B.Hermano transformacija nėra anomalija. Europos kalėjimai tapo radikalaus islamo židiniu, ypač kai 1500 „Islamo valstybės“ kovotojų grįžo iš Vidurio Rytų ir sulaukė kaltinimų terorizmu.
„Niekuomet nebuvo tiek daug sulaikytųjų, kurie kaltinami terorizmu, ir niekuomet neturėjome tiek šių vyrų kartu kalėjime“, – sako Belgijos terorizmo ekspertas, Egmonto karališkojo tarptautinių santykių instituto atstovas Briuselyje Thomas Renardas.
„Juos uždarę vienoje erdvėje, mes susiduriame su verbavimo galimybe. Ir tai bus ilgalaikė problema“, – pridūrė jis.
Souadas Mekhennetas ir Joby Warrickas keletą mėnesių lankė kalėjimus visoje Europoje, kad suprastų, kaip žmonės suradikalėja ir ką šio žemyno šalys daro, kad sustabdytų tai, kas vyksta. Jie pamatė, kas vyksta kamerose Belgijoje ir Vokietijoje, ir tai aprašė vienoje iš savo publikacijų. Šios dvi šalys priėmė labai skirtingas strategijas. Pokalbis su J.Warricku apie jo ir kolegos patirtį, aplankius Europos kalėjimus.
– Jūs rašėte, kad kalėjimai virto naujausia kovos vieta su intensyvėjančiu islamistų įkvėptu terorizmu. Kodėl kalėjimai ypač skatina suradikalėjimą?
– Per visą šiuolaikinio islamistų judėjimo istoriją kalėjimai tarnavo kaip teroristinių grupių inkubatoriai. Suradikalėję asmenys, atskirti nuo šeimos, atriboti nuo darančių įtaką asmenų ir manantys, kad jie atlieka bausmę, kurios jie nenusipelno, dažnai tampa dar piktesni ir radikalesni. Kalėjimų kamerose jie yra apsupti jaunuolių, ieškančių savo tapatybės. Už grotų ekstremistai sutvirtina savo ideologinį atsidavimą, o kartu bando užverbuoti ir jaunąją kartą.
Daugelis iš jų, grįžę namo, buvo iškart įkalinti, yra didelė rizika, kad kai kurie iš jų bando užverbuoti kitus. Maža to, išėję iš kalėjimo jie gali vykdyti išpuolius. Be to, šie sugrįžėliai yra kur kas radikalesni ir linkę į smurtą, palyginti su tais, su kuriais susidūrėme praeityje.
– Radikalizacija nėra nieko nauja, metų metus bandoma spręsti šią problemą. Kas naujo šiuo klausimu nuveikta šįmet?
– Tai iš dalies yra masto klausimas. Tarp dabartinių kalinių – šimtai žmonių, kurie išvyko į Siriją, kad prisidėtų prie „Islamo valstybės“, „al-Qaeda“ arba taptų kalifatų dalimi. Daugelis iš jų, grįžę namo, buvo iškart įkalinti, ir yra didelė rizika, kad kai kurie iš jų bando užverbuoti kitus. Maža to, išėję iš kalėjimo jie gali vykdyti išpuolius. Be to, šie sugrįžėliai yra kur kas radikalesni ir linkę į smurtą, palyginti su tais, su kuriais susidūrėme praeityje.
– Jūs pasakojote, kad koncentravotės į kalėjimus Belgijoje ir Vokietijoje. Kaip ši problema atrodo kitoje Europos dalyje?
– Į Belgiją ir Vokietiją mes koncentravomės todėl, kad šiose šalyse labai didelis skaičius piliečių išvyko į Siriją ir Iraką. Belgijoje, tarkime, didžiausias skaičius imigrantų iš islamą išpažįstančių šalių visoje Europoje. Tačiau su ta pačia problema kovoja daugybė kitų šalių, tik imasi skirtingų sprendimų. Pavyzdžiui, Prancūzija sukūrė žvalgybos tarnybą, kuri dirba kalėjimuose ir bando įsiskverbti į teroristų grupeles ir jas suardyti.
Kitos šalys apskritai siekia užkirsti kelią namo grįžtantiems. Kiekviena šalis suvokia potencialias politines pasekmes, jei buvęs „Islamo valstybės“ narys išeis iš kalėjimo ir tuomet įvykdys teroristinį išpuolį.
– Kaip Europos pareigūnai bandė kovoti su radikalizacija?
– Mes supratome, kad šalys neturi parengtų sprendimų, todėl kiekviena ieško savų būdų spręsti problemas. Dažnai sprendimai labai skiriasi. Vienoje šalyje ar regione jie vienoki, kitame – jau kitokie.
Pavyzdžiui, Belgija sukūrė programą, pavadintą „DeRadex“, kuri izoliuoja labiausiai suradikalėjusius kalinius nuo likusių kalinių ir leidžia jiems tik labai ribotai bendrauti tarpusavyje. Belgijos požiūris nesiekia „deradikalizuoti“ per se – ten teigiama, kad kalėjimuose nėra galimybių keisti individo ideologijos ir viso labo galima tikėtis tik atgrasyti nuo smurto.
O štai Vokietija mano priešingai – atmeta idėją atskirti suradikalėjusius kalinius ir renkasi intensyvios stebėsenos ir intervencijos programą, skirtą užkirsti kelią radikalizmui pasireikšti. Abiejų šalių pareigūnai teigia, kad jiems nepakanka duomenų, ar šios priemonės iš tiesų veikia.
– Jūs pastebėjote, kad Europos pareigūnai tapo agresyvesni kalinių, kurie susiję su terorizmu, atžvilgiu. Netolimoje ateityje beveik visi šie vyrai ir moterys išeis iš kalėjimų. Jei „deradikalizacijos“ taktika neveikia, kokia yra didžiausia rizika, kai šie žmonės bus paleisti į laisvę?
– Tai neleidžia Europos pareigūnams, kovojantiems su terorizmu, naktį ramiai miegoti. Visoje Europoje apie 1500 grįžtančiųjų – moterys ir vaikai, taip pat ir vyrai. Kai kurie iš jų jau grįžo į savo namus, o kiti šiuo metu atlieka bausmes įkalinimo įstaigose, įkalinimo laikas svyruoja nuo trejų iki penkerių metų, tais atvejais, kai nėra rimtų smurtinio elgesio įrodymų. Ekspertai teigia, kad yra didelė tikimybė, jog bent keli iš šių kalinių išliks įsipareigoję „Islamo valstybei“ ir jos idealams ir iki to laiko, kai bus paleisti.
– Kokia Europos politikų nuomonė šiuo klausimu?
– Europos šalys buvo nepaprastai sukrėstos teroristinių išpuolių 2015 ir 2016 m., taip pat pabėgėlių krizės. Politinė būtinybė sustabdyti terorizmą bet kokia kaina buvo susijusi su daugeliu naujų įstatymų, kurie per pastaruosius trejus metus buvo priimti Europos šalių parlamentuose.
Jie iš esmės užtikrina, kad kiekvienas, prisijungęs prie teroristų Irake ar Sirijoje, būtų kaltinamas padaręs nusikaltimą ir įkalintas. Šie įstatymai labai populiarūs, tačiau mažai tepadeda spręsti ilgalaikius radikalėjimo keliamus iššūkius, su kuriais susiduria daugelis šių šalių. Sprendimas pareikalaus daugybės metų investicijų į tokias sritis kaip ekonomikos plėtra ir švietimas – iki šiol nėra jokių politinių susitarimų dėl tokių reformų.
