Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Europoje užvirė Rytų ir Vakarų vertybių kova

Žymi Rytų Europos istorijos tyrinėtoja, populiarių knygų autorė, Pulitzerio premijos laureatė Anne Applebaum „Washington Post“ paskelbtoje publikacijoje rašo, kad šiuo metu mes stebime Europos pasidalijimą – tuo metu, kai viena dalis veržiasi į Europos Sąjungą ir nori demokratiškos valstybės sanklodos, kita, tai jau turinti, visai nieko prieš leistis į flirtą su Rusija.
Protestuotojai prieš radikaliųjų dešiniųjų pergalę Prancūzijoje
Protestuotojai prieš radikaliųjų dešiniųjų pergalę Prancūzijoje / AFP/„Scanpix“ nuotr.

Gegužės 25-oji, rašo autorė, buvo Europos pergalės diena – tądien Petro Porošenko paskelbė pergalę Ukrainos prezidento rinkimuose. Balsuodami už jį, ukrainiečiai aiškiai žinojo, už ką jie pasisako – P.Porošenko skelbė Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą siekius. Tai jis pakartojo ir po rinkimų – jis sakė ne tik sieksiantis pabaigti karą ir chaosą, bet ir šalyje įdiegti europietiškas vertybes.  

Prieš 25 metus – 1989 metų birželio 4 dieną – kiti rinkimai taip pat buvo svarbi Europos pergalė, rašo A.Applebaum. Lenkijoje įvyko rinkimai, po kurių komunistų partija buvo nustumta į šešėlį, o į valdžią atėjo pirmoji nekomunistinė Vyriausybė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Kaip ir dabartinė Ukraina, Lenkija tuomet irgi buvo finansinės katastrofos akivaizdoje ir rinkimuose jie aiškiai pasisakė už tą patį, kam dabar savo balsus atidavė ukrainiečiai. 

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Anna Applebaum–Sikorski
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Anna Applebaum–Sikorski

„Jeigu 1989 metais Varšuvoje būtum bet ko paklausęs, kokios šalies jie nori, atsakymas būtų vienodas - „normalios“. „Normali“ reiškė Europą. Lenkai norėjo europietiškos demokratijos, europietiško kapitalizmo ir, galiausiai, europietiškos gerovės. Jie neieškojo alternatyvių modelių ir nesistengė sukurti „trečiojo kelio“ tarp Rytų ir Vakarų. Jie nenorėjo tapti Ukraina, abstrakčiai plūduriuojančia postsovietinėje geopolitinėje erdvėje. Jie norėjo būti kaip Didžioji Britanija, Prancūzija ar Vokietija“. 

Nuo ko Ukraina desperatiškai bėga, Europos kraštutiniai dešinieji desperatiškai siekia

Dabar to paties, ko tuomet per rinkimus siekė lenkai, nori ir ukrainiečiai. Tačiau kas vyksta Vakarų Europoje? Panašu, kad kai kurios šalys mielai pasitrauktų iš Europos, rašo A.Applebaum. 

„Tą pačią dieną, kai ukrainiečiai balsavo už europietiškas vertybes, ir praėjus beveik ketvirčiui amžiaus nuo tada, kai lenkai balsavo už europietiškas vertybes, kituose simptominiuose rinkimuose dėmesio centre atsidūrė neįprastai tulžingai nusiteikusi antieruopietiškų jėgų grupė. Milijonai prancūzų balsavo už Nacionalinį frontą, antieuropietišką partiją su antisemtinėmis šaknimis, tokiu būdu leidę jai laimėti šalyje Europos Parlamento rinkimus. Keliomis dienomis anksčiau milijonai britų rinkėjų atidavė balsus už Nepriklausomybės partiją, dar vieną antieuropietišką organizaciją, įkurtą charizmatiško lyderio Nigelio Farage, prie kurio prisišliejo keista fanatikų, sukčių ir atvirų rasistų kompanija. Olandai, danai, italai, austrai, vengrai į Europos Parlamentą irgi išsiuntė panašius kandidatus. Jų ten bus tiek daug, kad galės suformuoti savo kraštutinių dešiniųjų bloką. 

„Scanpix“ nuotr./Marine Le Pen
„Scanpix“ nuotr./Marine Le Pen

Šių dviejų partijų lyderiai ne tik atmeta europietiškas vertybes, bet ir demonstruoja solidarumą su žmogumi, kuris simbolizuoja viską, nuo ko lenkai ir ukrainiečiai stengėsi pabėgti. Viešėdama Maskvoje Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen išreiškė susižavėjimą Rusijos prezidento Vladimiro Putino „patriotizmu“. Nepriklausomybės partijos vadovas N.Farage irgi pavadino V.Putiną žmogumi, kuriuo jis žavisi. M.Le Pen ir N.Farage nėra vieninteliai, besižavintys V.Putino „modeliu“ - korupcija, manipuliavimu žiniasklaida, sienų ir teisės nepaisymu. Nuo ko Ukraina desperatiškai bėga, Europos kraštutiniai dešinieji desperatiškai siekia. 

Tie, kurie neturi demokratijos, stabilumo ar europietiškų vertybių, jų desperatiškai siekia. O tie, kurie turi jas, nevertina – ir turbūt nesugeba to daryti

Buvo daug aiškinta, kodėl taip atsitiko. Taip, prancūzai ir britai protestavo prieš savo neefektyvias partijas. Taip, Europos Parlamentas su atsainiais politikais ir išlaidavimu nėra ta institucija, kuri rūpėtų žmonėms. Taip, Europos Parlamento rinkimai dažnai buvo proga atiduoti protesto balsus. Ir, žinoma, Europos Sąjunga pastaraisiais metais pati padarė baisių klaidų – kad ir vieningos valiutos politikoje, kuri sunaikino kelių šalių ekonomikas. 

Tačiau galbūt čia glūdi ir gilesnės priežastys. Tie, kurie neturi demokratijos, stabilumo ar europietiškų vertybių, jų desperatiškai siekia. O tie, kurie turi jas, nevertina – ir turbūt nesugeba to daryti. Johnas Adamsas kartą rašė: „Dar nebuvo demokratijos, kuri neįvykdytų savižudybės“. Ir galbūt dabar mes esame arčiau to, nei mums atrodo. Kai kurie europiečiai jau siekia arseno. Lieka klausimas, ar kiti europiečiai sugebės neleisti jiems priimti mirtinos dozė“. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos