EAS pirmtakė – Eurazijos muitų sąjunga – buvo išskirtinis darinys buvusioje Sovietų Sąjungoje, nes ji, priešingai nei ankstesnės panašios sąjungos, aiškiai rėmėsi rašytinėmis savo taisyklėmis ir vystėsi kaip institucija. Nauja muitų ir akcizų politika vienija Baltarusiją, Kazachstaną ir Rusiją, buvo samdomi šimtai darbuotojų, buvo matomas progresas kuriant griaučius bendradarbiavimui visose srityse – pradedant telekomunikacijomis ir baigiant žemės ūkiu. Kapitalas, darbo jėga ir prekės turėjo netrukus pradėti laisvai judėti, pasiekiami atrodė net ir ambicingesni politiniai tikslai.
Vienybę suskaldė Rusijos ambicijos
Tačiau politiniai įsipareigojimai išgaravo dėl įvykių Ukrainoje. Paskutinis lašas ukrainiečiams, susirinkusiems į Maidano aikštę Kijeve, buvo tuomečio prezidento Viktoro Janukovyčiaus atsisakymas pasirašyti susitarimą su Europos Sąjunga ir pareiškimas, kad Ukraina prisijungs prie Muitų sąjungos. Kilę protestai ir V.Janukovyčiaus pabėgimas iš šalies sudaužė trapias Rytų viltis, kad Ukraina Muitų sąjungai pasiūlys savo ekonominį potencialą. Krymo aneksija ir Rusijos pradėtas karas Ukrainoje įbaugino Baltarusiją ir Kazachstaną – šalis, kuriose gyvena daug rusų.
Vietoj to, kad racionaliai bandytų išspręsti problemas, kurios jai kilo dėl pradėto karo, Rusija ėmėsi veiksmų nepasitarusi su EAS partneriais. Į Vakarų sankcijas ji atsakė sankcijomis maisto importui. Tačiau jas atsisakė įvesti Baltarusija ir Kazachstanas.
Paskutinėmis 2014–ųjų savaitėmis Baltarusija su Rusija apsikeitė agresyviais ekonominiais veiksmais – Maskva siekė apriboti uždraustų vakarietiškų prekių reeksportą į Rusiją per Baltarusiją, o pastaroji atsakė sumažindama rusiškų prekių importą. Tuo pat metu Rusija dramatiškai paskubino Armėnijos ir Kirgizijos prisijungimo prie EAS procesą. Šios dvi valstybės ekonomine prasme vargiai turi ką pasiūlyti sąjungai, o Armėnija net neturi sienos su sąjungos valstybėmis.
Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, iki šiol šventai tikėjęs pradiniu sąjungos projektu, sukilo prieš EAS plėtrą – jis pradėjo baimintis, kad dviejų Rusijai paklusnių valstybių prijungimas sumažins Kazachstano įtaką. Šiemet Kazachstanas mėgino nutolinti Armėnijos prisijungimą teigdamas, kad ji į sąjungą įstoti galėtų tik be nepripažintos valstybės Kalnų Karabacho, kuris teisiškai yra Azerbaidžano dalis.
N.Nazarbajevas tikėjo, kad Armėnija niekada nesutiks įvesti muitinės kontrolę pasienyje su Kalnų Karabachu, tačiau derybų metu Armėnija sutiko išskirti šią teritoriją ir į sąjungą stoti be jos. Tačiau praėjus vos kelioms dienoms po Armėnijos sutarties su EAS pasirašymo, armėnų pareigūnas oficialiai pareiškė, kad šalies siena su Kalnų Karabachu išliks atvira. Kitaip sakant, beveik nuo pat pasirašymo momento Armėnija parodė, kad vienas iš esminių sutarties principų – sienų apsauga – nieko nereiškia. Ir Armėnija net nesulaukė jokių priekaištų iš Maskvos.
Tuo tarpu Kirgizija yra silpna valstybė, kuri naudojosi savo padėtimi – ji yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narė, kuri turi sieną su Kinija. Vieša paslaptis, kad yra pažeidinėjimas susitarimas su PPO, ir į Kirgiziją plaukiančios prekės iš Kinijos yra vienodu tarifu apmokestinamos pagal svorį – t.y., importuotojas moka tokius pat mokesčius už toną kompiuterių ir už toną kalafijorų.
Armėnijos ir Kirgizijos prisijungimas prie sąjungos Rusijai suteikė galimybę nusifotografuoti su šalių lyderiais. Tačiau galvotrūkčiais vykdoma EAS plėtra pamina sąjungos vienybę, o tai, kas kadaise buvo trijų valstybių bendros pastangos, tapo tuštybės projektu Maskvai.
Įstojusi į EAS, Kirgizija turėtų įvesti žymiai didesnius akcizus importuojamoms prekėms iš Kinijos, tačiau šalies valdžia nei gali, nei nori tą daryti. Neseniai Kirgizijos muitinės tarnyba pareiškė, kad bet kokie nauji akcizai importui iš Kinijos bus atidėti gerokai po įstojimo į sąjungą.
Kirgizija taip pat negali užtikrinti, kad jos mėsos ir pieno produktai atitiktų sąjungos reikalavimus. Nors Rusija yra pasiūliusi šimtus milijonų dolerių paramai pereinamuoju laikotarpiu (Maskva tikriausiai yra ir pasirengusi užmerkti akis į kai kuriuos standartų neatitikimus), Kazachstanas kontroliuoja Kirgizijos sausumos sienas su sąjunga ir gali lengvai pasinaudoti taisyklių interpretacijomis tam, kad Kirgizija negalėtų siųsti savo produkcijos į Rusiją.
