalį, o Lietuva daugiau kalbėjo apie Centrinės Europos komponentą. Bet dabar nebetinka ir mano mintis.
Baltijos šalys per mažos pasaulinėje ekonominėje konkurencijoje, jei kalbėtume apie verslą ir investicijas. Reiktų kalbėti apie platesnį Baltijos jūros regioną.
Formatų yra, pavyzdžiui, 5+3. Turiu omenyje Šiaurės šalis ir Baltijos šalis. Tačiau čia labiau semantinė problema: Baltijos jūros regionas per daug abstraktus. Kur sienos? O kaip Rusija? Vokietija? Lenkija?
Reikia tiesiog naujo žodžio, nes visa kita – žmonių ryšiai, verslo ryšiai – jau yra. Tik pažiūrėkime, kas valdo bankus, kas laiko regioną bendra rinka.
Vis dėlto skandinavai ir šiauriečiai labai saugo savo teigiamą įvaizdį ir nenori jo atskiesti Baltijos šalimis. Suveiktų galbūt tik idėja, kad Šiaurė plečiasi ir įtraukia vis turtingesnes Baltijos valstybes.
Su Baltijos jūros regionu problema yra dar ir tai, kad nei Lenkija, nei Vokietija negalvoja apie save kaip apie Baltijos jūros regiono valstybes – šios šalys tiesiog per didelės. Bet jei mums pavyktų įtikinti Berlyną ir Varšuvą, būtų puiku.
– Galbūt įsivaizdavimą, kad Baltijos šalis reikia vertinti individualiai, kad joms net reikia veikti atskirai, pakeitė ir įvykiai Ukrainoje? Krymo aneksija ir Rusijos grėsmė paskatino Baltijos šalis laikytis kartu ir glaudžiau nei anksčiau bendradarbiauti, ypač gynybos srityje.
– Taip, Rusijos veiksmų Ukrainoje paradoksalumas toks: saugumo aplinka mūsų regione ne tokia stabili, bet dar niekada nebuvome tokie saugūs. Kalbu ir apie NATO pajėgas, ir išlaidas gynybai.
Pati įtampa aišku, didesnė, ir reikia dėkoti tiek Rusijai, tiek JAV prezidentui Trumpui.
Kita vertus, sugrįžusi vienybė ir laikymasis kartu nebūtinai vertintinas teigiamai. Ką tik kalbėjome apie šiaurietiško įvaizdį, o dabar staiga grįžtame į devintąjį dešimtmetį. Visgi neturiu omenyje Lietuvos.
Visada pabrėžiu, kad Lietuva dažnai nesąžiningai metama į vieną krepšį su Latvija ir Estija pagal vieną aspektą. Vakariečiai apie Baltijos šalis dažniausiai žino – arba mano, kad žino – tai, jog jose esą diskriminuojami rusakalbiai. Tokia kritika Lietuvai visiškai netinka.
Rusai nediskriminuojami ir Estijoje bei Latvijoje, bet Vakaruose tikrai neretai taip manoma.
– Ar tokių požiūrių išgirdote ir Toronte?
– Nebūtinai Toronte – visur. Tariamos diskriminacijos tema labai populiari tarp studentų ir akademikų, rašančių apie Baltijos šalis.
O po Krymo aneksijos prasidėjo straipsniai su klausimais, ar dabar ateis eilė Baltijos šalims. Tad dėmesio gauname, bet ne dėl kokios nors gražios priežasties.
Svarbūs ir stereotipai – Rusija invaziją į Ukrainą grindė būtinybe ginti tėvynainius. Vakarai tuomet staiga atrado rusakalbius Latvijoje ir Estijoje bei pradėjo vadinti juos grėsme saugumui.
Atrodė, kad derantis dėl narystės ES ir NATO buvo pagaliau sugebėta sėkmingai numalšinti įtampą. Bet po įvykių Kryme pasaulis vėl atrado problemą. Vargina vėl ir vėl tai girdėti, nes akademikai apie rusakalbių integraciją Latvijoje ir Estijoje rašo jau du dešimtmečius.
Be to, mes dabar esame NATO rytinis sparnas. Tokia vieta nėra gera.
– Man skaitant visus tuos rašinius apie Baltijos valstybes kaip taikinį susidarė įspūdis, kad daugelyje kitų turinys toks pats, tik pakeistos pavardės, datos ir vietos – tokie panašūs jie buvo. Dirbate Toronte – ar supratimas apie mūsų geopolitines problemas ten, Vakaruose, padidėjęs?
