Vadinasi, daugybėje Europos šalių kyla sudėtinga dilema: formuoti mažumos vyriausybes, nesugebančias įgyvendinti drąsių pokyčių politikoje, arba formuoti koalicijas iš dviejų ar daugiau tradicinių partijų bei tokiu būdu tik padidinti nusivylimą jomis.
„Italai balsuos ta pačia fragmentacijos kryptimi, kurią matėme Ispanijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose, – apie kovą vyksiančius parlamento rinkimus kalbėjo buvęs Italijos premjeras Enrico Letta. – Tai dar labiau apsunkins Europos (politinį – red.) kraštovaizdį.“
Italijos politinis kraštovaizdis visada buvo labai susiskaldęs. Jam itin būdingos mažos partijos ir atskilusios grupės, savo rankose turinčios didžiulę įtaką koalicijų formavimo procesui.
Rezultatas? Silpnos, iš kelių partijų sudarytos koalicijos, kurios paprastai ilgai negyvuoja. Prieš dešimtmetį premjero Romano Prodi vadovaujamą vyriausybę sudarė devynios partijos. Siekiant patenkinti visų politinių jėgų reikalavimus, vyriausybė turėjo daugiau nei 100 ministrų ir viceministrų, o gyvavo mažiau nei dvejus metus.
Pagal šią tradiciją veikia ir Italijos parlamentas. 2013-aisiais inauguracijos metu jam priklausė 15 partijų. Kadencijos pabaigoje jų buvo jau 23, įskaitant penkias partijas, sudarytas vos iš vieno žmogaus.
Tendencija Europoje
Kitos šalys taip pat ima panašėti į Italiją, kadangi „išsišokėliškos“ partijos vagia balsus iš senųjų politinių grupių. Rezultatas – mažumos vyriausybių banga.
Nyderlanduose premjerui Markui Rutte vyriausybės formavimas užtruko septynis mėnesius, dabar ją sudaro keturios partijos. Mažumos vyriausybės dirba Airijoje, Portugalijoje ir Jungtinėje Karalystėje (JK).
2015-ųjų Ispanijos parlamento rinkimuose naujos partijos „Ciudadanos“ ir „Podemos“, sulaukusios didžiulio pasisekimo, metė iššūkį dviem metų metus valdančioms partijoms. Nesugebėjimas suformuoti vyriausybės tais pačiais metais lėmė antrą balsavimą. Šiandien premjeras Mariano Rajoy vadovauja mažumos vyriausybei.
Keičiasi net Vokietija, ilgą laiką buvusi stabilaus vadovavimo bastionu. Metų metus vyriausybes formavo viena iš dviejų didžiųjų partijų – konservatorių Krikščionių demokratų sąjunga ir kairiųjų Socialdemokratų partija. Paprastai šios partijos formuodavo vyriausybes savo mažesnių partnerių pagalba.
Vis dėlto praeitą rugsėjį vykusių parlamento rinkimų metu situacija pasikeitė – į Bundestagą pateko septynios partijos. Praėjus trims mėnesiams kanclerė Angela Merkel vis dar bando suformuoti valdančiąja koaliciją. Viena iš galimybių – ją sudaryti iš dviejų ar daugiau partijų.
Didžiosios koalicijos pavojus
Jei Italijos rinkėjai pajus, kad tradicinės partijos susivienijo formuodamos didžiąją koaliciją daugiausia tam, kad iš valdžios išstumtų naujas partijas ar netradicinius judėjimus, bus dar labiau pakenkta tradicinių partijų patikimumui.
Naujausių apklausų duomenimis, populistinis „5 žvaigždžių judėjimas“ gali tapti didžiausia parlamento partija, rinkimuose susišluosiančia 30 proc. balsų. Todėl nemažai įstatymų leidėjų ir partijų lyderių spėja, kad kovo balsavimas baigsis „pakibusiu parlamentu“ – situacija, kai nėra aiškaus laimėtojo.
Italijos prezidentas Sergio Mattarella gali paprašyti daugiausia balsų surinkusios politinės grupės suformuoti mažumos vyriausybę. Jis taip pat galėtų paprašyti didžiausių partijų suformuoti didžiąją koaliciją iš dviejų ar daugiau politinių grupių.
C.Fraseras: „Suformavus didžiąją koaliciją, vaizdas būtų labai bjaurus. Kai jie neišvengiamai daro dalykus, kuriems tu nepritari, kur tu eini?Jei tradicinės partijos yra partnerės toje pačioje vyriausybėje, opozicija eis pas populistus.“
Bet kuriuo atveju taip ir nebūtų sudaryta stipri vyriausybė, o jos Italijai šiuo metu itin reikia tam, kad pataisytų jos sklerotišką ekonomiką.
„5 žvaigždžių judėjimas“, atsisakantis priklausyti koalicijoms, jau įspėjo dėl iš tradicinių partijų sudarytos didžiosios koalicijos.
„Aš panaikinčiau tokius žodžius kaip aljansai ar koalicijos“, – neseniai sakė Luigi Di Maio, judėjimo kandidatas į premjero postą. Jo teigimu, alternatyva didžiosios koalicijos formavimui – „dar vienas balsavimas“.
„Suformavus didžiąją koaliciją, vaizdas būtų labai bjaurus. Kai jie neišvengiamai daro dalykus, kuriems tu nepritari, kur tu eini?, – retoriškai klausė Constantine'as Fraseras, politikos analitikas iš „TS Lombard“. – Jei tradicinės partijos yra partnerės toje pačioje vyriausybėje, opozicija eis pas populistus.“
Iš dviejų ar daugiau partijų sudaryta koalicija Italijoje patirtų daug sunkumų. „Priešingai nei Vokietijoje, Italijoje didžioji koalicija galėtų dirbti tik krizės valdymo režimu ir nesugebėtų šalyje užtikrinti stabilumo“, – mano Alessio Terzi iš tyrimų centro „Bruegel“.
