Kodėl Europoje galvas keliantys radikalai Lietuvoje niekam neįdomūs?

Europos radikalų partijos vis garsiau kalba apie galimybę imti aukščiausius valdžios postus tokiose valstybėse kaip Prancūzija, Nyderlandai ar Švedija. Šengeno zonos problemos, migrantų krizė ir galimas Didžiosios Britanijos pasitraukimas gali įstumti Europos Sąjungą į dar didesnį susiskaldymą bei aršesnę nacionalinių interesų gynybą.
Tomas van Griekenas, Marcelis de Graafas, Matteo Salvini, Marie Le Pen, Geertas Wildersas, Heinzas-Christianas Strache
Tomas van Griekenas, Marcelis de Graafas, Matteo Salvini, Marie Le Pen, Geertas Wildersas, Heinzas-Christianas Strache / „Scanpix“/„SIPA“ nuotr.

Tautų ir Laisvės Europa pavadinta radikalių partijų sąjunga džiūgauja dėl vis palankesnių apklausų rezultatų.

Radikalų partijoms priskiriami net 38 šiuo metu Europos Parlamente veikiantys nariai. Jie priklauso ir Olandijos Laisvei partijai, ir minėtam Nacionaliniam Frontui, ir Italijos Šiaurės Lygai, ir Austrijos Laisvės partijai, ir Belgijos Flamandų interesų politiniam judėjimui. Prie radikalų šliejasi ir britų, lenkų, rumunų politikai.

Gruodžio mėnesį savivaldos rinkimus pralaimėjęs prancūzų Nacionalinis Frontas apklausose teigiamai vertinamas net 29 procentų rinkėjų.

Naujausiais duomenimis, Italijos Šiaurės Lyga, vedama Matteo Salvini, jau sulaukė 16-17 proc. rinkėjų palaikymo. Austrijos kraštutinės dešinės populistas Heinzas-Christianas Strache spalio mėnesį sulaukė net 31 proc. palaikymo rinkimuose į Vienos miesto tarybą, tradiciškai valdomą socialdemokratų.

Olandų radikalas Geertas Wildersas sausio mėnesį skambiai pareiškė, kad ši radikalų sąjunga nori išgelbėti Europą nuo pačios savęs. Beveiki visi šių radikalių partijų atstovai užsibrėžę tikslą išvesti savo valstybes iš Europos Sąjungos. Beveik visi jie gali džiaugtis Rusijos propagandinės žiniasklaidos parama ir dėmesiu. Kai kurios partijos – netgi Kremliui pavaldžių bankų parama.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Nacionalinio fronto lyderė Marie Le Pen
AFP/„Scanpix“ nuotr./Nacionalinio fronto lyderė Marie Le Pen

Lietuvos nepalietė Vakarų Europos problemos

Europą užklupusios problemos gausina radikalų rėmėjų gretas, tačiau Lietuvoje kraštutinei dešinei ir kairei atstovaujančios politinės jėgos pastaruoju metu netgi stovi prie išnykimo slenksčio ir neturi beveik jokių galimybių patekti į parlamentą ar netgi į miestų tarybas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo, politologo Mažvydo Jastramskio teigimu, Europos radikalų partijos dažnai skiriasi savo forma, tačiau jas vienija du bendri vardikliai: euroskepticizmas ir antiimigracinė retorika.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Mažvydas Jastramskis
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Mažvydas Jastramskis

„Jei paimtume šiuos du kriterijus ir pritaikytume Lietuvos kontekste … Imigrantų, pabėgėlių mes beveik neturime. Galima sukurti problemą iš to, ko nori, bet Europos dešiniuosius radikalus dažniausiai iškelia aukštas migracijos lygis“, – teigė ekspertas.

„Antra, net ir po euro zonos krizės, euro įsivedimo lietuviai išlieka viena iš optimistiškiausiai Europos Sąjungą vertinančių tautų. Tad dešiniųjų problematiką, kritiką sudėtinga čia pritaikyti“, – pažymėjo M.Jastramskis.

„Yra dar ir konservatyvūs, moraliniai klausimai, bet ši niša yra užimta. Per daug partijų, per daug politikų, kurie yra konservatyvūs“, – sakė jis, pridurdamas, kad dešiniesiems radikalams tiesiog nėra nišos.

Europoje radikalu vadinamas Rolandas Paksas

Europos politologai, bandydami apibrėžti radikalių partijų spektrą ES rėmuose, Lietuvoje sėkmingiausia radikalias idėjas propaguojančia partija vadina europarlamentaro Rolando Pakso vedamą „Tvarką ir teisingumą“. Šį faktą patvirtino ir 15min kalbintas ekspertas.

„Net ir akademiniuose darbuose, kur kalbama apie radikalų partijas, „Tvarka ir teisingumas“ išties yra įtraukiama prie radikalios dešinės bruožų turinčių partijų“, – sakė M.Jastramskis. „Bet pagal 2012 metų porinkiminius tyrimus aš negalėčiau pasakyti, kad šios partijos rinkėjas vertybiniu požiūriu ypatingai skiriasi nuo kitų Lietuvos rinkėjų“, – pastebėjo politologas.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Petras Gražulis ir Rolandas Paksas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Petras Gražulis ir Rolandas Paksas

Jo manymu, radikalų partijų sėkmė labai priklauso ir nuo to, ar šie politiniai dariniai turi laiku atsiradusį, charizmatišką lyderį, kuris vestų partiją į rinkimus, mokėtų sklandžiai ir emocingai reikšti mintis.

„Tiesa, nemanau, kad ir Lietuvoje atsiradęs toks lyderis akcentuotų tuos kitoms ES valstybėms aktualius dalykus. Tai tiesiog nebūtų palankios temos. Yra be to ir kitokių pavyzdžių. Štai Švedijos radikalai neturi aiškaus lyderio, tačiau partija akivaizdžiai augina savo populiarumą, nes tokiai politikai visuomenėje yra poreikis“, – pasakojo M.Jastramskis.

„Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja socioekonominiai klausimai“, – pridūrė jis. Politologo teigimu, Lietuvos visuomenė yra labiau kairiųjų pažiūrų, tačiau tas kairumas nėra suvoktas ideologiškai.

Kairiuosius persekioja komunizmo šmėkla

„2012 metų tyrimas parodė, kad dauguma nuostatų sutampa: nenoras, kad būtų privatizuotos įmonės, noras, kad būtų reguliuojamos kainos, noras, kad turtas būtų perskirstytas iš turtingesnių … Tai rodo, kad visuomenė yra daugiau kairiųjų pažiūrų, bet tas kairumas nėra suvokiamas ideologiškai“, – teigė jis.

„Oficialioje viešojoje erdvėje pas mus tas kairumas dar turi neigiamą kontekstą. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį kairė buvo tapatinama su komunistine praeitimi.

Visi požymiai rodo, kad žmonės nori kairiosios ekonominės politikos, tačiau jei paklausi apie pažiūras, jis save gali įvardinti net dešiniuoju. Vien dėl to, kad viešojoje erdvėje kairumas turi neigiamą šleifą“, – darė išvadą M.Jastramskis.

Tautininkų sėkmės receptas – perversmas

Komentuodamas Lietuvos tautininkų nesėkmę, politologas pabrėžė, kad šios pažiūros niekada nebuvo populiarios Lietuvos visuomenėje, o tautininkus į valdžią atvedė tik perversmas.

„Jei prisiminsime tą rinkimų patirtį tarpukario Lietuvoje, tai tautininkai, kaip ir dabar, sunkiai skindavosi kelią į Seimą. Poreikis tam tikros elito dalies gal ir buvo, bet Lietuvos ateitį sprendė krikščionys demokratai, valstiečiai, socialdemokratai. Valdžia buvo perimta tik perversmo būdu“, – priminė jis.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr./Lietuvos tarpukario prezidento Antano Smetonos priesaika 1938 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr./Lietuvos tarpukario prezidento Antano Smetonos priesaika 1938 m.

„Čia geriau būtų klausti, ar yra žmonių, kurie nori valdžios perversmo, nes politinė niša tautininkams labai siaura. Jų klausimus sugaudo kitos dešiniųjų partijos. Kodėl žmonės turėtų balsuoti už tautininkus, jei yra konservatoriai?“, – retoriškai klausė M.Jastramskis.

„Reikėtų pabrėžti ir dar vieną dalyką. Latvijoje yra pakankamai platus politinis spektras ir jie turi kažką panašaus į mūsų tautininkus bei dešiniųjų atstovus. Bet ten yra labai didelis tautinių mažumų skaičius, o Lietuvoje mes to neturime. Tad sąlygų tautininkams tiesiog nėra“, – konstatavo politologas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų