Jei „Nord Stream“ dujotiekis nepradės veikti po, kaip skelbia „Gazprom“, iš anksto planuoto remonto ir Rusija neatnaujins dujų tiekimo, įsigalios 2017 m. priimta ES Dujų direktyva, kuria siekiama užtikrinti energetinį saugumą (angl. Security Of Supply), t. y. savotiškas dujų tiekimo avarinis planas.
Pagal ją ES šalys suskirstytos į regionines grupes, kurioms būdinga bendra rizika. Viena grupė, pavyzdžiui, Baltijos šalys ir Suomija, anksčiau buvo visiškai priklausomos nuo rusiškų dujų, bet jau iš dalies rado alternatyvų tiekimui iš Rusijos. Kitai grupei priklauso Portugalija, Ispanija ir Prancūzija, kurios gauna nedidelį kiekį rusiškų dujų ir kurioms rusiškų dujų tiekimo nutraukimas tiesioginės įtakos neturėtų.
Krizės atveju valstybės narės privalo būti solidarios, tiekti viena kitai dujas ir keistis informacija. Be to, ES valstybės iki kito šildymo sezono pradžios Europoje turi užpildyti savo dujų saugyklas iki 80 proc. Tačiau ekspertai teigia, kad be pagrindinės dujų tiekėjos – Rusijos – tiek tarpusavio tiekimas, tiek saugyklų užpildymas taps sudėtingesnis.
Kas kam padeda?
Vokietija yra didžiausia Rusijos dujų vartotoja Europoje ir svarbi tranzito šalis, per kurią „Nord Stream“ ir kitais dujotiekiais dujos iš Rusijos keliauja į kitas šalis. Tačiau kas nutiks, jei Vokietija nustos gauti rusiškas dujas? Ar tuomet ji tiektų iš Norvegijos ar Nyderlandų gaunamas dujas kitoms ES šalims, jei pačiai jų pritrūktų?
Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas šiuo metu veda derybas su kaimyninėmis šalimis dėl tokio solidaraus dujų tiekimo. „Turime apgalvoti ir apibrėžti, ką ketiname daryti tokios krizės atveju. Turime žinoti, kada gali pritrūkti dujų, kuriose šalyse, kokių veiksmų bus imtasi“, – sakė R. Habeckas susitikime su Čekijos kolega.
R.Habeckas pasiekė susitarimą su Čekija dėl savitarpio pagalbos gamtinių dujų tiekimo krizės atveju. Ministras teigė, kad trūkumą reikia spręsti bendromis pastangomis. Pavyzdžiui, Čekija yra visiškai priklausoma nuo dujų, transportuojamų vamzdynu per Vokietiją. Taip pat ir Lenkija, kuriai dujos tiekiamos „Nord Stream“ dujotiekiu ir toliau transportuojamos per Vokietiją. Šveicarija taip pat yra visiškai priklausoma nuo dujų tiekimo per Vokietiją.
ES direktyvoje dėl ekstremalių situacijų numatyta, kad dujos bus siūlomos tik toms šalims, kurios pačios paskelbė ekstremalią situaciją ir padarė viską, kad sumažintų vartojimą. Dujas ir toliau turėtų pardavinėti tiek privatūs, tiek valstybiniai operatoriai, o tai bus sunku padaryti krizės metu.
Kaip krizės atveju bus skirstomos dujos?
ES atmetė Italijos pasiūlytą dujų kainų reguliavimą ir pavadino jį neproduktyviu. Bulgarija, kuriai „Gazprom“ dujų tiesiogiai nebetiekia, gauna rusiškas dujas Turkijos dujotiekiu ir siunčia jas toliau į Vengriją ir Serbiją. Tačiau ar taip bus ir krizės atveju?
Pavyzdžiui, Vengrija jau paskelbė nepaprastąją padėtį, uždraudė dujų eksportą į kitas šalis ir nenori laikytis solidarumo principu grindžiamų dujų tiekimo susitarimų.
