Europos Komisijos atstovybei Lietuvoje pradėjęs vadovauti panevėžietis stengiasi parodyti lietuviams, kad Europos Sąjungos idėja yra neatsiejama nuo Lietuvos ateities perspektyvų.
Birštone rugsėjo 8–9 dienomis organizuojamame diskusijų festivalyje „Būtent“ A.Pranckevičius ves pokalbį, kuriame bus diskutuojama apie istorinę ir dabartinę Lietuvos padėtį Europoje. Kas mes esame: pakraštys ar branduolys?
15min pakalbino EK atstovą Lietuvoje, užduodami esminius ES ir Lietuvos santykį liečiančius klausimus, nerimą dėl kintančios Europos tapatybės, išorės ir vidaus grėsmių.
– Istorinė perspektyva rodo, kad Lietuva tiek kultūrine, tiek politine, tiek religine prasme būdavo Europos pakraščio valstybė. Krikščionybės forpostas, tiltas tarp Rytų ir Vakarų, bastionas prieš slaviškos kultūros plitimą. Ar turėtume blogai jaustis dėl to, kad esame pakraštyje? Ar tai kažkaip sumenkina Lietuvos poziciją ir istoriją?
– Nenorėčiau užbėgti už akių būsimos diskusijos prelegentams, bet klausimą suformulavome taip dėl to, kad kartais pastebime Lietuvos visuomenėje gajų provincialumo, nevisavertiškumo kompleksą. Tai lėmė ir sovietinė patirtis, didi ir galinga istorija, ir skausmingas ištrynimas iš žemėlapio sovietinės okupacijos metu. Visos mūsų istorinės patirtys, ta pakraščio padėtis sukuria paradoksą, kai lietuviai mąsto plačiai, globaliai, siekia didelių tikslų, tačiau tuo pačiu metu jaučia provincialumo sindromą.
Vadinčiau tai homo perifericus ir homo sovieticus kombinacija. Vis dar bandome išeiti, palikti istorijos šiukšlyne sovietinio žmogaus mentalitetą, tapti lygiaverčiais Vakarų pasaulio gyventojais, tačiau dažnai mus kažkas tempia atgal, neleidžia visiškai atskleisti mūsų potencialo. Mūsų potencialas yra didesnis, nei leidžia mūsų pačių sukurtos mentalinės sienos ir ribos.
– Kuria prasme Lietuvą galime vadinti Europos branduoliu?
– Istoriškai ar civilizacine prasme Lietuva išties dažnai būdavo viena paskutinių stotelių kelyje į Rytų civilizaciją. Net ir Vilniaus Aušros vartai simbolizuoja tuos vartus tarp katalikų ir ortodoksų pasaulio, tarp Vakarų Europos ir Rytų, Rusijos imperijos pasaulio. Be abejo, valstybei sunku pabėgti iš geografijos ir istorijos sukurtų sienų. Bet ne vien geografija nulemia valstybės ir tautos vietą pasaulyje, istorijoje.
Jau dabar politiškai Lietuva yra Europos Sąjungos branduolyje.
Jau dabar politiškai Lietuva yra Europos Sąjungos branduolyje. Esame ir euro zonos, ir Šengeno susitarimo narė. Lietuva yra integruota visų Europos institucijų narė, visateisė NATO narė, yra finišo tiesiojoje dėl narystės Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Politiškai tikrai esame branduolyje, sėdime prie svarbiausių, įtakingiausių valstybių stalo, galime daryti įtaką svarbiausiems ES ar NATO sprendimams. Problema turbūt ta, kad vis dar nesijaučiame visaverčiai žaidėjai.
– Kodėl taip yra? Kodėl nesijaučiame lygiaverčiai sprendimų priėmėjai?
– Turbūt veikia istorinė patirtis ir mūsų pačių įsivaizdavimas, kad esame gilioje provincijoje ir periferijoje, kad esame nesvarbūs ir mūsų nesiklauso, kad gal kartais ir neturime, ką pasakyti ar pasiūlyti bendrai diskusijai. Aš tam visiškai prieštarauju. Manau, kad Lietuvos, lietuvių patirtis, išgyvenimai, mūsų laisvės istorija, rezistencija sovietiniu laikotarpiu – stiprūs pasakojimai. Jie kuria ne tik mūsų, kaip laisvę ginančios valstybės, įvaizdį Europos Sąjungos viduje, bet ir yra pavyzdys mums labai svarbiems strateginiams partneriams rytuose – Ukrainai, Moldovai, Gruzijai.
