„Maniau, kad esu gana geros formos“
Traumų chirurgas daktaras Jacobas Weaselis sėkmingai įveikė Everestą praėjusių metų gegužę po beveik metus trukusio pasiruošimo.
„Aš užsidėjęs 23 kilogramų kuprinę, galiu lipti dvi valandas laiptais be problemų, – CNN sakė J.Weaselis. – Taigi, maniau, kad esu gana geros formos“.
Tačiau chirurgas greitai suprato, kad jo fizinė forma nėra pakankamai atletiška, kurios reikalauja Everesto kalnas.
-
Kvapą gniaužiantis momentas – aukščiausioje planetos vietoje alpinistė iškėlė Ukrainos vėliavą
-
Įspūdinga lietuvių patirtis Himalajuose: „Kovoji su aukščiu, į maistą nebegali žiūrėti, bet kartočiau!“
-
Pražūtinga ekspedicija į Everestą: tragiški 1996-ųjų įvykiai, kurie iš esmės pakeitė alpinizmą
-
Rasa leidosi į „beprotiškai varginančią“ kelionę Nepale: tai – vienas protingiausių žingsnių gyvenime
„Nuėjęs 5 žingsnius užtrukdavau nuo 30 sekundžių iki minutės, kol atgaudavau kvapą“, – apie savo kovą su deguonies trūkumu kylant į Everestą kalbėjo J.Weaselis.
Į viršūnę pakilti siekiantys alpinistai dažniausiai praktikuoja „aklimatizuojamąją rotaciją“, kad, atvykę į kalnus, pripratintų plaučius prie mažėjančio deguonies lygio. Šiame procese alpinistai keliauja aukštyn į vieną iš keturių nurodytų Everesto stovyklų ir ten praleidžia nuo vienos iki keturių dienų, o tuomet grįžta žemyn.
Ši rutina kartojama bent du kartus, kad organizmas prisitaikytų prie mažėjančio deguonies kiekio. Tai padidina alpinisto galimybes išgyventi ir pakilti į viršūnę.
„Jei ką nors paimtumėte ir tiesiog užkeltumėte į aukštai esančią Everesto stovyklą, net ne kalno viršūnę, jį, greičiausiai, per 10–15 minučių ištiktų koma. Ir mirtų per valandą, nes kūnas nebūtų prisitaikęs prie tokio žemo deguonies lygio“, – patikino medikas.
Nors jis sėkmingai įveikė daugybę kalnų, įskaitant Kilimandžarą, Čimborasą, Kotopaksį ir Akonkagvą (pastarąjį – dar šių metų sausį), jo teigimu, nė vienas iš jų neprilygsta Everestui.
„Nes kad ir kaip gerai esi ištreniruotas, pasiekęs ribas, kurias žmogaus kūnas gali vos atlaikyti, bus tiesiog sunku“, – tęsė J.Weaselis.
Aukščiausiame Everesto taške žmogus beveik neturi galimybių išlikti gyvas. Dauguma alpinistų, pasiekę 7 000 metrų aukštį, naudoja papildomą deguonį. Būtent deguonies trūkumas kelia vieną didžiausių grėsmių alpinistams, bandantiems įkopti į viršūnę. Deguonies lygis nukrenta iki mažiau nei 40 proc., kai jie pasiekia vadinamąją Everesto „mirties zoną“.
Sunku išgyventi
Pirmasis alpinistų taikinys yra Everesto bazinė stovykla, įkurta maždaug 5 182 metrų aukštyje. Pasiekti ją užtrunka apie dvi savaites. Tuomet kylama į tris likusias stovyklas, esančias palei kalną.
Ketvirtoji stovykla, paskutinė prieš viršukalnę, yra palei „mirties zonos“ kraštą – beveik 7 925 metrų aukštyje. Čia alpinistai susiduria su itin mažu deguonies kiekiu ore, minusine temperatūra ir dideliu vėju, pakankamai galingu, kad nupūstų žmogų nuo kalno.
„Sunku ten išgyventi“, – CNN teigė J.Weaselis.
Jis pasidalijo emocijomis, kai teko praeiti alpinistų kūnus, kurie mirė ant kalno, – tai nėra neįprasta. Žuvusių alpinistų kūnai yra gerai išsilaikę dėl stipraus šalčio. Jie beveik nesuirę.