– Na, jūs klausiate apie tolesnius Vakarus, apie Šiaurės Ameriką, bet galime pakalbėti ir apie vokiečius. Mes čia, Baltijos šalyse, linkę manyti, kad vokiečiai daug ko apie mus nesupranta.
A.Kasekampas: „Vokiečiai, kanadiečiai, amerikiečiai sutinka, kad Putinas elgiasi agresyviai, kišasi į rinkimus, žaloja demokratiją. Bet jų receptai dėl to, ką daryti, skirtingi.“
Iš dalies taip, bet dažnai net žmonės, kurie yra gerai informuoti, daro skirtingas išvadas.
Vokiečiai, kanadiečiai, amerikiečiai sutinka, kad Putinas elgiasi agresyviai, kišasi į rinkimus, žaloja demokratiją. Bet jų receptai dėl to, ką daryti, skirtingi.
Baltijos šalys turi patirties, kad bendraujant su Rusija svarbiausias ryžtas – elgtis kietai, nerodyti silpnumo ir laikytis principų.
Tačiau mano minėtose šalyse atsakymas neretai toks, jog su Putinu reikia palaikyti dialogą būtent todėl, kad jis toks pavojingas.
Mes žinome, kad Maskva tokius siūlymus laiko silpnumo įrodymu ir kad didesnio saugumo dialogas neatneš.
Bet klystame, jei manome, kad tos šalys nieko nesupranta. Jos tiesiog daro kitokias išvadas. Svarbi ir geografija – Rusija yra visai šalia mūsų, bet jei gyveni Madride ar Briuselyje, Kremliaus keliama grėsmė gana abstrakti.
Lietuviai patys išpūtė skandalą dėl R.Vanagaitės
– Ar jums neatrodo, kad Rusijos bet kokiose diskusijose tiesiog yra per daug – kalbant apie viską? Maskvos veiksmai prieš JAV prezidento rinkimus ir Europoje žinomi – troliai, propaganda, neaiškus finansavimas. Bet ar Rusija kuria problemas, ar ji išnaudoja problemas, kurios jau egzistuoja?
– Pats atsakėte į savo klausimą. Taip, Rusija naudoja tokią taktiką, kuri jai yra pigi, paprasta ir, svarbiausia, lengvai paneigiama.
Bet jūs teisus: per diskusijas Amerikoje Rusija kaltinama kone dėl visko ir pradėjo atrodyti labai galinga valstybė. O juk mes žinome, kokia Rusijos visuomenė ir politika iš tiesų yra: ši tauta nėra labai gerai organizuota.
Kalbant apie populizmą, jis kyla iš fundamentalių problemų visuomenėje. Rusija pasikinko vieną ar kitą judėjimą, bet sukurti kažką iš nieko labai sunku – vadinasi, yra poreikis.
Tarkime, Trumpas nelaimėjo todėl, kad jam padėjo rusai. Jis laimėjo, nes demokratai kandidate pasirinko Hillary Clinton. Tai ji pralaimėjo – pusei amerikiečių ji nepatiko.
Aišku, rusai kažkiek padėjo keliose konkrečiose apygardose, bet svarbiausia problema buvo ir išlieka susiskaldžiusi ir vis šiurkštesnė, vis agresyvesnė Amerikos vidaus politika.
Be to, panašiais dalykais užsiima ir Kinija ar Izraelis. Skirtumas toks, kad kitos žaidėjos turi konkrečius tikslus, o rusų misija – sukurti masinio nepasitikėjimo jausmą ir susilpninti Vakarų institucijas bei visuomenes.
Ši misija nebuvo tik pagalba vienam kandidatui. Rusai nė nesitikėjo, kad Trumpas nugalės – jie siekė susilpninti Hillary. Likus savaitei iki balsavimo Trumpas daug kalbėjo apie neva nesąžiningus rinkimus ir leido suprasti, kad gali nepripažinti jų rezultatų.
Man tai atrodė kaip linija, kurią stumia Rusija, bet Kremlius netrukus laimėjo Aukso puodą – Trumpo pergalę. Jos nesitikėjo nei Trumpas, nei Rusija.
