„Foreign Policy“: kaip galimą karo pabaigą įsivaizduoja Rusijos elitas

„Tik nedidelė mažuma mano, kad Rusija turėtų kovoti dėl visiškos pergalės Ukrainoje, įskaitant didelių Ukrainos teritorijos plotų aneksiją arba prorusiško režimo Kyjive įtvirtinimą. Didžioji dauguma norėjo greitų paliaubų esamose fronto linijose. Jie įsitikinę, kad Ukrainos kariuomenei niekada nepavyks prasiveržti ir susigrąžinti didelės dalies prarastos teritorijos“, – rašoma straipsnyje.

Pažymima, kad sėkmingas Ukrainos pajėgų įsiveržimas į Kursko sritį nepakeitė esminių Rusijos skaičiavimų ir požiūrio – ne tik dėl Rusijos kariuomenės sėkmės Donbase.

„Anksčiau ar vėliau jie turės palikti Kurską, bet mes niekada nepaliksime Krymo ir Donbaso“, – pareiškė vienas Rusijos saugumo ekspertas, kuris norėjo išlikti anonimu, kad galėtų aptarti itin jautrų klausimą.

Visų šių perspėjimų NATO esmė buvo sustabdyti Aljansą nuo prisijungimo prie kovos prieš mus Ukrainoje dėl su tuo susijusių baisių pavojų. Kodėl turėtume patys pulti NATO ir užsitraukti šiuos pavojus ant savęs?

Dauguma apklaustų Rusijos elito atstovų galvoja, kad Maskvai nepavyks ginklu užimti didžiųjų Ukrainos miestų, tokių kaip Charkivas. Jie nurodė, kad net tokių mažų miestų, kaip Bachmutas, užėmimas, esant stipriam ukrainiečių pasipriešinimui, užtruko ilgai, pareikalavo daug aukų ir didžiulių nuostolių.

Todėl, jų nuomone, visos gyvenvietės Charkivo srityje, kurias būtų galima užimti, turėtų būti vertinamos ne kaip prizai, o kaip derybiniai žetonai būsimose derybose.

Toks įsitikinimas grindžiamas tuo, kad norint sustiprinti Rusijos ginkluotąsias pajėgas, jog jos galėtų pasiekti visišką pergalę, kaip ją įsivaizduoja prezidentas Vladimiras Putinas, reikėtų naujo masinio šaukimo į kariuomenę ir mobilizacijos, o tai galėtų sukelti visuotinį pasipriešinimą.

Iš dalies būtent dėl šios priežasties visi apklaustieji atmetė idėją ateityje pulti šalis už Ukrainos ribų, priklausančias NATO.

„Scanpix“/AP nuotr./Karas Ukrainoje

„Visų šių perspėjimų NATO esmė buvo sustabdyti Aljansą nuo prisijungimo prie kovos prieš mus Ukrainoje dėl su tuo susijusių baisių pavojų. Kodėl turėtume patys pulti NATO ir užsitraukti šiuos pavojus ant savęs? Ką galime tikėtis laimėti? Tai absurdas!“ – kalbėjo keli šaltiniai.

Kas nutiks su užgrobta Ukrainos teritorija

Visi „Foreign Policy“ apklausti Rusijos elito atstovai teigė, kad negali būti jokio pasitraukimo iš Rusijai priklausančios teritorijos keturiuose Ukrainos regionuose. Taip pat dauguma pašnekovų išreiškė nuomonę, kad bet kokia teritorija kituose regionuose, pavyzdžiui, Charkive, galėtų būti grąžinta Ukrainai mainais į jos demilitarizavimą.

Jų nuomone, tai padėtų užtikrinti paliaubas ir taip pat leistų V.Putinui teigti, kad jis apsaugojo kaimyninius Rusijos regionus, kuriuos puola Ukraina. Kai kas taip pat siūlė, kad Charkivo srities teritorija galėtų būti iškeista į keturių regionų, kurie dar nėra visiškai okupuoti Rusijos, teritoriją.

Kiti Rusijos reikalavimai

Dauguma pašnekovų pažymėjo, kad jei Vakarai per derybas sutiks su pagrindiniais Rusijos reikalavimais, Rusija sumažins kitų reikalavimų lygį. Pavyzdžiui, dėl Rusijos reikalavimo „denacifikuoti“ Ukrainą keli žmonės sakė, kad Rusija vis tiek turėtų siekti „draugiškos“ vyriausybės Kyjive, t.y. režimo pakeitimo, nes labai sunku įsivaizduoti, kad bet kuri laisvai išrinkta Ukrainos vyriausybė būtų draugiška Rusijai.

Šių teritorijų statuso klausimą galima atidėti nesibaigiančioms būsimoms deryboms, kol galiausiai visi jį pamirš – sekant nepripažintos, bet praktiškai nekvestionuojamos Šiaurės Kipro Turkų Respublikos pavyzdžiu.

„Tačiau didelė dauguma teigė, kad jei bus įvykdytos Rusijos sąlygos kitose srityse, Rusija turėtų pasitenkinti įstatymo, draudžiančio neonacistines partijas ir simboliką, priėmimu“, – rašoma straipsnyje.

Žurnalistų kalbinti respondentai taip pat vienbalsiai pripažino, kad nėra jokių šansų, jog Rusija oficialiai ir teisiškai pripažins Rusijos įvykdytą Ukrainos teritorijų aneksiją.

Todėl, kaip taikaus susitarimo dalį, šių teritorijų statuso klausimą galima atidėti nesibaigiančioms būsimoms deryboms, kol galiausiai visi jį pamirš – sekant nepripažintos, bet praktiškai nekvestionuojamos Šiaurės Kipro Turkų Respublikos pavyzdžiu, svarstė šaltiniai.

Tai reiškia, kad iš Ukrainos nebus viešai reikalaujama „atsisakyti“ šių teritorijų, o tik pripažinti, kad jų neįmanoma susigrąžinti jėga.

Tačiau galiausiai, žinoma, V.Putinas nulems Rusijos derybinę poziciją. Visi pašnekovai pažymėjo, kad Rusijos reikalavimus lems tai, kas vyks mūšio lauke.

„Jei ukrainiečiai sugebės išlaikyti esamą liniją, tai būtent pagal ją galiausiai bus sudarytas susitarimas dėl paliaubų. Tačiau jei ukrainiečiai pralaimės, tuomet, vieno buvusio rusų kario žodžiais tariant, „Petras ir Jekaterina vis dar laukia“, turint omenyje tai, kad Petras Didysis ir Jekaterina Didžioji užkariavo Rusijai visą teritoriją, kuri dabar yra Rytų ir Pietų Ukraina“, – rašo „Foreign Policy“.

Volodymyras Zelenskis / „Telegram“/Karas Ukrainoje

Šią savaitę Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Oleksandras Syrskis, atsakydamas į klausimą apie Kursko operacijos pasekmes Pokrovsko sričiai, pažymėjo, kad Rusija Kursko kryptimi yra dislokavusi apie 30 tūkst. karių, ir šis skaičius vis didėja. Pasak jo, vienas iš puolimo Kursko sektoriuje tikslų buvo nukreipti dideles priešo pajėgas iš kitų fronto ruožų. Pirmiausia tai susiję su Pokrovsko ir Kurachovės kryptimis.

Tačiau, pasak „The New York Times“, atremti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų invaziją Kursko srityje Rusijai yra mažiau svarbu nei jos kariuomenės pajėgų veržimasis Donbase, nes Rusijos vasaros puolimo tikslas yra bent jau užimti Pokrovską.