– Ar nėra tai bendra tendencija, kad žmonės nesijaučia galintys daryti įtaką sprendimams? Galbūt mes šiuo požiūriu nesame provincialai, o tiesiog paprasti europiečiai, kurie nesijaučia veiklia Europos Sąjungos dalimi? Ar lietuviai supranta Europos Sąjungos idėją, o jei ne, tai kaip jiems ją paaiškintumėte?
– Europos Sąjungą kuriame mes visi kartu. Nėra monopolio, kuris nuspręstų, kas yra ES ir kokia jos idėja. Todėl ši kūryba yra tokia dinamiška. Yra principai, dėl kurių susitarta bendrai ir jie įteisinti Lisabonos sutartyje, Europos žmogaus teisių konvencijoje. Tai, visų pirma, pagarba žmogui, pagarba žmogaus teisėms, teisės viršenybė, laisvas žodis, laisvas žmonių judėjimas, laisva prekyba.
Kaip pastebite, daugelyje pamatinių principų vyrauja žodis laisvė. Europos Sąjunga fundamentaliai yra laisvės projektas – laisvos valstybės, laisvas apsisprendimas, bendro vardiklio, tikslo atradimas ir siekimas. Dalis suvereniteto yra paaukojama dėl didesnės gerovės – didesnio saugumo, aukštesnių standartų maisto, vandens, sveikatos apsaugos, švietimo ir kitose srityse. Istorija jau yra įrodžiusi, kad valstybių bendradarbiavimas, bendrų resursų, pastangų sutelkimas padeda pasiekti daug geresnių rezultatų nei pavieniui.
– Bet jūs kalbate apie idealų variantą. Matome Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos pavyzdžius, kai valstybės aršiai kaunasi už suverenitetą ir nemato prasmės jo aukoti dėl bendros gerovės. Kaip šis konfliktas išsprendžiamas? Ar Europos Sąjunga turi ateitį, būdama kelių greičių sąjunga?
– Dažnai ši diskusija provokuojama dirbtinai. Nemanau, kad yra aiški priešprieša tarp nacionalinio identiteto ir Europos integracijos. Šis konfliktas dažnai kuriamas ir išorės jėgų, kurioms naudinga gilinti mūsų nesutarimus, skaldyti vienybę. Grįžkime prie esminio principo: ne Europos Sąjunga sukūrė valstybes nares, o valstybės narės sukūrė Europos Sąjungą. Ir toliau ją kuria tokią, kokia joms yra naudinga.
Niekas jėga nieko nei atima, nei suteikia. Tai pačių valstybių laisvė spręsti ir, matant 70 metų istoriją po Antrojo pasaulinio karo, nuo Romos sutarties tikrai nėra jokių įrodymų, kad ES kūrusios ar prisidėjusios vėliau valstybės nukentėjo nacionalinio identiteto prasme. Atvirkščiai, ES padėjo netgi skirti daugiau dėmesio ir finansų, kultūrų, kalbų įvairovei. Tarkime, Airijoje, be ES įsikišimo, keltų kalba būtų išnykusi. Didžioji dalis airių kalbos vertėjų ir mokslininkų išgyvena būtent dėl narystės ES, be kurios paramos būtų labai sunku išlikti, išsaugoti senąją kultūrą.
Šiandien galime tik pasidžiaugti, kokia įvairiapusė moka būti Europa, kad ji – įkvėpimas kitiems pasaulio regionams.
Ispanijos, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos patirtis rodo, kad šalys, sutelkusios politikos tikslus energetikos, ekonomikos, prekybos, gynybos srityse, nors nė kiek nenukentėjo savo nacionalinio identiteto, kultūros, kalbos kontekste. Šiandien galime tik pasidžiaugti, kokia įvairiapusė moka būti Europa, kad ji – įkvėpimas kitiems pasaulio regionams.
Taigi, priešprieša labiau politinė, o ne kultūrinė ir istorinė. Matyčiau tai tam tikrų vyriausybių kontekste, kurios dėl vidaus politikos tikslų, siekių išlikti valdžioje, sutelkti valdžios svertus savo rankose pasirenka konfliktinį kelią. Konfliktuoja ne tik su ES, su Briuseliu, bet ir su kitomis ES valstybėmis. Siekdamos savo tikslų net pamina pamatinius principus. Dažnai dengiamasi nacionalinio identiteto, patriotizmo kauke, bet tikrieji interesai ir tikslai yra kiti.
