Liepa buvo pats sunkiausias mėnuo britų kontingentui Afganistane. Per tris savaites žuvo net 19 karių. Todėl Londonas iškėlė klausimą, ar Jungtinės Valstijos disponuoja pakankamais ištekliais, kad keltų tokius didelius karinius uždavinius. Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje iš karto kilo diskusija, svarbi visam žemynui, – kokie yra Europos valstybių „kariniai raumenys" ir ar disponuojamos pajamos leidžia Europai įgyvendinti savo ambicijas?
Aiškų atsakymą į šiuos klausimus duoda karinių išlaidų statistika. Ji teigia, kad per pastaruosius dešimt metų visos didžiosios pasaulio valstybės gerokai padidino savo investicijas į gynybinį sektorių, o Europa išleidžia tam tiek pat, kiek ir prieš dešimtmetį, todėl Europos karinis (arba gynybinis) potencialas sparčiai silpnėja.
Matydama, kiek išleidžia kitos šalys, Europa turėtų būti šokiruota. Stokholme esančio Tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, 1999–2008 metais Kinija padidino savo išlaidas kariniams tikslams 194 proc., Rusija – 173 proc., JAV – 66 proc., Indija – 44 procentais. Tuo metu Prancūzijoje karinis biudžetas padidintas tik 3 proc., Italijoje – 4 proc., o Vokietijoje karinės išlaidos net sumažintos 11 procentų. Tik Jungtinė Karalystė padidino karines išlaidas 20 proc., ir tai tik dėl to, kad yra prisiėmusi didelius įsipareigojimus Irake ir Afganistane. Viską susumavus, tampa aišku, kad per pastarąjį dešimtmetį Europos karinės išlaidos padidėjo vos 5 procentais.
„Karines išlaidas lemia trys svarbūs veiksniai", – sako SIPRI ekspertas Samuelis Perlo-Freemanas. Jis jiems priskiria valstybių įsitraukimą į karinius konfliktus (kaip paprastai daro JAV), ambicijas tapti pasauline galybe (ko siekia Kinija ir Rusija) ir tai, kad pasinaudodamos dideliu ūkio augimu valstybės padidina ir savo karines išlaidas.
Nė vienas šių veiksnių Europai netinka – Europos valstybės turi kitus prioritetus ir nelaiko karinės pramonės augimo nei svarbiausiu, nei naudingiausiu tikslu.
„Europos įtaką pasaulyje vis labiau lemia vadinamoji „soft power" (švelni jėga), kuri kyla iš Europos valstybių ūkio, prekybos, kultūros patrauklumo, žavėjimosi senojo žemyno laisvąja rinka ir socialinėmis garantijomis – tai pripažįsta ir vertina kitos pasaulio valstybės. Iš esmės tai pozityvus reiškinys. Tačiau tikrovė tokia, kad didžiausios Europos konkurentės pasaulyje tokių kilnių ambicijų neturi ir jos nėra „soft power" šalininkės.
„Be to, Europa ima atsilikti pagal ūkio augimą nuo galingų pasaulio valstybių, ir tai jau ima kelti susirūpinimą", – sako Prancūzijoje esančio Strateginių tyrimų fondo direktoriaus pavaduotojas Yvesas Boyer. Jis teigia, kad jei nenorime Europos pasmerkti nuosmukiui, jos valstybių vyriausybės turi ne tik skirti daugiau lėšų pramonei, kultūrai, diplomatijai, bet ir padidinti karines išlaidas. „Net jei tam prieštarautų visuomenės nuomonė, vyriausybė turi teisę veikti vadovaudamasi strateginiais šalies interesais", – teigia prancūzų ekspertas. Tačiau viskas rodo, kad kol kas karinėje srityje viešpatauja stagnacija, nieko gera nežada ir ateities prognozės. Pasaulinė ūkio krizė taip pat riboja Europos galimybes.
Didžiausių Europos valstybių (Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos) žmonių skaičius prilygsta JAV gyventojų skaičiui, o jų bendras BVP – tik šiek tiek mažesnis už JAV, tačiau šių valstybių bendros karinės išlaidos sudaro tik 40 proc. to, ką skiria amerikiečiai.