„Tikriausiai aš esu labiau susipažinęs su mirtimi ir gyvybės praradimu nei dauguma žmonių, – patikino chirurgas. – Man tai buvo tik priminimas apie situacijos rimtumą ir gyvenimo trapumą... Tuo labiau – motyvacija įvertinti galimybę“.
Smegenų edema dideliame aukštyje (HACE) yra viena iš labiausiai paplitusių ligų, su kuriomis susiduria alpinistai, bandydami įkopti į viršūnę.
Žuvusių alpinistų kūnai yra gerai išsilaikę dėl stipraus šalčio. Jie beveik nesuirę.
„Smegenys išgyvena deguonies badą“, – paaiškino medikas.
HACE sukelia smegenų patinimą, mieguistumą, sunku kalbėti ir mąstyti. Šiuos simptomus dažnai lydi neryškus matymas ir atsitiktiniai kliedesių epizodai.
„Kamavo klausos haliucinacijos, kai girdėjau draugų balsus, kurie, maniau, sklinda iš už nugaros, – prisiminė J.Weaselis. – Regėjau haliucinacijas. Mačiau savo vaikų ir žmonos veidus, kylančius iš už uolų“.
Jis prisiminė, kaip susikirto keliai su drauge Orianne Aymard, kuri dėl traumos buvo įstrigusi ant kalno.
„Pamenu, kaip penkias minutes žiūrėjau į ją ir tiesiog sakiau: „Labai atsiprašau“. Daugiau nei dešimtmetį gyvenimo praleidau mokydamasis padėti žmonėms kaip chirurgas. Kai atsiduri tokioje padėtyje, kai kam nors reikia tavo pagalbos, o tu negali pasiūlyti jokios... Su tuo bejėgiškumo jausmu buvo sunku susidoroti“, – CNN sakė medikas.
Chirurgo draugė išgyveno. Ji buvo išgelbėta. Nustatyti keli lūžę pėdos kaulai, be to, stipriai nušalo moters rankos. Nepaisant visų sužalojimų, O.Aymard laikoma viena iš laimingųjų.
„Jų kūnai įšąla į kalną“
Everestas jau seniai yra tapęs kapinėmis alpinistams, kurie pasidavė atšiaurioms sąlygoms ar susidūrė su nelaimėmis kalno šlaituose.
Anot į Everesto viršūnę 2014 metais įkopusio alpinistų trenerio Alano Arnette, kai mylimas žmogus ar kolega alpinistas sunkiai susižeidžia arba miršta ant kalno, įprasta juos ten palikti, jei nepavyksta išgelbėti.
„Ką dauguma daro iš pagarbos mirusiam alpinistui, tai patraukia kūną, kad nematytų kiti. Ir tai tik tuo atveju, jei pajėgia. Kartais tai tiesiog nepraktiška dėl blogo oro arba dėl to, kad jų kūnai įšąla į kalną. Taigi labai sunku juos perkelti“, – teigė A.Arnette.
Pasak kalnų alpinistų trenerio, pamatytas lavonas Evereste prilygsta išvystai siaubingai automobilio avarijai.
Everestas jau seniai yra tapęs kapinėmis alpinistams.
„Tu neapsisuki ir nepatrauki namo, o pagarbiai sulėtini tempą... Arba sukalbi maldą už tą žmogų, o tada tęsi“, – patikino treneris.
Praėjo 10 metų nuo vienos didžiausių aukų pareikalavusios nelaimės aukščiausiame pasaulio kalne, kai lavinos metu žuvo 12 vedlių.
O 2023-ieji buvo užregistruoti kaip rekordiniai žuvusiųjų ant kalno metai. Iš viso mirė 18 nuotykių ieškotojų.
Žuvusiųjų kūnų atgavimo procesas kartais yra neįmanomas. Gelbėjimas malūnsparniu ir paieškos misijos yra sudėtingos dėl didelio aukščio ir klastingų oro sąlygų. Kai kurie gelbėtojai net patys žūsta, bandydami išgelbėti kitus.