– Rytų Europoje pamėgta žmones, kurie esą nėra tikri patriotai, vadinti Kremliaus agentais. Turbūt žinote apie pernykštį skandalą Lietuvoje, kai partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago biografija suabejojusi rašytoja Rūta Vanagaitė buvo pasmerkta ir – būtent – išvadinta Kremliaus agente.
Turbūt tuomet buvote Toronte, bet istoriją žinote. Leidykla taip pat atšaukė visas Vanagaitės knygas. Ar reakcija, jūsų manymu, nebuvo perdėm isteriška? Sprendimas atšaukti knygas, žinoma, buvo privatus.
– Dažnai žmonės, kurie į paviršių iškelia problemiškas temas, sulaukia daug nemalonumų. Tiesa, tendencija Baltijos šalyse vadinti asmenis Kremliaus agentais ar naudingais idiotais nėra nauja. Su socialiniais tinklais ji neturi nieko bendro ir tęsiasi jau nuo 1991-ųjų.
Yra didelis skirtumas tarp asmens, kuris nuoširdžiai analizuoja jautrias temas ir prieina prie nesmagių bei diskutuotinų išvadų... Pasakysiu taip: aišku, kad tokius skandalus pasigauna ir išpučia Kremliaus propaganda. Bet pasigautų bet kokiu atveju – pavyzdžių apstu.
Estijos diasporoje 1960 metais buvo toks rašytojas, kuris rašė apie autoritarinį Konstantino Pätso režimą tarpukariu. Autorius rašė labai kritiškai, nes ir pats buvo suimtas tuo laikotarpiu.
Estai išeiviai pasmerkė knygą ir rašytoją, kurį vadino tiek Kremliaus agentu, tiek naudingai Kremliui rašančiu autoriumi. Vis dėlto tai, ką jis rašė, buvo tiesa. Negalime dusinti diskusijų ir vengti prieštaringų temų vien dėl to, kad kažkas tuo pasinaudos.
Prieštaringumais visada kažkas kitas pasinaudos, bet jei bandai nekalbėti apie dalykus ar juos slėpti, darai klaidą.
Kalbant apie Vanagaitės atvejį, skandalas tikrai nepadėjo Lietuvos įvaizdžiui. Kalbu ne apie tai, ką ji atrado ar neatrado, o apie tai, kaip su ja buvo elgiamasi – tarptautinėje auditorijoje jūsų šalis tikrai neatrodė gerai. Reakcija padarė didesnę žalą nei būtų padariusi pati Vanagaitė.
– Ji atsiprašė, kai suvokė suklydusi, bet ultrapatriotams, regis, to nebuvo gana.
Bet pasaulis apie skandalą nė nebūtų išgirdęs, jei ne isteriška reakcija, kurios dėka jis tik išsiplėtė.
Jei ne reakcija, diskusijos būtų pasilikusios Lietuvos viduje ir tarp istorikų. O dabar pasauliui atrodo, kad Lietuva draudžia knygas. Be to, žinome, kad uždraustas knygas visi nori perskaityti.
D.Trumpas – pavojingas pasauliui
– Grįžkime prie demokratijos ir Rusijos pastangų susilpninti tikėjimą ja. 2016 metais Džordžtauno universiteto profesorius Jasonas Brennanas parašė knygą „Against Democracy“. Jis rašo apie vis kvailesnius rinkėjus, visiškai neracionalius ir politika nesidominčius žmones, kurie dažnai pagrįstai mano, kad vienas vienintelis balsas nepakeis kokių nors rinkimų baigties.
Brennanas rašo ir apie tai, kad dažnai rinkėjų sprendimais lengvai manipuliuoti, o jo siūloma alternatyva – epistokratija, kai, pavyzdžiui, gali balsuoti tik aukštąjį išsilavinimą turintys piliečiai. Ką manote?
Ne, aš negaliu paremti šitokio argumento. Juk tokia tvarka atneštų dar daugiau populizmo.
A.Kasekampas: „Tiek „Brexit“, tiek Trumpo pergalė žmonėms tikriausiai turėjo tapti pamoka, kad kiekvienas balsas svarbus. Kad daug ką pakeisti gali ir pavienis balsas.“
Ekspertų valdžia taptų stagnatiška ir uždara sistema, o demokratijos pagrindinis principas yra tai, kad ji pati taiso savo klaidas.
Jei valdytų maža žmonių grupė, atsirastų grupinis mąstymas, o grįžtamojo ryšio nebeliktų.