Paties Kazachstano gamintojai pykstasi su Rusija dėl šių metų apribojimų importui, todėl mažai tikėtina, kad jie su džiaugsmu sutiks papildomą konkurenciją iš pietų.
2015–aisiais laukia krizė
Trumpai tariant, Armėnijos ir Kirgizijos prisijungimas prie sąjungos Rusijai suteikė galimybę nusifotografuoti su šalių lyderiais, kurios ji taip norėjo. Tačiau galvotrūkčiais vykdoma EAS plėtra pamina sąjungos vienybę, o tai, kas kadaise buvo trijų valstybių bendros pastangos, tapo tuštybės projektu Maskvai.
Tad ilguoju laikotarpiu EAS perspektyvos – prastos. Tačiau trumpuoju laikotarpiu ekonominis regiono paveikslas išvis tragiškas. Prognozuojama, kad 2015 metais Rusijos ekonomika panirs į recesiją, o gali būti, kad kils ir visiška finansų krizė. To bangos nuvilnys per visą regioną. Dėl ekonominių ir dėl psichologinių priežasčių regiono šalių valiutos yra surištos su skilinėjančiu rubliu.
2014 metais Kirgizijos nacionalinis bankas jau pardavė 464 milijonus JAV dolerių (tai atitinka maždaug 6,5 proc. BVP) gelbėdamas savo somą, kuris vis tiek dolerio atžvilgiu nuvertėjo daugiau nei 17 procentų. Nacionalinis bankas dabar grasina uždaryti valiutos keityklas, kad nesipelnytų spekuliantai.
Kazachstane taip pat išleisti milijardai tengės apsaugojimui, kai ji per vieną vasario naktį nuvertėjo 19 proc., tačiau daugelis analitikų tiek šalyje, tiek užsienyje teigia, kad dar viena devalvacija yra neišvengiama. 2014–ųjų pabaigoje valdžia paskelbė, kaip bus stengiamasi sumažinti dolerio ir padidinti tengės naudojimą – įskaitant ir užsienio valiutos keitimo apribojimus bei iniciatyvas taupomąsias sąskaitas leisti turėti tik tengėmis.
Baltarusija paskelbė įvedanti 30 proc. mokestį valiutos keitimo transakcijoms – taip mėginama suvaldyti masinį dolerių pirkimą rublio krizės akivaizdoje. Metų pabaigoje Aliaksandras Lukašenka taip pat atleido premjerą ir Centrinio banko vadovę.
Rublio nuvertėjimas reiškia, kad milijonai migrantų iš Vidurinės Azijos ir Kaukazo namo siunčia vis mažiau ir mažiau dolerių, o regiono eksportuotojams vis brangiau ir brangiau savo prekes pardavinėti Rusijai.
EAS griuvimas yra įrodymas, kad Rusijos galimybės daryti įtaką vis silpnėja.
Net ir Rusijos įvykdyti pažadai dėl maisto prekių rinkos atvėrimo itin nevilioja – silpnas rublis reiškia, kad regiono gamintojams arba bus itin sunku konkuruoti, arba jiems nepavyks gauti pelno.
Nors dabar populiaru pabrėžti augančią Kinijos įtaką Vidurinėje Azijoje, šių šalių eksportas (išskyrus naftą ir dujas) vis tiek plūsta į šiaurę, o pajamos vis tiek daugiausiai gaunamos iš Rusijos. Jeigu Rusijos ekonomika trenksis į dugną 2015–aisiais (kaip daugelis prognozuoja), Vidurinė Azija ir Kaukazo valstybės rėšis ten pat kartu.
Vakarų politikams geros žinios yra tos, kad sankcijos veikia. Pasirodė, kad Rusijos ekonomika yra žymiai trapesnė ir pažeidžiamesnė nei Vladimiras Putinas galvojo. Eurazijos ekonominė sąjunga yra mirusi – likęs tik jos pavadinimas. Ji kaip tuščiavidurė institucija gyvuos tik per prezidentų susitikimus, o realiai nebus siekiama jokio progreso deklaruojamų tikslų link.
EAS griuvimas yra įrodymas, kad Rusijos galimybės daryti įtaką vis silpnėja. Maskva sugebėjo užtikrinti savo kontrolę mažose ir trapiose valstybėse, tokiose kaip Armėnija ir Kirgizija, tačiau jos galia savo valdžią demonstruoti už tradicine įtakos zona laikomos teritorijos ribų yra labai susitraukusi. Jeigu sankcijų tikslas buvo aiškiai parodyti, kad teritorijos užgrobimas karo metu Europoje yra visiškai nepriimtinas, tai ši žinia buvo aiškiai perduota.
Tačiau blogos žinios taip pat yra – kad sankcijos veikia. Rusijoje prasidedanti ekonominė ir fiskalinė krizė plečiasi ir į kitas buvusias Sovietų Sąjungos valstybes, o tai paskatins ir taip šiose teritorijose gajų nacionalizmą, separatizmą ir karines avantiūras – ne tik Rusijoje, bet ir visoje Vidurinės Azijos bei Kaukazo teritorijoje. Šiems procesams itin sustiprėjus, nei Vakarai, nei Kinija negalės jų sustabdyti.
2015–aisiais reikia ruoštis buvusios sovietinės erdvės Azijoje finansinei ir ekonominei krizei. Todėl reikia jau galvoti ne tik apie Rusijos baudimą už karą Ukrainoje, bet ir kaip išvengti Eurazijos ekonomikos griuvimo pasekmių.