Briuselio analitinio centro „Bruegel“ energetikos ekspertas Georgas Zachmannas nemano, kad tai yra protingas Vengrijos žingsnis. „Nesu tikras, kad šaliai, neturinčiai savo uostų, suvartojančiai 10 mlrd. kubinių metrų ir turinčiai tik 3 mlrd. kubinių metrų rezervą, tai buvo protingas sprendimas“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė G.Zachmannas.
Europos Komisija jau seniai ragino ES valstybes nares sudaryti dvišalius solidarumo principu pagrįstus dujų tiekimo susitarimus, nes Briuselyje nėra centralizuoto dujų paskirstymo kvotomis ir panašiomis priemonėmis. Iki šiol Vokietija buvo sudariusi tris susitarimus: su Danija, Austrija ir Čekija. Kitus susitarimus sudarė Latvija ir Lietuva, Estija ir Latvija, Suomija ir Estija, Italija ir Slovėnija.
Klausimas, kam kas priklauso ir kas atlieka tam tikrą vaidmenį, aprūpinant Europos rinką, taip pat yra sudėtingas. Pavyzdžiui, Suomija iš dalies valdo didžiausią Vokietijos dujų tiekėją „Uniper“, Suomijos koncerno „Fortum“ valdomą įmonę. Taip pat neaišku, kas ir ką gelbėtų, jei privačios bendrovės patirtų sunkumų.
Didžiausia problema – per mažas dujų kiekis
Tačiau tai nėra didžiausia problema ir jos neišspręs nei koordinuotos valstybių narių pastangos, nei Europos Komisijos planai, sako Europos Parlamento narys Markusas Ferberis. Dujų yra per mažai. „Taip žiemos neišgyvensime“, – teigia M.Ferberis. Didelį spaudimą patiriančios ES valstybės narės bando ieškoti alternatyvų.
Europos Komisija ketina nustatyti taisykles, pagal kurias viešieji pastatai, įstaigos ir darbo vietos turėtų būti šildomos tik iki 19 laipsnių temperatūros.
Baltijos šalys ir Vokietija tikisi suskystintų dujų iš Artimųjų Rytų arba JAV, kurios iš dalies turėtų būti tiekiamos į dar statomus plaukiojančius terminalus. Italija perka dujas iš Alžyro ir Azerbaidžano. Papildomos dujos iš Norvegijos, JAE, Alžyro ir Nyderlandų bus parduodamos vis didesne kaina.
Tačiau, Europos Komisijos nuomone, viso to nepakaks, kad būtų kompensuotas rusiškų dujų tiekimo trūkumas. Todėl Briuselis ragina taupyti ir riboti dujų vartojimą viešojoje infrastruktūroje. R.Habeckas pasisako už tai, kad privatūs namų ūkiai neturėtų turėti pranašumo prieš įmones ekstremalioje situacijoje.
Kitą savaitę, trečiadienį, Europos Komisija pateiks savo planą. Jame nustatyta, kad dujomis kūrenamose elektrinėse pagaminta elektros energija kraštutiniu atveju turėtų būti tiekiama namų ūkiams. O tik po to – pramonės įmonėms. Ekonomikos ministerija Berlyne teigė, kad ES taisyklės turėtų būti pakeistos, nes jos skirtos tik trumpalaikiams tiekimo sutrikimams atskirose šalyse, o ne ilgalaikiams dujų tiekimo sutrikimams.
Europos Komisija ketina nustatyti taisykles, pagal kurias viešieji pastatai, įstaigos ir darbo vietos turėtų būti šildomos tik iki 19 laipsnių temperatūros. Yra sukurta ES šalių bendro dujų pirkimo platforma, tačiau jis dar neveikia.
Europos Komisijos skaičiavimais, toks energijos taupymas padengtų tik trečdalį iš Rusijos gaunamų dujų, jei jų tiekimas nutrūktų. O kaip dėl kitų dviejų trečdalių? Šį klausimą ministrai spręs liepos 26 d. įvyksiančiame neeiliniame posėdyje.