Be abejo, demokratijoje įmanomos baisios klaidos – pavyzdžiui, Trumpas (juokiasi). Bet klaidos ištaisomos, nes rinkėjai reaguoja.
Jei valdytų nerinktų technokratų ir ekspertų sambūris, visuomenės atsako nebeliktų. Galbūt dalykai būtų daromi greičiau, bet klaidos būtų didesnės.
Be to, manau, kad tiek „Brexit“, tiek Trumpo pergalė žmonėms tikriausiai turėjo tapti pamoka, kad kiekvienas balsas svarbus. Kad daug ką pakeisti gali ir pavienis balsas.
„Brexit“ atveju balsuoti už išstojimą iš ES ėjo senesni rinkėjai, o jaunimas nesivargino. Pensininkai nubalsavo už ateitį, kurioje gyventi ilgai neturės, bet jaunimui, kuris gana entuziastingai žvelgia į ES, ateitis buvo sugadinta.
– Paminėjote JAV prezidentą Trumpą. Tiksliai nežinau, kaip yra Estijoje, bet Lietuvoje kraštutiniai dešinieji aktyviai gina Trumpą kiekviena proga bei, kaip ir pridera viso pasaulio lePenistams, tikina, kad jis saugo krikščioniškąją civilizaciją.
Aišku, taip pat teigiama, ir iš dalies pagrįstai, kad dabartinė administracija daug daro dėl Baltijos šalių.
Bet kaip tuomet su Trumpo veiksmais pasaulyje? Juk tikriausiai tai, kas vyksta ir vyks čia, Baltijos šalyse, priklauso ir priklausys nuo to, kad vyks platesne prasme Sirijoje ar kur nors kitur, ar ne?
– Baltijos šalių pareigūnai nuolat sako, kad Trumpą reikia vertinti pagal darbus, o ne pagal jo žodžius. Ir iš tiesų – JAV ženkliai daugiau investuoja į Baltijos šalių gynybą, atvyksta daugiau karių, karinės įrangos. Tokie darbai.
Tačiau jo žodžiai svarbesni, nes jei Trumpas abejoja NATO, tikimybė, kad Rusija kada nors patikrins Aljanso vienybę, auga.
Taip pat ir kitur pasaulyje – jei Kinija ar Šiaurės Korėja netikės tuo, ką sako Trumpas, šansų, kad bus neapsiskaičiuota ir kils konfliktas, daugės.
Tad šia prasme Trumpas yra pavojingas pasauliui. Jei per Trumpo prezidentavimą nekils karas, mums, atvirai sakant, pasiseks.
Kita monetos pusė – galimybė, kad agresyvus, neišmanėliškas ir radikalus Trumpo požiūris kaip tik padės išspręsti didžiausias problemas pasaulyje, pavyzdžiui, dėl Šiaurės Korėjos branduolinių ginklų.
Trumpas susitvarkyti su Šiaurės Korėja nori todėl, kad to padaryti nesugebėjo Barackas Obama ar George'as W.Bushas. Jis nori šios pergalės, nors ir ignoruoja kone visų įtakingų patarėjų nuomonę.
Galbūt jam netgi pasiseks, bet rizika, kad kažkas nepasiseks ir kils konfliktas su Rusija ar Kinija, egzistuoja.
Dar vienas dalykas – Trumpas nesugeba ilgai išlaikyti dėmesio ir labai blaškosi. Juo domisi Robertas Muelleris, jam ramybės neduoda Stormy Daniels, tad kiek dėmesio jis iš tiesų gali skirti tarptautinei politikai? Jam vidaus reikalai ir taip daug įdomesni.
– Aišku, su JAV ekonomika viskas tvarkoje, netgi puikiai – ji auga, o nedarbo lygis toks žemas nebuvo jau 18 metų. Ar Trumpas 2020 metais bus perrinktas?
– Na, visada galima sakyti, kad ekonomines reformas pradėjo dar Obama. Dabar svarbu palaukti rudens ir vidurio kadencijos rinkimų į Kongresą. Paprastai partijos, kuriai atstovauja JAV prezidentas, pozicijos po tokių balsavimų susilpnėja.
Jei demokratai laimės daugumą ir Atstovų Rūmuose, ir Senate, manyčiau, kad jie tuomet bandytų inicijuotų Trumpo apkaltos procesą. Tačiau nemanau, kad jie perims abejų rūmų kontrolę.
