„Grynas kraujas, aiškios galvos“, „Europa bus balta arba jos nebus“, „už baltosios Europos brolybę“ – tai buvo frazės ant plakatų per Varšuvoje neseniai surengtą maršą Lenkijos nepriklausomybės dienai paminėti. Demonstraciją organizavo kraštutinių dešiniųjų grupuotės su lozungu „Mums reikia Dievo“. Tai buvo sukrečiantis derinys: krikščioniškos broliškos meilės norma pramaišiui su neapykantos kupinais lozungais. Ir tai – šalyje, kuri kaip jokia kita nukentėjo nuo Vokietijos nacionalsocialistų ir jų rasinio fanatizmo.
Nors manoma, kad tik nedaugelis iš 60 000 maršuose dalyvavusių žmonių priklauso radikalioms kraštutinių dešiniųjų organizacijoms, gėdingi vaizdai liks pasaulio bendruomenės atmintyje, įsitikinęs B.Dudekas.
Todėl gerai, kad tiek Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, tiek faktinis šalies vadovas Jaroslawas Kaczynskis, kuris vadovauja valdančiajai šalies nacionalistų konservatorių „Teisės ir teisingumo“ (TT) partijai, sukritikavo mitinge skambėjusius rasistinius šūkius. Tačiau negalima paneigti, kad apskritai būtent dėl J.Kaczynskio antiislamiškos retorikos tie rasistiniai lozungai tapo priimtini Lenkijos visuomenėje.
Nors pati TT nėra ekstremistinė dešinioji partija, į radikalius nacionalistus ji žiūri labai atlaidžiai, taip tarsi siekdama neatstumti kraštutinių dešiniųjų pažiūrų rinkėjų. Tai labai pavojingas požiūris. Tokie sąjungininkai yra nenuspėjami, kaip parodė Vokietijos patirtis XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Mes visi tai prisimename. Tuomet buvo daroma prielaida, kad Adolfą Hitlerį ir nacius kontroliuos kitos mažiau radikalios partijos. Tačiau, kai naciai perėmė valdžią, jie atsisakė ją atiduoti.
Praėjus dvejiems metams, pasak straipsnio autoriaus, TT veiklos rezultatai yra nevienareikšmiški. Europos Sąjungos narė Lenkija vis labiau izoliuojasi tarptautinėje arenoje. TT ėmėsi valstybės pertvarkos vadovaudamasi lozungu „tikslas pateisina priemones“. Dėl šalies valdžios kontroversiško siekio pertvarkyti šalies Konstitucinį Teismą ir reformuoti teismų sistemą, taip pat dėl ciniškų pastangų visuomeninės žiniasklaidos priemones paversti valstybinės propagandos ruporais kilo didelių konfliktų su Briuseliu.
Kažkada šilti Lenkijos ir Vokietijos santykiai, kurie buvo užmegzti XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, pastaruoju metu smarkiai atvėso. J.Kaczynskio reikalavimas Vokietijai sumokėti reparacijas už žalą ir nuostolius, patirtus per vokiečių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais, galbūt yra populiarūs tarp jo šalininkų, tačiau tai turi katastrofiškų padarinių dvišaliams santykiams. Tačiau Lenkijoje tai niekam nė motais, nes šalyje užsienio politika tapo vidaus politikos įrankiu.
Be to, TT valdžia yra atsakinga už dramatišką skilimą Lenkijos visuomenėje. Šalis tokioje padėtyje nebuvo atsidūrusi nuo 1989 m., kai revoliucinės nuotaikos ir pirmieji laisvi rinkimai padėjo užbaigti komunistų valdymo epochą. Visa kaltė tenka J. Kaczynskio ir kitų TT politikų visuomenę skaldančiai retorikai, kuri grindžiama kalbomis apie išdavikus ir nenaudėlius, „tikrus lenkus“ ir „prastesnius lenkus“, rašo B. Dudekas.
Antra vertus, tenka pripažinti, kad TT valdžios socialinė ir ekonominė politika yra sėkminga. Išmokų už vaikus įvedimas buvo tikras išsigelbėjimas daugeliui skurstančių šeimų, kurios liko nuošalyje šalies perėjimo prie demokratijos laikotarpiu ir kurioms tokiu sprendimu bent jau iš dalies buvo sugrąžintas orumas. Tos išmokos tapo įmanomos dėl to, kad Lenkijos ekonomika klesti. Be to, finansų valdžia tapo efektyvesnė, korupcijos lygis mažėja.
O tai būtent tos sritys, pagal kurias rinkėjai vertina TT veiklos sėkmę. Ir atrodo, kad planas veikia: TT populiarumas siekia 45 procentus ir yra didžiausias nei bet kada iki šiol. Be to, partijai labai naudinga tai, kad nėra jokios rimtesnės opozicijos, ypač po to, kai Donaldas Tuskas išvyko į Briuselį ir 2014 m. tapo Europos Vadovų Tarybos pirmininku. Todėl dabartinė opozicija nėra pajėgi mesti iššūkio J.Kaczynskio vadovaujamai TT.
Šalies posūkis į dešinę valdant TT rodo, kad demokratizacija yra lėtas procesas ir kad pakeliui būna sukrėtimų, klaidų ir krizių. Būtų naivu manyti, kad galima paprasčiausiai peršokti tam tikrus demokratinio ir socialinio brendimo procesus. Tačiau didžiausia problema, anot B. Dudeko, yra tai, kad Rytų ir Vakarų Europa yra skirtinguose ne tik ekonominio, bet ir mentalinio, socialinio ir politinio vystymosi etapuose; visa tai yra suprantama, atsižvelgiant į Rytų ir Vidurio Europos istoriją.
Todėl ES valstybėms narėms Vakarų Europoje, ypač Vokietijai, derėtų vengti nuožmios kritikos ir arogantiško požiūrio. Vertėtų nepamiršti, jog prie to, kad Lenkija 2015 m. lapkričio mėn. pasuko į dešinę, labai prisidėjo būtent Berlyno inicijuota politika, pavyzdžiui, atkaklus Berlyno noras su Rusija tiesti vamzdyną Baltijos jūros dugnu, nors Varšuva tam labai priešinosi, o juolab Angelos Merkel vienašališkas sprendimas į Šengeno zoną įsileisti šimtus tūkstančius pabėgėlių.
Nors Vakarų stebėtojams gali atrodyti, kad TT valdžia apskritai gyvena kitoje epochoje, lenkų tauta vis dėlto nusipelno pagarbos, tvirtina B.Dudekas. Ji daug prisidėjo prie Europos kultūros ir istorijos. Ypač Vokietija turi pagrindo būti dėkinga. Jei ne Lenkijos žmonių laisvės siekis, jei ne popiežius Jonas Paulius II, Lechas Walesa ir „Solidarumo“ judėjimas, Vokietijos susivienijimo galėjo ir nebūti. Net jei dešiniųjų ekstremistų šūkiai Varšuvos gatvėse šokiruoja, neturėtume užmiršti, kad Lenkija yra toli gražu ne tik tai.