Žiūrėti saulėtekį 8849 metrų aukštyje
Paskutinis apie 915 metrų ilgio kopimas nuo ketvirtosios stovyklos iki pat viršūnės gali užtrukti nuo 14 iki 18 valandų, todėl alpinistai įprastai palieka stovyklą naktį.
„Naktis buvo šalta. Tamsu, pučia vėjas. Tačiau ryte įsitikini, kad buvo verta“, – prisiminė J.Weaselis.
„Stebėti saulėtekį iš 8 849 metrų aukščio ir matyti Everesto šešėlio piramidės projekciją slėnyje po tavimi – tai tikriausiai vienas gražiausių dalykų, kuriuos aš kada nors mačiau gyvenime. Keista stovėti ten ir žinoti, kad visa kita planetoje yra žemiau to, kur tu stovi, – patikino medikas. – Niekada nesijaučiau toks mažas. Tas nuolankumo ir ryšio su kažkuo didesniu už tave mišinys yra tinkamas taškas, iš kurios turėtume žvelgti į savo egzistavimą šioje planetoje“.
Kaip ir J.Weaselis, treneris A.Arnette taip pat pakilo į viršūnę saulėtekio metu ir patyrė tą patį „mažumo“ jausmą. Viršuje buvo, anot jo, „daugiau kalnų, nei galite suskaičiuoti“. Apėmė didžiulio dėkingumo jausmas. Tuo pat metu jis žinojo, kad turi kuo greičiau leistis žemyn.
Viršukalnėje alpinistai praleidžia nuo 20 minučių iki valandos ir tuomet pradeda leistis atgal į kalno papėdę.
Svarbus tikslas
Prieš išvykstant į Nepalą, J.Weaselis gavo dovanų erelio plunksną, kaip jo indėniškų šaknų paveldo simbolį.
Jis buvo pasiryžęs įsmeigti plunksną Everesto viršūnėje kaip savo genties ir to, ką jie ištvėrė pastaruosius kelis šimtus metų, simbolį.
„Tai lyg įrodymas, kad mūsų dvasia nepalaužta, kad galime pakilti aukščiau dalykų, kurie mums nutiko. Prisimenu, kaip įbedžiau tą erelio plunksną pasaulio viršūnėje ir jaučiau tikrą privilegiją atstovauti mūsų žmonėms“, – pridūrė jis.
Įkopti į Everesto viršūnę jis nusprendė būtent tam, kad taptų pavyzdžiu, jog viskas įmanoma, savo genties vaikams.
„Žinant, kaip ten yra, asmeniškai vienintelis tikras pateisinimas kelti tokį pavojų savo ir kitų gyvybei yra tai, kad kopi dėl priežasties, kuri yra daug didesnė už tave patį“, – kas nusveria pavojingas rizikas, atskleidė J.Weaselis.
O štai A.Arnette tris kartus prieš tai bandė įkopti į Everestą, kol galiausiai sėkmingai pasiekė viršūnę.
„Per pirmuosius tris bandymus nežinojau, kodėl tai darau“, – prisipažino alpinistų treneris.
Tačiau kai jo mamai buvo diagnozuota Alzheimerio liga, jis kitaip pažiūrėjo į savo kopimo tikslą.
„Norėjau tai padaryti, kad surinkčiau pinigų Alzheimerio ligai gydyti ir pagerbčiau savo motiną“, – prisipažino A.Arnette.
Pasak jo, maždaug 300 žmonių šiemet Nepalo vyriausybė išdavė leidimą kopti į kalną. Šis skaičius yra mažesnis nei ankstesniais metais.
„Manau, kad viena iš priežasčių yra ta, kad praėjusiais metais žuvo 18 žmonių. Visi supranta, kad Everestas yra pavojingas kalnas“, – patikino A.Arnette.
Tačiau jis nemano, kad tai turėtų atgrasyti alpinistus nuo bandymo įkopti į viršūnę.
„Labai tikiu, kad lipdamas į šiuos kalnus, namo grįši geresne savo paties versija, – CNN sakė jis. – Everestas tapo per daug komercializuotas: „jūs lipate per lavonus“ ir „jis nusėtas šiukšlėmis“. Tikrovė tokia, kad viso to labai mažai, bet yra ir daug džiaugsmo, kad žmonės tai daro ir tai yra priežastis, kodėl mes kopiame į kalnus“.