– Užsiminėte apie džiaugsmą dėl įvairovės, bet tuo pačiu metu žinome, kad daug žmonių Europą įsivaizduoja per rasės, religijos branduolį. Jie mano, kad reikia saugoti baltaodžių, krikščionių dominuojantį vaidmenį, kad tai yra Europos esmė, tradicija. Ar ES pajėgi perkalbėti šiuos žmones, parodyti, kad tai nėra iššūkis baltaodžiams, krikščionybei?
– Dialogas su šiais žmonėmis būtinas. Viena iš priežasčių, kodėl „Brexit“ referendumo rezultatai buvo tokie, kodėl JAV laimėjo Donaldas Trumpas, buvo to dialogo tarp skirtingų visuomenių grupių stoka. Reakcijos pastaruosiuose politiniuose procesuose buvo nulemtos žmonių baimės, nerimo dėl besikeičiančio pasaulio, dėl globalizacijos įtakos saugumui, gerovei. Dėl nežinomybės, kas bus rytoj. Dėl grėsmių jų galvose, kurias sukuria laisvas žmonių judėjimas, pasaulio globalėjimas, įvairovė.
– Bet yra ir rimtų grėsmių, kurias sukelia laisvas žmonių judėjimas. Pabėgėlių antplūdis ir tapo problema, nes nebuvo pasiruošta tokio masto žmonių srautui, jų judėjimui, jų priėmimui, integravimui...
– Problemas sukūrė ne laisvas žmonių judėjimas, o tarpvalstybiniai, pilietiniai, rasiniai konfliktai, kurie privertė bėgti iš karo zonomis tapusių valstybių ir ieškoti ne tik geresnio gyvenimo, bet iš esmės išlikimo. Laisvas žmonių judėjimas yra kantriu darbu iškovota pergalė, į kurią pasikėsinti būtų labai pavojinga. Už tai juk kovėsi ir Lietuvos žmonės, norėdami laisvai keliauti.
Reikia kalbėti apie išorinių sienų apsaugą, bendros migracijos politikos kūrimą, tačiau ne laisvo žmonių judėjimo sąskaita. Radikalios politinės jėgos naudojasi žmonių emocijomis ir tikromis baimėmis, tačiau jos nepateikia visapusiško paveikslo, nuslepia tikrus faktus ir labai retai pasiūlo racionalius sprendimo būdus. Bandant įtikinti skeptiškai į ES ateitį žiūrinčius žmones reikia grįžti prie faktų, o ne prie iliuzijos, melo, klastos, kurios pastaruoju metu buvo gerokai per daug.
Su ta dalimi žmonių, kuri išgyvena baimę, yra pasimetusi informacijos sraute, reikia kalbėti daug, reikia paaiškinti ir nuraminti.
Vienai išorės jėgai tai labai naudinga, ji ne tik savo valstybės viduje spinduliuoja ir remia ksenofobijos, rasizmo, homofobijos ir kitas idėjas. Visoms visuomenėms Europoje ir Amerikoje šioms idėjoms reikia pasakyti aiškų ne. Su ta dalimi žmonių, kuri išgyvena baimę, yra pasimetusi informacijos sraute, reikia kalbėti daug, reikia paaiškinti ir nuraminti. Galų gale, parodyti pozityvią globalaus pasaulio, visuomenės įvairovės žinią.
Kartais reikia nusiimti ir tas baltas politkorektiškumo pirštines, vadinti procesus savo vardais, argumentuoti, lavinti kritinį mąstymą. Šiame kontekste „Būtent“ diskusijų festivalis yra prasminga iniciatyva. Jis skatina kalbėtis laisvoje, demokratiškoje erdvėje skirtingas nuomones turinčius žmones.
– Kokią alternatyvą turi Lietuva be Europos Sąjungos? Yra trys esminės euroskeptikų pozicijos: tai žmonės, palaikantys autonomiškos politikos, trečiojo kelio paieškos idėją, teigiantys, kad Lietuvai nereikia jokių sąjungų, arba žmonės, kurie sako, kad Lietuva turėtų palaikyti geresnius santykius su Rusija, o dar kiti įsivaizduoja Lietuvą NATO, tačiau atsiskyrusią nuo ES.
