Pasak Carnegie centro autorių, šios apklausos rezultatai siunčia pavojingą signalą, kad ES pietų kaimynystės politika neduoda norimų rezultatų. Karas Sirijoje ir pabėgėlių antplūdis dar labiau sujaukė ES planus.
Analitikų iš Damasko ir Tripolio laiškai parodė, kad ES bandymas ignoruoti šiose šalyse kylančias problemas nėra vertinamas teigiamai. Libijos atveju, nėra džiaugiamasi ir karinės intervencijos eiga.
Sienų statymas ar migrantų problemos permetimas Graikijai ir Turkijai neatspindi ilgalaikės strategijos Šiaurės Afrikos ar Vidurio Rytų valstybių atžvilgiu.
Visi ES pietų kaimynystės analitikai sutarė dėl vieno – ES padaro per mažai, bandydama skleisti žmogaus teisių ir tikrų politinių reformų politiką. Jordanijai apklausoje atstovavęs Ahmadas Masa'deh pabrėžė, kad ES programos ir strategijos, turinčios pagelbėti sukurti demokratinę politinę aplinką nepasiekė savo rezultatų, o jų įtaka yra labai ribota.
Palestinos atstovas taip pat sutiko dėl to, kad ES pinigų pervedimai vyriausybei neprisidėjo prie demokratinių permainų, kurių korumpuoti valdžios atstovai niekada ir nenorėjo. Raja Khalidi teigimu, ši ekonominė pagalba tiesiog turėjo pakeisti realų rūpestį žmogaus teisėmis ir teisingumu.
Beveik visi analitikai sutarė ir dėl to, kad ES lyderiai šiuo metu labiau rūpinasi stabilumu atskirose valstybėse, aukodami kritiką dėl prastos žmogaus teisių padėties ir vengdami politinių reformų bei žengimo demokratijos keliu, kurį siūlė 2011 metų Arabų pavasaris.
Kalbėdama apie situaciją Egipte Nancy Okail teigė: „Užmerktos akys prieš didėjančias represijas, žmogaus teisių pažeidimus, tikintis, kad valdžia Kaire sugebės šalyje griežtos politikos pagalba išsaugoti stabilumą.“
„Europos Sąjungos parama Egiptui staiga buvo nukreipta į saugumo ir karinio bendradarbiavimo sritis“, – darė išvadą ji.
Europos Sąjungos parama Egiptui staiga buvo nukreipta į saugumo ir karinio bendradarbiavimo sritis, – darė išvadą ji.
Maroko analitikas Aboubakras Jamai patvirtino, kad ir jo šalyje monarchijai suteikiama daugiau laisvės vien todėl, kad „valdovas yra geras komandinis žaidėjas kovoje prieš terorizmą ir kartais pademonstruoja palankumo demokratijai ženklus“.
A.Jamai apgailestauja, kad tokia Šiaurės Afrikos valstybės politika atrodo užtektina kai kurioms ES šalims, ypač Prancūzijai.
Panaši situacija ES laukia ir Alžyre, kur pasiligojęs ilgametis šalies vadovas Abdelazizas Bouteflika su saugumo tarnybų pagalba bando išlaikyti stabilumą valstybėje, kurioje chaosu gali grasinti „Islamo valstybės“ kovotojai.
Dalia Ghanem-Yazbeck teigė, kad pilietinės visuomenės aktyvistai tikisi daugiau paramos iš Briuselio, tačiau tokioms valstybėms kaip Prancūzija užtenka ir stabilumo.
„ES politika bandoma palaikyti ir nevyriausybines organizacijas, tačiau finansavimo valdymas vis tiek lieka valdančiųjų elito rankose, kuris pasirenka, kas iš pilietinės visuomenės atstovų yra jiems palankesni“, – teigė ji.
Tuniso atstovas Walidas Haddoukas skundėsi, jog net tokios smulkios detalės kaip paraiškų ES paramai pildymas parodo europiečių norą primesti savo taisykles. Paraiškas Tuniso nevyriausybinės organizacijos gali pateikti tik anglų arba prancūzų kalbomis, nors Tuniso oficiali kalba – arabų.
Tai sukuria nemažai kliūčių vietos aktyvistams, kurie norėtų plėsti savo veiklą, tačiau neturi subūrę komandos, mokančios anglų ar prancūzų kalbas, – teigė W.Haddoukas.
„Tai sukuria nemažai kliūčių vietos aktyvistams, kurie norėtų plėsti savo veiklą, tačiau neturi subūrę komandos, mokančios anglų ar prancūzų kalbas“, – teigė W.Haddoukas.
Carnegie Europe analitikai po šios apklauso pateikia dvi išvadas: ES buvo nepasirengusi ir per lėtai reaguojanti Arabų pavasario metu. Demokratijai bandant užgimti, europiečiai paliko įvykius savieigai. Perėjimas prie demokratijos turėjo būti suprantamas kaip kompleksinis procesas. Taip pat, kaip ES Rytų partnerystės atžvilgiu.
Antra išvada, terorizmas ir migracijos problemos privertė europiečius siekti stabilumo bet kokia kaina, užmerkiant akis prieš represijas ir regiono aktyvistų kovos dėl žmogaus teisių problemas.
Konstatuojama, kad ES politika pietų kaimynystės kontekste išlieka trumparegiška, o kartais netgi žengianti žingsnius atgal.
