Daug kas tikėjosi, kad abiejų šalių siūlymas apsikeisti kai kuriomis teritorijomis leis pasiekti proveržį besistengiant normalizuoti Serbijos ir jos buvusios provincijos Kosovo ryšius.
Kad galėtų įstoti į ES, abi valstybės privalo išspręsti esamus nesusitarimus.
Vis dėlto po virtinės atskirų susitikimų su Serbijos lyderiu Aleksandru Vučičiu ir Kosovo prezidentu Hashimu Thaci ES diplomatijos vadovė Federica Mogherini pareiškė, kad „tebesama sunkumų“.
Nedetalizuodama F.Mogherini pareiškė tikinti, kad abu lyderiai „tęs procesą ir artimiausiais mėnesiais pasieks teisiškai įpareigojantį susitarimą dėl visavertės santykių normalizacijos, kuri atitiktų tarptautinę teisę“.
Tačiau Briuselio užkulisiuose akivaizdžių retorikos pokyčių nebuvo.
Anot pagrindinio Serbijos derybininko Marko Džuričiaus, A.Vučičius atsisakė susitikti su H.Thaci dėl Kosovo „grasinimų ir melo“.
„Šiandien nėra minimalių sąlygų deryboms su Prištinos atstovais“, – nurodė M.Džuričius.
Serbijos ir Kosovo nesusitarimai kilo dar 1998–1999 metais, kai tuometis Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius įsakė žiauriai susidoroti su Kosove veikusiais separatistais albanais. Įsiplieskęs konfliktas pareikalavo daugiau kaip 10 tūkst. aukų, kol galiausiai įsikišo NATO ir privertė Serbiją pasitraukti iš to regiono.
2008-aisiais Kosovo paskelbtą nepriklausomybę nuo Serbijos pripažįsta daugiau kaip 100 šalių, tačiau ją atmeta Serbija ir dar penkios ES valstybės – Kipras, Graikija, Rumunija, Slovakija ir Ispanija.
Šiaurinėje Kosovo dalyje, kur gyvena daug etninių serbų, tebetvyro didelė įtampa.
Serbijai ir Kosovui buvo pasakyta, kad norint ateityje įstoti į ES, jiems teks išsiaiškinti nesusitarimus.
Abiejų šalių pareigūnai mano, kad santykius galėtų pagerinti apsikeitimas tam tikromis teritorijomis, tačiau tokia iniciatyva kritikuojama tiek pačiose valstybėse, tiek užsienyje.
Remiantis šiuo siūlymu, Kosovui veikiausiai būtų perduota dalis pietinės Serbijos su Preševu miestu, kur gyventojų daugumą sudaro etniniai albanai. Tuo tarpu šiaurinė Kosovo dalis kartu su Mitrovicos miestu, kur gyvena daug etninių serbų, taptų Serbijos dalimi.
Kritikai nuogąstauja, kad bet kokie sienos pakeitimai gali išprovokuoti panašius reikalavimus kitose Balkanų valstybėse, ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje, Makedonijoje, Juodkalnijoje. Visos šios šalys, kaip ir Serbija bei Kosovas, kadaise buvo Jugoslavijos dalys.
Vokietija, Austrija ir Liuksemburgas perspėjo, kad apsikeitimas žemėmis gali aitrinti senas žaizdas regione. Kitos ES narės, pavyzdžiui Belgija ir Rumunija, įsitikinusios, jog Kosovas ir Serbija turi pačios išspręsti ginčą.
JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija leido suprasti, kad jai būtų priimtinas bet koks abiejų šalių susitarimas.
Belgrade dirbančio analitiko Zorano Ostojičiaus nuomone, užsimindami apie apsikeitimą teritorijomis A.Vučičius ir H.Thaci „tyrinėja nuotaikas, ypač tarptautinės bendruomenės“.
„Kas žino, kur visa tai nuves?“ – įspėjo Z.Ostrojičius, kalbėdamas apie nuogąstavimus, kad Balkanuose gali prasidėti grandininė reakcija.
F.Mogherini vėliau šį mėnesį ruošiasi pirmininkauti tolesniems aukšto rango Belgrado ir Prištinos atstovų susitikimams Briuselyje.