– Alternatyvų visada yra, tačiau alternatyva, žiūrint į šiandienos realijas, gali būti net labai liūdna. Alternatyvos toli nereikia ieškoti, ją mes galime surasti mažiau nei už 100 kilometrų nuo Vilniaus, kur prasideda Eurazijos Sąjunga, kurioje nėra gerbiamas žmogus, nėra gerbiamos žmogaus teisės, nėra laisvų rinkimų ar kritikos laisvės. Sąjunga, kurioje žmogus jaučia baimę dėl išsakytos nuomonės, suvaržyta jo laisvė keliauti į Vakarus.
Jei mums netinka ES, ar mums tinka tokia alternatyva, ir jei netinka, tai ar mes pajėgtume jos išvengti? Bijau, kad be ES ir NATO inkaro to neišvengtume. Tik narystė NATO, be Europos Sąjungos, yra labai pavojingas pasirinkimas. Lietuvai, mažai valstybei, pavojingiausia situacija būtų save įsprausti į kampą ir bandyti rinktis tarp ES ir NATO. Abi organizacijos yra be galo svarbios Lietuvai. Lietuvos interesas yra stiprinti ES ir NATO dialogą, stiprinti transatlantinį ryšį, stengtis visomis išgalėmis, kad Amerikos lyderiai toliau demonstruotų, jog Europos saugumas yra ir Amerikos saugumas, kad Europos ateitis yra ir Amerikos ateitis, ir tik kartu veikdami galime tai užtikrinti, išlaikyti iniciatyvą globaliuose klausimuose.
NATO yra be galo svarbus gynybos aljansas, gynybos draudimas Lietuvai, tačiau Europos Sąjunga yra mūsų mokykla ir mūsų universitetas.
Jei ES ir NATO ryšys sutrūkinėtų, sąjungos suirtų, valstybės atkurtų nacionalines sienas, Europoje atsirastų dirbtinės barikados, nesusikalbėjimas, tai pirmosios tuo pasinaudoti norinčiųjų aukos būtų Baltijos šalys, kurios labiausiai integruotos ES prasme ir labiausiai pažeidžiamos geopolitinių grėsmių akivaizdoje. Europos Sąjunga nėra tik idėjiniai marškiniai Lietuvai.
NATO yra be galo svarbus gynybos aljansas, gyvybės draudimas Lietuvai, tačiau Europos Sąjunga yra mūsų mokykla ir mūsų universitetas. Mes čia tvarkome energetikos, žemės ūkio, transporto, aplinkosaugos klausimus, kur aukščiausi Europos standartai yra taikomi ir pas mus. Be ES mes vargiai būtume pasiekę tokį lygį šiose srityse. Pasikartosiu, alternatyva yra, bet ji būtų pražūtinga Lietuvos ateičiai.
– Kas Arnoldui Pranckevičiui yra idealus europietis?
– Turite omenyje – konkretus žmogus?
– Tiksliausia būtų, jei įvardytumėte konkretų žmogų.
– Apgaulingas klausimas (šypsosi). Yra tekę sutikti daug mane įkvėpusių europiečių, kurie man yra pavyzdžiai, bet nesumeluosiu, kad didžiausią įtaką suvokiant Europą, ją matant man darė du buvę mano vadovai – Europos Parlamento pirmininkai Jerzy Buzekas ir Martinas Schulzas. Dvi be galo skirtingos asmenybės – lenkas ir vokietis, konservatorius ir socialdemokratas, buvęs Lenkijos premjeras ir buvęs knygininkas Vokietijoje, politinis džentelmenas ir politinis kovotojas. Dažnai galvodavau, kad tobulas ne tik Europos parlamento pirmininkas, bet ir Europos politikas, būtų J.Buzeko ir M.Schulzo derinys.
Pirmą kartą Lietuvoje organizuojamas diskusijų festivalis „Būtent!“ yra atviras, nepolitinis, nemokamas renginys, kurio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, toleranciją skirtingiems požiūriams, pilietinį įsitraukimą ir gerinti priimamų visuomenei svarbių sprendimų kokybę. Žodis „Būtent!“ atspindi tą diskusijos momentą, kai diskusijos dalyviai, pateikę savus argumentus, pasiekia abipusį sutarimą ir supratimą. Siekiama, kad festivalis taptų tokio sutarimo, nuomonės formavimo, bendros valstybės vizijos kūrimo vieta, kuri suteiks įkvėpimo realiems verslo ir politikos sprendimams.
Daugiau informacijos apie festivalį galite rasti čia: http://diskusijufestivalis.lt/
